Tai rašinys ne tik apie ūkį. Jis ir apie meilės lauką – jaunos šeimos pastangas auginti devynias negalias įveikiantį augalą ir sykiu augti patiems, saugantiems sentimentus, branginantiems vienas kitą, artimų žmonių palaikymą ir pagalbą.
Ateities kaimo kūrėjų apdovanojimų nominacijoje „Inovacijų lopšys“ trečiosios vietos laimėtojų laurus pelnė biržiečiai Justina ir Vygantas Januševičiai. Ūkininkų pora, per kone dešimt metų sukūrusi česnakų auginimo ir perdirbimo ūkį, žino, kas tame „lopšyje“ savo rankomis puoselėta, kiek būta nerimo ir ašarų, o sykiu – meilės ir paprasto džiaugsmo.
Pradžia
Justina – baigusi Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją bei Aleksandro Stulginskio universiteto miesto ir miškininkystės rekreacijos studijas. Vyganto gyvenimo istorijoje – nebaigtos teisės studijos Vilniuje, įgyta statybininko profesija ir darbas pagal šią specialybę Norvegijoje. Į Lietuvą grįžo susipažinęs su penkeriais metais jaunesne devyniolikmete Justina.
„Žemės neturėjome, su neseniai gimusia dukryte Urte gyvenome pas mano tėvus Juostaviečiuose… Visko buvo taip „tiršta“ – studijos, Urtė, česnakai…“ – sako 32 metų Justina, prieš dešimt metų kartu su vyru Vygantu besiėmusi žieminių česnakų auginimo.
„Norėjome užsidirbti. Neturėjome jokių augalininkystės žinių, galvojame apie braškių auginimą, bet atrodė, kad su česnakais bus lengviau… Bet tik tada, kai pabandai, supranti, ką tai reiškia“, – šypsosi 35 metų Vygantas.
Hektarą žemės šeima dirbo, česnakus sodino, laistė savadarbe technika.
„Lipdėm iš to, ką turėjom. Ardėm ir lipdėm. Gerai, kad tėtis techniką žinojo nuo A iki Z.
Dabar jau pradedame kvėpuoti… Augindami česnakus ir patys užaugome, vienas kitą geriau pažinome, charakteriai nusigludino. Darbas – kaip nuolatinis konvejeris. Grįžti iš darbo – ir iš karto lendi į česnakus… Iš ryto keliesi, skabai česnakų žiedstiebius, tada persirengi ir leki į darbą“, – kalba Justina.
Ji dirba Biržuose, gėlių salone „Gėlių namai“, Vygantas – Medeikiuose veikiančioje pieno perdirbimo įmonėje „Nordic proteins“. Abu pašnekovai džiaugiasi darbdaviais – jie esantys tiesiog puikūs, suprantantys, palaikantys.
Visada išleidžiantys atostogų liepos mėnesį, kai ūkyje pradedamas derliaus nuėmimas.
„Tokie darbdaviai – mums tikra laimė“, – sutartinai tikina pora.
Neįkainojama artimųjų pagalba
Justinos ir Vyganto ūkis pradėtas kurti beveik nuo nulio. Tačiau jiedu turėjo be galo svarbų žmogų – Justinos tėtį Zenoną Kavaliauską. Pas ūkininką dirbęs agronomas buvo pagrindinis vaikų ūkininkavimo idėjos palaikytojas.
„Tėtis buvo pirmas, patikėjęs mūsų idėja. O to patikėjimo ir pasitikėjimo be galo trūko… Ką ten jūs, kvaileliai, auginsite, teko girdėti pašaipas. O tėtis mums vis kartojo – vaikai, tik imkitės, auginkit. Nuolat girdėjom jį sakant, kad vaikams reikia padėti… Jis labai mylėjo Vygantą – mes visi su tėčiu turėjom be galo stiprų ryšį“, – kalba Justina apie žmogų, po kurio mirties eina treti metai.
Tėtis mirė ištiktas žaibiškos ligos. Ši netektis Justinai be galo skaudi ir iki šiol labai jautri. Apie šviesaus atminimo tėtį dukra negali kalbėti be ašarų – jai skaudu, kad tėtis nemato, ką jo mylėtiems vaikams pavyksta įgyvendinti.
„Kokį brangų ryšį su juo turėjom – visi susiglaudę, apsikabinę, artimi“, – kalba Justina apie tėtį ir tėvų namus Juostaviečiuose. Sunku buvo juos palikti jaunai šeimai išsikraustant į Kilučius, nusipirktus savo namus.
Kilučiai – Vyganto gimtinė. Čia gyvena ūkininko tėvai Irena ir Algirdas Januševičiai. Pieno ūkio atsisakę dabar jie dovanojo sūnui 4 hektarus žemės, kurioje plečiasi iki šiol Juostaviečiuose augintų česnakų laukas.
Justina ir Vygantas kalba apie gražius abiejų tėvų šeimų, giminės ryšius ir neįkainojamą jų pagalbą.
„Vyganto tėveliai, sesė, brolis Alvydas, didelis ratas artimų draugų, visa giminė – pusbroliai, pusseserės, tetos ir dėdės, mano artimieji – pagrindinė pagalba nuimant derlių“, – sako Justina. Derliaus nuėmimas tampa giminės ir draugų susibūrimo renginiu – su nakvynėmis, palapinėmis, bendryste, vaišėmis.
„Kruvinas“ darbas
Iš žemės išrautų ne vieną toną česnakų tenka apdoroti rankomis. Reikia karpyti stiebus ir šakneles. Tai esantis „kruvinas“ darbas, kurį turi dirbti dvi dešimtys ar daugiau žmonių.
Iš trijų hektarų ploto skirtingais metais nuimamas skirtingas derlius. Iš hektaro išraunama apie kelias tonas česnakų.
„Akys bijo, rankos padaro“, – sako Justina apie derliaus dorojimą. Jis nesibaigia česnakų nuėmimu.
Česnakai keliauja į lentynas – čia jie džiovinami, žiūrima, kad netrūktų šilumos. Po kokių dviejų mėnesių pradedamas rūšiavimas.
„Kiekvieną česnaką trini, valai rankomis, kad būtų baltas, šaknytės nukarpytos. Česnakas turi būti tobulas“, – sako Justina. Ūkio derlius parduodamas turguje, keliauja užsakovams, tarp jų ir į užsienį bei juodojo fermentuoto česnako gamintojams. Dalis derliaus paliekama sėklai. Jai skirtus česnakus tenka išlukštenti skiltelėmis. Pasak Justinos, būna, kad rankomis tenka „iščiupinėti“ visą toną.
Į klausimą, ar taip sunkiai dirbant nekyla pykčių, vedančių iki minčių apie skyrybas, abu Januševičiai sutartinai atsako žodžiu „niekada“.
„Tik už rankų susiimame… Esame ir paverkę prie česnakų krūvos… Mes iš pat pradžių buvom tokie „idėjiniai“ – su vaiku glėbyje, palapinėmis… O dabar jau ir mūsų Urtė užaugo – tokia gera, graži, supratinga“, – kalba Justina, lydima mylimo ir mylinčio vyro žvilgsnio. Krepšinį ne vienerius metus žaidęs Vygantas lydėdavo dukrą į krepšinio treniruotes ir sako, kad sportuojančioje Urtėje dažnai matydavęs save – ištisą azarto ir emocijų lauką. Tačiau ketvirtokės Urtės interesų erdvė dabar vis keičiasi, joje – oro joga, tautiniai šokiai.
Apie svajones, žemdirbystės pamokas ir sentimentus
Pasak Vyganto žmonos, ūkininkauti buvusi vyro svajonė. „Gal tai manyje „užkoduota“ iš tėvų? Žemdirbystė – tai kūrybinis, nuolat kintantis darbas“, – mano Vygantas. Anot jo, niekada nežinai, ką iškrės gamta, todėl juokauja, kad ūkininkui sąlygos visada blogos – tai per karšta, tai pernelyg sausa ar šlapia…
Ūkį šeima kūrė per įvairias, tarp jų ir skaudžias, patirtis. Per jas, laikydamiesi vienas kito, padėdami artimųjų ėjo pirmyn. Dar vienas iššūkis – auginti grūdines kultūras. Tai buvęs reikalavimas, norint gauti paramą česnakų perdirbimo įrangai pirkti.
„Išmokau arti, sėti, ką su pasėliais daryti. Tas sėjimas man tai buvo labai baisus – toks jau tamsus miškas… Bepigu būdavo, kai buvo gyvas Justės tėtis. Imi telefoną ir klausi: Zenuk, ką daryti… O dabar turi spręsti pats – draugų ūkininkų savo rate mes neturim“, – kalba Vygantas. Su šypsena vyras pasakoja, kaip pats mokęsis arti lauką, žiūrėdamas telefoną į youtube.
„Zenukas nespėjo parodyti. Buvome jau plūgą pasigaminę, bet išbandyti nespėjome“, – prisimena Vygantas Justės tėčio netektį.
„Kiekvienas traktorius, kiekvienas laukas turi savo istoriją… Iš senelių ir tėvų perimta, savo rankomis perdaryta sena technika, o sykiu – patirtis ir sentimentai. Kartais atrodo, kad visa mūsų veikla – vieni sentimentai. Viskas taip glaudžiai surišta“, – nusišypso Justina. Ūkininkų pora džiaugiasi patys nusipirkę naują lėkštinį skutiką, priekabą.
„Kai kam gal atrodo juokinga, ką mes čia turime, o mums tai yra labai daug“, – sako Justina.
Pagautas vasaros skonis, kvapas, išsaugoti vitaminai
Ūkininkai suko galvą, kur reikia dėti ne itin tinkamą prekinę išvaizdą turinčius česnakus. Taip gimė mintis bandyti liofilizuoti (džiovinti šaldant) dalį derliaus, gaminti česnakų granules ir miltelius. Tai konservavimo būdas, kai vienintelis apsauginis veiksnys yra ledo išgaravimas iš produkto, kuris išlaiko savo maistinę vertę, o skonis, aromatas ir forma atitinka net 90 proc. šviežio produkto. Be to, beveik nepakinta vitaminų kiekis. Pavyzdžiui, paprastai džiovinant C vitamino produkte lieka tik apie 40 procentų, o liofilizuojant – 100. Taip konservuotus produktus užsisako prabangūs restoranai.
Šeima rengė projektą, gavo jaunojo ūkininko įsikūrimo 29 tūkst. Eur paramą. Nusipirko liofilizavimo įrangą, išmoko ja dirbti.
Dabar Justinos ir Vyganto ūkio liofilizuotų česnakų granulių ir miltelių galima rasti biržiečių parduotuvėse – I. Korsakienės Biržų arbatinėje, rūsyje įsikūrusioje E. Kleinio „daržovinėje“. Čia yra ir ypatingų, pagal Justinos mamos receptą raugintų česnakų.
Biržų arbatinės parduotuvėse prekiaujama ir tikru jaunos šeimos ūkio delikatesu – liofilizuotomis braškėmis bei vaisių mišiniais.Tai šeimos bandymas išnaudoti visas liofilizacijos įrangos galimybes.
Kol kas tokios produkcijos yra nedaug, naudotos tik Justinos mamos Rimos Kavaliauskienės augintos braškės, avietės, sausmedžio uogos. Tad ir šie skanėstai saugo ne tik vasaros šilumą.
Uogų mišiniai paįvairinti egzotiškesniais vaisiais – apelsinais, ananasais, bananais. Šeimos planuose – liofilizuoto čederio sūrio užkandžio gamyba, medus su liofilizuotomis uogomis bei vaisiais, prieskonių mišiniai.
Ūkio ratas
Kol kas tik svajonėse yra ir atostogos. Į trumpas išvykas prie jūros dažnai išsirengiama tik ankstų rytą atlikus būtinus ūkio darbus.
„Atsikėlėm anksčiausiai, su Justės pusbroliu iš priekabos į saugyklą sukrovėm penkias tonas grūdų. Pusbrolis sako pajutęs raumenis, kurių net nežinojęs esant. Kitą rytą pajudėt negalėjo“, – juokiasi Vygantas.
Anot jo, taip sukasi česnakų ūkio ratas nuo spalio mėnesio sėjos iki derliaus nuėmimo liepą. O per žiemą – neapleidžianti mintis, kad tik nebūtų didelio šalčio be sniego.
„Tokia ūkininko dalia. Galvojome apie draudimą, tačiau daržovių niekas nedraudžia“, – sako Vygantas. Ištisus metus abu su žmona jie skuba į darbus, o laisvomis dienomis ieško naujų rinkų produkcijai, veža ją į parduotuves ir t.t. Svarbiausias veiklos faktorius – darna, meilė ir dėkingumas.
