Kunigas, nebijantis abejoti, sakyti bendruomenei tiesą, nemėgstantis didelių miestų ir sergantis kalnų liga. Tai – iš Kvetkų kilęs Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, dekanas, kunigas Henrikas Kalpokas.
Kalbėjimasis su kunigu – kaip tie kalnai, pakeliantys į didingas aukštybes ir nuleidžiantys žemyn, kur teka sraunūs, gyvenimu pulsuojantys upeliai.
– Kalbinti Jus norime ypatinga proga – ką tik šventėte 25 metų kunigystės jubiliejų, o šiais 2022 metais sulauksite 50-ojo gimtadienio. Ką šis gyvenimo ir tarnystės tarpsnis reiškia Jums asmeniškai?
– Nesu didelis švenčių mėgėjas, ypač asmeninių. Gimtadienių, kad ir kokie jie apvalūs bebūtų, praktiškai nešvenčiu.
Su kunigystės jubiliejumi šiek tiek kitaip.
Kunigystė yra pati didžiausia dovana man, bet tuo pačiu ir tikinčiųjų bendruomenei, todėl šią brangią sukaktį man buvo labai svarbu švęsti su bendruomene. Juo labiau kad tai buvo proga su dėkingumu peržvelgti tuos metus pirmiausia dėkojant Dievui už šią dovaną ir už ištikimą jo meilę, jo rankos lydėjimą ir vedimą per įvairias gyvenimo situacijas. Taip pat tai proga padėkoti Dievui ir už įvairiose tarnystės vietose sutiktus žmones, už tai, kad galėjau būti su jais ir džiaugsmingais, ir liūdnais jų gyvenimo momentais. Kartais sėkmingiau, kartais nelabai sėkmingai, bet bandžiau rodyti jiems kryptį, kelią Dievo link.
O 50 metų amžiaus – keistokas tarpsnis. Rodos, V. Hugo yra pasakęs, kad keturiasdešimt yra senatvė jaunystėje; penkiasdešimt – senatvės jaunystė. Tai va, taip ir jaučiuosi nei ton pusėn, nei anon; išskyrus tai, kad per tiek laiko apturėta daug visokios patirties ir gal šiek tiek įgyta brandos.
– Kunigystės jubiliejaus proga Jus sveikino vyskupijos ganytojai, kunigai, parapijos žmonės. Jūsų pasveikinti vyko ir buvę bendramoksliai iš Pandėlio. Jie džiaugiasi, kad turi savo kunigą, kuris krikštija, tuokia, o dabar, deja, jau ir laidoja. Ar labai branginate šį bendravimą?
– Turiu įtarimą, kad apie mane šį tą Jums pašnibždėjo mano nuostabioji klasės draugė Jurgita Bruniuvienė, kuri dabar gyvena Biržuose ir rūpinasi savivaldybės ekologija. Su ja mūsų bendrystė, prasidėjusi nuo mokyklos laikų, taip ir tęsiasi. Gera susitikti, džiaugtis bendramokslių susitikimais, pasišnekėti prie arbatos puodelio jos namuose.
Deja, gyvenimas ne tik džiaugsmai… Bet tam ir yra bičiuliai, kad negandoms užėjus būdami šalia neleistų vilčiai užgesti…
Apskritai gyvenimas tuo ir žavus, kad jis dovanoja mums žmones, kurie palieka nuostabius pėdsakus mūsų širdyse. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis ir buvimas įvairiose vietose leido man sutikti daug žmonių, iš kurių mylinčių širdžių aruodų sėmiausi gerumo grūdus ir kurių bendrystę labai branginu.
– Esate kilęs iš Biržų rajono, Kvetkų kaimo. Papasakokite apie vaikystę. Kokį prisimenate kaimą, jo žmones? Papasakokite apie savo šeimą… Ar tiesa, kad šiuo metu iš artimiausių žmonių turite tik tetą?
– Tiksliau, iš Kvetkų parapijoje esančio Gačionių kaimo, kuriame tuomet buvo trys viena nuo kitos nutolusios trobos. Gaila, bet iš gimtojo kaimo šiandien tik pavadinimas beliko.
Augau prie Nemunėlio, upės ir miškų apsupty, ir todėl turbūt taip paniškai nemėgstu miestų. (Ironiška, bet kunigiška tarnystė miestuose.)
Vėliau persikėlėme gyventi į Kvetkus. Ir tuo metu man jie atrodė jau visas miestelis – tiek judėjimo, tiek triukšmo ir net žmonių atrodė tiek daug. Tuo metu pačiuose Kvetkuose gyveno apie 400 žmonių. Tai buvo kolūkio centras, ir jame gyvenimas virte virė. O dabar kažin ar koks šimtas begyvena.
Vaikystė prabėgo mamos, senelių bei dėdžių ir tetos apsuptyje. Kadangi mama Irena Kalpokaitė dirbo pamaininį darbą Biržuose ir į namus grįždavo tik savaitgaliais, tad mano auklyba daugiausiai užsiėmė seneliai – Elena ir Jonas Kalpokai.
Taip, vaikystėje teko nemažai ir vargo patirti. Tikrai niekas nieko neatnešė ant padėklo. Finansiniai nepritekliai, kaimiški darbai nuo pat mažų dienų, darbas kolūkyje moksleiviškų atostogų metu – visa tai ugdė ir grūdino. (Jei reiktų, karvę pamelžti galėčiau ir dabar.)
Bet svarbiausia, jog netrūko meilės iš artimųjų, ypač močiutės. Su ja visą gyvenimą buvom drauge. Vaikystėje aš buvau po jos sparneliu, o kai jos žmogiškos jėgos nusilpo – ji pas mane.
Dabar, deja, mama jau Amžinybėje, seneliai pirma savęs palaidoję keturis iš penkių savo vaikų ir patys atgulė Kvetkų kapinaitėse. Taigi iš to būrio, kurio apsuptyje augau, belikome tik mes su teta Nijole. O ji man tarsi vyresnioji sesė, kurios rūpestį ir meilę jaučiu nuolat.
– Ar dažnai nuvažiuojate į gimtuosius Kvetkus ir ar yra kas ten Jūsų laukia?
– Kvetkus aplankau maždaug kartą per ketvirtį. Tik jau ne pas gyvuosius. Namai po gaisro taip ir liko neatstatyti. Artimųjų nebėra. Be to, nuo to laiko, kai jau ten nebegyvenu, kaimas labai pasikeitė. Ištuštėjo. Didžioji dalis pažinotų žmonių jau mirė, jaunesni išsilakstė kas kur. Tad mano kelelis baigiasi ties Amžinojo poilsio miestu, kur ilsisi man artimiausi žmonės. Na, dar bent kartą vasarą užsuku į Gačionių kaimą, kur prabėgo mano vaikystė. Nieko ten nebėra, tik laukai, bet vis tiek traukia…
Aišku, kaskart kur nors susibūrimuose tenka susitikti su mano laikų kvetkiečiais. Nuo jaunystės laikų puikius santykius palaikau su Nijole bei Sergejumi Vasiljevais, kurie dabar irgi gyvena Biržuose. Sutikus kraštiečius visada gera, tarsi atgyja jaunystės laikai, tėviškės prisiminimai ir emocijos.
– Lankėte mokyklą Biržuose, vėliau persikėlėte į Pandėlio vidurinę. Teko girdėti, kad kurį laiką į šią mokyklą Jums tekdavo po šešiolika kilometrų važinėti dviračiu.
– Kai jau atėjo laikas sėsti į mokyklinį suolą, namuose kilo klausimas, kur man mokytis. Į Kvetkus? Bet seneliai dirbo kolūkyje, tad nei nugabenti, nei pargabenti nebuvo kaip. Paleisti vieną žioplelį irgi rizikinga. O mama, kaip minėjau, dirbo Biržuose pamaininį darbą ir darbo dienomis gyveno Biržuose išsinuomotam bute.
Tai aš taip atsidūriau Biržuose, tuometinėje J. Janonio internatinėje mokykloje.
Įdomi vaikiška patirtis. Čia buvo visko. Sovietinėje mokykloje, atvirkščiai nei šiandieninėje, teisės privilegija praktiškai buvo tik mokytojo pusėje. Mokslai sekėsi puikiai, na, su elgesiu visaip atsitikdavo.
Kiek save prisimenu, visada buvau labai emocionalus ir negalėjau pakęsti neteisybės. Amžinai kur nors įsiveldavau, ypač jei tekdavo ginti skriaudžiamą. Ir, žinoma, dažnai nudegdavau.
Kaip sako pirmoji auklėtoja Adelija Emilija Liutkienė, buvau teisybės ieškantis padauža. Beje, lenkiu galvą prieš ją, nuostabaus ir nepaprasto gerumo žmogų. Jei iš manęs kažkas išėjo gyvenime, tai nemažas ponios Adelijos indėlis. Taip Dievulis sudėliojo, kad po daugelio metų mes vėl susitikom Pasvaly, kur ji dabar gyvena pas dukrą Violetą Deveikienę.
Labai gera žinoti, kad ji savo garbingame amžiuje yra apsupta rūpesčio ir meilės.
Iki ašarų susigraudinau, kai bažnyčioje pamačiau dukros lydimą savo auklėtoją, ateinančią pasveikinti manęs su jubiliejumi.
Moksleiviška istorija Biržuose baigėsi, kai po pradinių klasių vadovavimą perėmė kita auklėtoja.
Atėjusi nauja pedagogė labai aiškiai leido suprasti, kad ji padarys iš mūsų žmones. Žinoma, savais metodais ir anaiptol nepedagogiškais. Aš tapau vienu iš jos „mėgstamiausių“ taikinių, ypač po to, kai išaiškėjo, kas iniciatorius nuolat iškrečiamų jai išdaigų.
Viskas baigėsi tuo, kad geriausia išeitis buvo keisti mokyklą. Taip atsidūriau Pandėlio vidurinėje mokykloje, kuri buvo viena iš artimesnių mokyklų šalia tėviškės.
Pandėlį prisimenu tik su meile. Čia atmosfera buvo jau visai kitokia. Aišku, buvo ir moksleiviškų išdaigų, teko ir pas direktorių „ant kilimėlio“ pasisvečiuoti, bet šią mokyklą ir jos mokytojus prisimenu tik su pagarba. O su klasės draugais iki šiol nuolat organizuojame susitikimus.
Su tuo Jūsų minėtu dviračiu tikrai buvo toks reikalas. Į mokyklą iš Kvetkų į Pandėlį važinėjau maršrutiniu autobusu. Tačiau vieną dieną dėdės „iš viršaus“ nusprendė – reisas nuostolingas. Ir ką? Tikrai niekam tuomet nebuvo įdomu, kaip tu nusigausi į mokyklą. Tad ant dviračio ir – pirmyn: 16 kilometrų į vieną pusę ir atgal. Ir taip dvejus metus iki sniego. Tik žiemai gaudavau vietą bendrabutyje. Šiandieniniam mokiniui tai būtų sunkiai įsivaizduojama.
– Esate iš tos kartos, kuriai teko būti ir spaliukais, ir pionieriais, ir komjaunuoliais. Neslepiate, kad buvote idėjinis. Vis tik kada pradėjote abejoti komunizmo siūloma ideologija ir rinktis krikščioniškąsias vertybes? Kaip brendo pašaukimas?
– Dėl tų idėjų įdomus reikalas. Pradžia ir vėl buvo Biržuose. Mokykloje dirbo mokytoja Marytė Jonėnaitė, kuriai tuo metu buvo pavesta kuruoti ideologinius dalykus. Su ja buvo labai įdomu. Su džiaugsmu tapau spaliuku, vėliau pionieriumi. Ir tikrai ne tiek man ten piemeniokui svarbu buvo, ar ten Leninas, ar jo anūkai, ar sovietiniai didvyriai. Svarbiausia, kad buvo idėja, įdomi veikla, kad darėme daug gerų darbų. Šis žmogus įskiepijo ištikimybę idealams, kurių ieškojimas mane vėliau atvedė prie Dievo.
Kada pradėjau abejoti sovietiniais idealais? Turbūt tada, kai Dievo subtiliai vedamas prisiliečiau prie alternatyvų ir mano kelias pasuko Bažnyčios link. Iš vaikystės nepamenu, kad kada nors būtume ėję į bažnyčią. Vienintelis kartas – prosenelės laidotuvės, po kurių aš, kokių 6 metų vaikas, nei iš šio, nei iš to sugalvojau pažaisti ,,kunigą“: pasitiesiau tamsią maršką, uždegiau žvakių, prie jų visiems liepiau melstis, kažkokias priesaikas duoti. Visiems, aišku, buvo linksma.
Kita pažintis su bažnyčia irgi buvo per skaudžią patirtį. Man buvo 13 metų, kai žuvo labai mylimas dėdė. Teta, eidama pas kunigą susitarti dėl laidotuvių, vedėsi ir mane.
Pirmas įspūdis buvo nekoks. Kunigas toks juodas ir baisus atrodė. O šis, lyg atspėdamas mano mintis, paklausė: ,,Tai ar nebijai kunigų?“. Ir pasiūlė ateiti mišioms patarnauti, kad nebebijočiau… „Kokias čia nesąmones kalba?“ – pagalvojau sau.
Kai po mėnesio buvo aukojamos mišios už mirusį dėdę, bažnyčioje sustabdęs klebonas ir vėl užkalbino: ,,Tai ko neateini patarnauti?“. Pasidarė smalsu, juolab kad mėgdavau naujus iššūkius. Be to, kilo noras iš arčiau pažinti tai, ką mokykla pristatė kaip baisiausią dalyką. Taigi, įsidrąsinęs nuėjau ir palengva pradėjau nuolat lankytis.
Keista situacija buvo: eilinėmis dienomis – aktyvi komjaunuoliška veikla mokykloje, savaitgalis -bažnyčioje. Vis bandžiau save teisinti, kad bažnyčia man tarsi „atrakcija“.
Iš šiandienos pozicijų žiūrint, suprantu, jog Dievas įvairiausiais keliais ir būdais beldžiasi į žmogaus širdį. Juolab po artimo žmogaus netekties pasąmonėje pradėjau kelti sau egzistencinius klausimus. Pradėjo bliūkšti turėti įsitikinimai.
Taip palengva bažnyčia iš „atrakcijos“ peraugo į rimtą dalyką: pradėjau gilintis, įsiklausyti. Net pats nepastebėjau, kaip „Dievo reikalai“ vis labiau plečiasi mano širdyje. Tačiau apie kunigystę rimtai negalvojau. Juolab kad ėmė ir į širdį pasibeldė pirmosios meilės reikalai, į kuriuos jau buvau visai rimtai įklimpęs.
Baigdamas mokyklą save įtikinėjau, kad noriu stoti Vilniaus universitetą, studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Pamenu, kai galutinai kažką turėjau nuspręsti, vaikščiojau po miestelį vis bedėliodamas visus už ir prieš, ir pats nepastebėjau, kaip atsidūriau bažnyčioje. Iš jos išėjau po kelių valandų, jau pritemus, ir tvirtai žinojau, kad mano kelias – kunigystė.
Tikrai nesu linkęs į dideles mistikas, bet prisimindamas tą vakarą manau, kad jei jau Dievas „pagauna“, niekur tu nepabėgsi. Tada tvirtai nusprendžiau: „Na, jei tu, Dieve, šito iš manęs nori, priimu šį iššūkį. Žiūrėsim, kas išeis“. Na ir va – jau 25 metai kunigystės.
Ar Dievas neprašovė su pasirinkimu, nesu tikras ir šiandien. Vis dar manau, kad nesu vertas šios malonės, kuria jis mane apdovanojo. Kai kur nors prašaunu pro šalį ir nepateisinu Dievo lūkesčių, save tarsi teisindamas dažnai sakau Jam: „O ką padarysi – kokį pasirinkai, tokį ir turi…“
– Minėjote apie parapijos kleboną, kuris Jus paskatino ateiti į bažnyčią. Kas jis? Kokias pamokas Jums davė šis kunigas? Ką savo tikėjimo kelyje laikote pavyzdžiu, dvasios tėvu?
– Tikrai vyresnės kartos papiliečiai ir kvetkiečiai jį dar atsimena. Tai tuometinis šių parapijų klebonas, o dabar klebonaujantis Dusetose, kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Kai kalbu apie šį kunigą, juokaudamas vis sakau, kad tai jis „kaltas“, kad aš atsidūriau bažnyčioje. Charizmatiškas inteligentas su lenkišku „prieskoniu“, mokantis rasti tinkamą žodį, sudominti ir veiklus kunigas. Tikrai jam esu dėkingas ir už patarimus, ir rūpestį, ir net pabarimus, su kuriais jis mane lydėjo kelyje kunigystės link.
Vieno pavyzdžio tikrai neišskirčiau. Kiekvienas santykis, bendrystė mus kažkuo praturtina ir kažko pamoko. Ir tai nebūtinai turi būti kunigas. Ir net klystantis žmogus gali būti mums „pavyzdžiu“, primenančiu, ko neturėtume daryti.
Kitas dalykas yra dvasios tėvas, kuris yra autoritetas, su kuriuo galiu pasikalbėti, kai kažkas neaišku, kuris įkvepia atnaujinti savo vidinį gyvenimą, palaikyti pamaldumą, kuris vis linkęs atšalti… Ir čia atmintyje vis laikau nuostabiausią turėtą dvasios tėvą dar nuo seminarijos laikų – mons. Pranciškų Tamulevičių. Paprastą, kuklų žmogų, bet nepaprastos dvasios kunigą.
– Kokioje bažnyčioje aukojote pirmąsias šv. Mišias kaip kunigas? Kokios parapijos buvo jūsų kunigystės kelyje?
– Paprastai tradiciškai pirmosios šv. Mišios aukojamos tėviškės bažnyčioje. Bet man būtinai turėjo atsitikti kaip ne visiems. Šventimai buvo antrą Kalėdų dieną ir tais metais ji buvo be proto šalta, kad net svečiams bevažiuojant į šventimus mašinų varikliai užšalo. Pats aš peršalęs po šventimų trečią dieną atsidūriau ligoninėje ir beveik mėnesį su visokiom komplikacijom pragulėjau. Po ligoninės iškart paskyrimas, tad tėviškėj Primicijų mišias aukojau jau vasarai atėjus.
Parapijų, kuriose dirbau, nėra tiek jau daug. Juokaudamas dažnai sakau – nekrologas būtų labai trumpas. Pradžia – Joniškėlio (Pasvalio r.) parapijoje (ją vis dar prisimenu kaip pirmąją meilę), Vyžuonos (Utenos r.), kurios atmintyje išlieka kaip didžiausių atradimų žemė su savo balta it gulbe bažnyčia, Kartuvių kalnu, šilo ošimu ir didžiaisiais Marijos Magdalietės atlaidais… Utena, kuri liks visam gyvenimui kaip vieta, kuri davė sparnus kunigiškos jaunystės polėkiams ir kurioje gimė vyskupijos pagrandukas – Dievo Apvaizdos parapija ir iškilo bažnyčia… Ir dabar Pasvalys, Daujėnai – Dievo padovanotas lygumų ir gerų žmonių kraštas, kuriame gera kunigauti.
– Ar dažnai sunku ieškoti bendrystės su parapijomis, kuriose tarnaujate? Jūsų manymu, kas padeda rasti kelią į žmonių širdis ir protus? Su kuria parapija siejusį ryšį galėtumėte vadinti ypatingu?
– Daug kas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio ir įdėtų pastangų. Pagaliau bendrystės mokomasi per patirtis. Parapijos, kuriose dirbau, visos man buvo ypatingos, kaip sakau – Dievo dovanytės. Aišku, kiekviena savaip. Ir kiekviena jų davė ir savų pamokų, ir patirčių.
Prisimenu kunigystės pradžią. Buvau gi ką tik „iškeptas“ kunigėlis. Pilnas jaunatviško idealizmo, noro pakeisti visą pasaulį. Aišku, įsivaizdavau labai protingas esąs, visažinis, galintis visus pamokyti. O čia, žiūrėk, jau ir sėdžiu pas kleboną, kuris bara manė, ką aš sau manąs, kojų dar nesušilęs, o jau tvarką reguliuoju. Arba sulaukęs 25 metų tapau klebonu. Labai jau reikšmingas pasijutau. Norėjosi vyskupo pasitikėjimą su kaupu pateisinti, būti labai rimtu klebonu. Ir vėlgi iš to idėjiškumo ar galvojimo apie save labai gerai – į žmones žiūrėjau labai kategoriškai, mačiau juoda arba balta, gera arba bloga. Teisti buvo labai, atrodo, paprasta. Bet ir čia Dievas davė savų pamokų. Žmonių gyvenimo dramos, dvasinės problemos, pagaliau asmeninės klaidos pamažu padarė savų korektūrų mąstyme. Palengva išmokau matyti žmogų, kurį be galo Dievas myli, ir jo suklydimus, dėl kurių Dievas labai išgyvena. Supratau, ką reiškia Šventojo Rašto posakis: „Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“.
Pamažu supratau, kad turiu tiesiog mylėti savo parapijiečius, kad ir kokie jie bebūtų. Aišku, mylėdamas, negali gi visą laiką tik ditirambus sakyti. Mylintys tėvai, matydami vaiką klystantį, juk sudraudžia, nes gero nori. Kartais parapijiečiai man sako, šiandien tai klebonas piktas, barėsi. O aš jiems – džiaukitės, jei ir pasakiau ką griežtesnio, tai tik dėl to, kad man rūpite, kad myliu jus, kad man ne vis vien, kas darosi bendruomenėje.
Didžiausią įspaudą mano kunigiškoje tarnystėje paliko Utena. Natūralu, nes jai atiduota penkiolika gražiausių kunigystės metų. Kūrėsi nauja parapija, reikėjo bažnyčios. Ūkiškų rūpesčių buvo per akis. Bet buvo labai įdomu. Juk tai nauja bendruomenė, laisva nuo tam tikrų susiformavusių tradicijų ar stereotipų. Joje lengvai priimamos ne tik tradicijos, bet ir naujovės.
Po bažnyčios statybos visas jėgas dėjau į gyvąją bendruomenę. Iš tiesų tarnystės laikas Utenoje man buvo Dievo palaimintas laikas. Todėl palikti Uteną buvo nelengva. Juolab kad apie Pasvalį ne ką žinojau. Sūriai, Daujėnų duona, smegduobės, alus – tai ir visos žinios. Na, dar nuogirdos, kad tai sunkaus molio kraštas.
Praėjus 4,5 metų aš jau sakau, kad tai pati nuostabiausia vieta kunigauti. Aišku, gyvenimas čia ramesnis, žmonės santūresni, kiek nedrąsūs, bet labai mieli, geranoriški ir savo bažnytėlę mylintys. Panašu, kad vis labiau „įklimpstu“ į tą pasvalietišką molį ir dėl to tik džiaugiuosi.
– Ir dar apie pomėgius ir laisvalaikį. Koks jis Jūsų gyvenime?
– Su kunigiška tarnyste taip jau yra, kad valandų į darbo ar nedarbo skirstyti neišeina. Utenoje apskritai to laisvo laiko praktiškai nebuvo.
Taip jau gyvenime susiklostė, kad po mamos mirties su manim kurį laiką gyveno jaunesni brolis ir sesė. Be to, pašlijus sveikatai pas save pasiėmiau ir močiutę, kuri beveik dešimt metų iki mirties išgulėjo ligos patale. O dar turėjau „namų džiaugsmą“ – vokiečių aviganę, neleidusią niekada būt pavargusiam, nuolat reikalaujančią dėmesio ir išvesdavusią mane ryte ir vakare pasivaikščioti į parką. Tad rūpesčių buvo į valias.
Pasvalyje jau ramiau. Bent jau po visų dienos darbų turiu laiko sau. Ir, kaip juokaudamas sakau, tada leidžiu sau daryti tai, ką labiausiai mėgstu – tinginiauti. O tai dažniausiai reiškia – eiti pasivaikščioti.
Va taip ir „blūdiju“ po Pasvalį ar aplink jį, kol praeinu kokį 10 kilometrų. Be to, stengiuosi bent vieną dieną per savaitę turėti laisvą. Tada bėgu iš miesto triukšmo į vienumą ir tylą, arba važiuoju aplankyti man brangių žmonių.
Turiu ir vieną silpnybę – kalnus. Nesu kažkoks alpinistas ar kalnų ekstremalas, bet pamenu, kai tik pirmą kartą gyvenime juos pamačiau, iškart supratau – kalnų liga garantuota visam gyvenimui. Praktiškai dalį metų atostogų visuomet skiriu išvykai į kalnus. Sustojęs laikas, nepakartojamas peizažo tarp žemės ir dangaus išgyvenimas, Dievo didybės pajautimas, beribės laisvės ir ramybės jausmas, pagaliau kasdienių rūpesčių užsimiršimas – štai ką man duoda kalnai. Užlipęs į kokią viršukalnę galiu sėdėti valandų valandas ir „kaifuoti“ nuo to nerealaus jausmo.
Ši nuostabi būsena, grįžus namo, trunka dar ilgą laiką, kol vėl apsinešu kasdienybe. O tada kažkur širdies gelmėse vėl darosi neramu, jaučiu – kalnai kviečia sugrįžti…
Dar bent kartą per metus aplankau Romą. Šis miestas man labai patinka, jame atsigaunu.
– Ar savo pasirinkimu nebuvote suabejojęs? Kokie kunigiškos kasdienybės sunkumai ir džiaugsmai?
– Mano galva, abejoti yra normalu. Mano gyvenime buvo du rimtesni momentai, kai pagalvojau, ar tuo keliu einu, kuriuo turėčiau eiti. Bet tai nebuvo pamatinių įsitikinimų susvyravimas, tad kažkaip susitvarkiau.
Sunkumai? Sunku, kai nepateisini žmonių lūkesčių, kai matai žmogaus požiūrį į Bažnyčią kaip į firmą, o į kunigą kaip į funkcionierių, kuris turi suteikti kokybiškai paslaugą. Sunku, kai iš tavęs reikalauja būti vos ne supermenu, bet nepagalvoja, kad ir kunigui gali skaudėti sielą, kad ir jis yra pirmiausia tik žmogus su visais savo trūkumais. Sunku, kai negali surasti kelio į žmogaus širdį ir protą, kuriuo galėtum atnešti mylinčio Dievo patirtį.
Na, o didžiausias džiaugsmas, kad Dievas per mane gali nuveikti kažką gražaus žmonių gyvenime. Džiaugsmas, kad teikdamas sakramentus galiu dalintis su žmonėmis Dievo malonėmis. Džiaugsmas, kai galiu pakelti žmogų, palengvinant jo sielos skausmą. Pagaliau džiaugsmas, kai kažkas pasako „ačiū“, kai pasidalina ką tik iškepta bandele, pakviečia arbatos puodelio ar tiesiog nusišypso…
– Ko palinkėtumėte sau ir mums visiems naujųjų metų kelionėje?
Naujųjų metų pradžia yra galimybė pagalvoti apie ypatingą laiko dovaną. Niekad neužsimirškime, kad gyvename dabar. Geriausias metas – dabar. Praeitį mes linkę idealizuoti, ateitis mus neramina.
Tačiau manau, kad esminis dalykas, kuris mums trukdo matyti gėrį, švelnumą, meilę – tai mūsų nesugebėjimas ir nenoras gyventi čia ir dabar. Tad Dievo meilės apsupti, su viltimi ir pasitikinčia širdimi gyvenkime dabar. O labiausiai linkiu, kad kuo greičiau ateitų ta diena, kai įveikę pandemiją galėsime grįžti į normalų gyvenimo ritmą.
Palaimintų, sveikatos ir ramybės kupinų 2022-ųjų, mieli „Šiaurės rytų“ skaitytojai!
