Daugelis pažįsta bent vieną Jakubauską, Korsaką, Jablonską, Šinkevičių, Černiauską ar Radzevičių, ne vienas yra ragavęs šimtalapio, chalvos, koldūnų, čeburekų ar girdėjęs apie Biržų rajone esančius kaimus – Aspariškius, Totorkalnį. Kas sieja šias pavardes, patiekalus ar kaimų pavadinimus? Ogi totoriška kilmė. Apie tai – pokalbis su Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku Motiejumi Jakubausku, kuris Biržų muziejaus arsenale jau šį šeštadienį pristatys unikalią parodą.
– Totoriai Lietuvoje apsigyveno prieš 700 metų ir gyvena iki šiol. Kokia totorių bendruomenė šiandien: kiek žmonių gyvena Lietuvoje, kokią religiją išpažįsta, kaip puoselėja savo kultūrą ir istoriją?
– Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie totorius Lietuvoje siekia 700 metų. Yra išlikusios pirmosios sutartys su Lietuvos valdovu Mindaugu dėl sąjunginės karybos, bet neaišku, ar to meto totoriai apsigyveno Lietuvoje. Jeigu ir apsigyveno, tai jie pakankamai greitai asimiliavosi ir žinių apie tai nėra išlikę. Antroji totorių banga masiškai apsigyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1337 m. po pirmojo Vytauto Didžiojo žygio į Krymą. Jiems buvo suteikta tikėjimo laisvė, leista statyti maldos namus – mečetes, padovanotos žemės ir suteiktos įvairios privilegijos. Totoriai buvo prilyginti bajorams. Už visa tai totoriai turėjo atlikti karinę tarnybą ir, pavojui iškilus, ginti šalį su ginklu rankose.
Vienas iš pirmųjų mūšių, kuriame teko dalyvauti totoriams ir bendromis jėgomis laimėti, – Žalgirio mūšis 1410 m. Vėliau Lietuvos totoriai dalyvavo be išimties visuose mūšiuose ir sukilimuose, o tarpukaryje didele dalimi prisidėjo kuriant Lietuvos kariuomenę.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 2500 Lietuvos totorių. Didžiausios bendruomenės yra Vilniaus apskrityje, Alytaus ir Kauno apskrityse. Nedidelės bendruomenės yra pasiskirsčiusios po visą Lietuvą. Lietuvos totoriai daugiausiai išpažįsta islamą, bet nemaža dalis yra ir kitų konfesijų atstovų. Lietuvos totorių bendruomenės dažniausiai jungiasi kultūriniu pagrindu: vykdo projektus, rengia parodas, konferencijas, leidžia laikraštį ,,Lietuvos totoriai“. Pradėjome leisti metraštį, leidžiame knygas, ruošiame edukacijas, rengiame festivalius, net tarptautinius. Kulinarinio paveldo taip pat nepamirštame.
– Kuo ypatinga totorių kultūra ir kokios sąsajos su lietuvių kultūra? Užsiminėte, jog Vytautas Didysis išaugino net totorių Krymo valdovą?
– Lietuvos totoriai pakankamai anksti prarado savo kalbą – XVII a. pradžioje. Didele dalimi Lietuvos totorių kultūra susipynė su šalia esančių tautų kultūromis. Daug papročių perimta iš kaimynų, bet religijos dėka daug jų išsaugota ir iki šių dienų. Lietuvos totorių savitumas, išskirtinumas išliko. Galime didžiuotis tuo, kad iki šių dienų išsaugojome unikaliausius rankraščius, šventus paveikslus-muhyrus, kulinarinį paveldą. Lietuvoje turime išlikusias 4 mečetes ir pakankamai nemažai senkapių, kuriuose išlikę unikaliausi rašmenys ant paminklinių akmenų. Galime didžiuotis tuo, jog Trakų salos pilyje 1397 m. yra gimęs ir Krymo chanato įkūrėjas Hadži Girėjus.
– Papasakokite apie savo šeimą, kuo užsiimate?
– Su žmona Živile auginame sūnų Augustą. Bendruomenės reikalai nėra svetimi visai šeimai. Živilė universitete yra baigusi prancūzų filologijos studijas. Sūnus – moksleivis, mokosi Vilniaus Žvėryno gimnazijoje. Aš Vilniaus Romerio universitete baigiau teisės studijas. Parašiau knygas ,,Totoriai šimtmečio laikotarpiu Lietuvoje. 1918-2018 m.“, ,,Lietuvos totorių prarasti ir nykstantys objektai“, ,,Totoriai Lietuvoje. (1918-2019)“, taip pat esu bendraautorius knygos ,,Lietuvos totoriai“.
Su sūnumi darome prarastų mečečių maketus. Maketo pagaminimas užima nemažai laiko, nes turime nagrinėti literatūrą, kad kuo tiksliau atkurtume mečetės maketą. Daugeliu atvejų yra mažai išlikusių nuotraukų ar piešinių, tuomet reikia pasikliauti istorine medžiaga, kurioje randame kai kurių elementų aprašus.
– Su kokiomis problemomis totorių bendruomenė susiduria šiomis dienomis?
– Problemos, manau, tokios pat, kaip ir daugelio tautinių mažumų Lietuvoje. Iki šiol dar neatkūrėme prarastų objektų, o jų buvo daug. Vilniuje sunaikintos Totorių Lukiškės. Čia buvo mečetė ir kapinės, visa totorių gyvenvietė. Vilniuje, Aušros vartų g. 7, veikė muziejus, skaitykla, biblioteka, archyvas ir vyriausias dvasinis centras Muftijatas. Aišku, labiausiai norime atkurti muziejų, archyvą, biblioteką ir skaityklą. Juk tai reikalinga ne tik mums, bet ir visai Lietuvai. 30 metų miname LR Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų slenksčius, bet patalpų taip ir negauname, nors vien tik Lukiškėse parapijinės žemės buvo 4,6 ha. Vieninteliu dalyku galime pasidžiaugti, kad Kultūros paveldo departamento pastangomis yra įbraižytos raudonos linijos Totorių Lukiškių kvartale, o 2022 m. pažymėtos sunaikintos Lietuvos totorių kapinės – jų yra dvylika.
– Ar turite maldos namus, kur buriasi bendruomenės nariai?
– Yra keturi maldos namai-mečetės: Vilniaus rajono Keturiasdešimties totorių kaime ir Nemėžio kaime, Alytaus rajono Raižių kaime ir Kauno mieste.
– Kokius tradicinius patiekalus valgo totoriai ir kuriuos iš jų yra pamėgę lietuviai?
– Tradiciniai totorių patiekalai, kurių ne vieną yra pamėgę ir lietuviai, yra šimtalapis, arbūznykas – kepiniai iš mielinės tešlos, įdarytos moliūgu ir mėsa, razinomis ir aguonomis, įdaras gali būti ir slyvos, džiovintos kriaušės, varškė. Taip pat totoriški koldūnai, čeburekai, balandėliai-dolma, kuriuos totoriai vynioja ne į kopūsto, o į vynuogės lapus, pyragėliai su mėsa, štukamensas (troškinta jautiena, veršiena arba aviena su pupelių padažu ir daug prieskonių), chalva ir kt.
– Kartais totoriai tapatinami su karaimais. Kuo jūsų bendruomenės skiriasi?
– Lietuvos totoriai ir karaimai yra dvi skirtingos bendruomenės. Karaimai yra karaizmo išpažinėjai, judaizmo atšaka, o totoriai yra islamo išpažinėjai.
Jie priskiriami vienai kalbinei grupei, bet kalba skiriasi.
– Kokios populiariausios totorių pavardės Lietuvoje?
Lietuvos totorių pavardės: Vilčinskai, Makaveckai, Asanavičiai, Chaleckai, Iljesevičiai, Šinkevičiai, Bagdanavičiai, Jakubauskai, Abramavičiai, Bairašauskai, Makulavičiai, Muchlios, Aleksandravičiai, Jablonskai, Janušauskai, Korsakai, Gembickai, Bazarauskai, Sinkevičiai, Chasbijavičiai, Šafranavičiai, Milkamanavičiai, Lebedžiai, Daudėlos, Poltažickiai, Achmatovičiai, Adamovičiai, Bairulevičiai, Baranovskiai, Bulatovai, Bulhakovai, Butrimovai, Černiauskai, Drozdai, Harabuldos, Glinskiai, Tallat-Kelpšos, Jonušos, Jasinskiai, Kosinskiai, Kosčiuškos, Mucharskiai, Sabaliauskai, Sakalauskai, Lastakauskai, Soltanai, Smolskiai, Selimavičiai, Radlinskai, Ramanauskai, Radkevičiai, Rodzevičiai ir kt.
– Lapkričio 12 d. Biržų muziejuje vyks popietė, skirta totorių kultūrai ir istorijai. Jūs pristatysite unikalią parodą. Apibūdinkite, ką pamatys ir sužinos biržiečiai, kas istoriškai siejo Biržus ir totorius?
– Bus parodytos rankraštinės knygos-kitebai, šventi paveikslai-muhyrai, mečečių maketai ir kiti eksponatai. Visi eksponatai yra originalūs.
Biržuose gyveno pakankamai daug Lietuvos totorių, istoriniuose šaltiniuose aptinkame, kad Biržų krašte buvo pastatyta mečetė. Biržuose totoriai atliko karinę tarnybą, saugojo tiltus, kitus strateginius objektus, dirbo pasiuntiniais, teikdavo vežėjavimo paslaugas, perveždavo paštą, dokumentus ir kt.
Biržų krašte kai kurie kaimai buvo visiškai apgyvendinti totorių: Totorkalnio, Aspariškių, Natkūnų, Klibovo, Niutanų ir kt. Totorių atsiradimas Biržų krašte siejamas su kunigaikščių Radvilų vardu. 1645 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapyje matomas pavadinimas Aspery Tatarskie.
– Ačiū už pokalbį.
