Iš prisiminimų dėlionės apie Papilyje gyvenusius žydus.
„Šiaurės rytuose“ išspausdintas straipsnis apie Papilyje gyvenusių žydų paliktą dovaną ūkininkui, nešusiam valgį mirčiai pasmerktiesiems, tarsi sujudino miestelio žmonių prisiminimus. Jų nuotrupos kilo iš senųjų papiliečių atmintyje likusių girdėtų pasakojimų ar tik atsitiktinai nugirstų tėvų pokalbių apie tai, kokie santykiai rišo juos ir miestelyje gyvenusias žydų šeimas.
Tie prisiminimai labai fragmentiški – tarsi detalės iš žydų gyvenimo dėlionės. Šioje mozaikoje – jei ne iš lūpų į lūpas, tai su giminės krauju iš kartos į kartą perduodami vardai, pavardės tų, kurie gyveno šalia. Kaip ir tų, prisidėjusių prie baisiausio nusikaltimo. Žmonių prisiminimuose – nė lašelio pykčio. Tik skaudus tikėjimas, kad gyvenime atlyginama ir už visa, kas bloga padaryta.
Pokalbyje su papiliete Aldona Stakioniene – detalės iš jos tėvo Valerijono Lekandros prisiminimų apie Papilio žydus.
Apie šeimą, giesmes ir duoną
Papilyje gyvenanti Aldona Stakionienė gimė 1944 – aisiais. Iš Papilio apylinkių kilę jos tėvai Valerijonas ir Emilija Lekandros užaugino tris vaikus – mažiausiąją Aldoną bei du sūnus – Petrą ir Bronislavą.
„Mano tėtis buvo kantorius (religinės bendruomenės giedotojas – red.) – visus nugiedodavo ir Papilyje, ir už Papilio. Namo grįždavo su lauktuvėmis – duodavo jam sūrio, pyrago, o kartais ir pinigų į kišenę įdėdavo“, – pasakoja Aldona, pati gyvenime dainuodavusi, dabar miestelyje giedotoja vadinama. Ir jos dukra Daiva – viena iš dainingųjų „rovėjūnių“.
„Mūsų tėtė atsisėda, būdavo, stalo gale, pasiima maldaknygę ir tik gieda gieda. O aš pamokėles darydama vis klausausi… Taip giesmes ir išmokau. Bažnyčion einu kiekvieną sekmadienį – tai jau man kaip kokia liga“,- pasakoja A. Stakionienė apie tėvą Valerijoną Lekandrą.
Metams bėgant tėvas ėmęs dusti ir vis rečiau ėjęs giedoti. Tai kitos moterys giedorkos jo prašydavusios: „Tu negiedok – tik ateik ir tik pradžią mums užvesk“.
Pasak Aldonos, mama mokėjo gaminti skanų valgį iš to, ką šeima turėjo. Kepusi be galo skanią duoną. „Mamos duonelę ragaudamas brolis Bronislovas kartojo, ar jis pats toks alkanas, ar mamos duona tokia skani esanti“, – mena Aldona.
Valerijonas Lekandra mirė 1968 metais, jam buvo 92-eji.
„Motinėlė buvo dobriai jaunesnė, amžino poilsio atgulė 1991 metais. Buvo sulaukusi 91-erių“, – apie tėvus kalba Aldona Stakionienė. Mūsų tėtė buvo griežtas ir bjauraus chatekterio, o mama – tai tikra mama“, – kalba Aldona.
Sunkią valandą – pagalbos pas žydus
Pasak Aldonos, vis tik gimusią ją motina iš Papilio išnešė ant rankų – šeima bėgo nuo fronto. Grįžusi į namus nieko neberado, viskas buvę išgrobta. Teko iš naujo kurtis gyvenimą, kuris buvo sunkus.
„Pavalgę mes būdavom tikrai skaniai, bet labai blogai apsivilkę. Bent jau aš – tai labai prastai. Labai man dėl to sarmata būdavo… Mokyklon eidavau apsivilkusi nušiurusiais brolių paltais, pridurtom kelnėm, medinukais apsiavusi“, – pasakoja papilietė.
Aldonos mama sakydavusi, kad labai geri ir draugiški buvo žydeliai. Yra pasakojusi, kaip tėtė medžiagą suknelėms pirkdavęs iš audiniais prekiavusio žydo.
„Labai gražios medžiagos turiu, eik žmonai suknios pirkti“, – šaukęs žydelis iš bažnyčios einančiam tėtei. Išgirdęs iš tėčio, kad jis neturintis pinigų, žydelis atsakęs, kad nieko tokio – galėsiantis sumokėti vėliau.
Aldonos tėtis yra pasakojęs ir apie sunkiu metu iš žydo gautą pagalbą.
„Pasakojo, kad mirus mamai neturėjo pinigų, kad kunigui galėtų paduot. Kunigas jam pasakęs – kai turėsi, tada ir ateik. Tai tėtė nuėjo pas žydelį, pasiskolino pinigų ir taip palaidojo savo mamą“, – skaudžiai liūdną istoriją iš tėčio gyvenimo pasakoja Aldona.
Jos tėčio tėvai Lekandros palaidoti Kvetkuose.
Prašė pakinkyti arklį
Kaip žydai važiavo ar buvo vežami iš Papilio, istorija kol kas yra nebyli. Mat tą žinantieji dar gyvi liudininkai tyli, o iš tėvų ar senelių pasakojimus girdėję vaikai mena tik detales. Sako, kad vaikams pasakojimai nebuvę įdomūs, o dabar jau atmintis ištrynusi ir tai, kas girdėta.
Aldona mena tėčio pasakojimą apie arkliniu vežimu vežtus žydus.
„Tėtės paprašė pakinkyti arklį ir jis pavežęs iki Smaliečių ar Dukurnių miško, ten juos paleidęs. Žydai į vežimą buvo susikrovę, ką geresnio turėjo“, – pasakoja Aldona. Kas tėvo prašė vežti žydus, ji nežino. Sako, kad iš kaimynės Genės girdėjusi, kad jos kaimynas paprašė, jog arkliu vežtų žydus iki Pasvalio.
Kas nutiko iš Papilio išvažiavusiems ar išvežtiems žydams, nežinoma.
„Tik Papilin žydai nebegrįžo… Šnekėdavo, kad patiems liepta duobes išsikast“, – kalba moteris.
Tik vėliau žmonės pas vienus ar kitus kaimynus matydavę atsiradusius gražius baldus.
Aldonai atmintin įstrigęs gražuolis bufetas su veidrodžiais, o mama stebėdavosi vienuose namuose išvydusi daugybę pagalvių.
„Šitiek paduškų (pagalvių – red.) jie anksčiau neturėdavę. Sako, kad žydelis jiems paliko… Gal žmonės iš tuščių namų imdavo tą turtą, nesuprasdavo, kad ką čia, Dieve, ant kito ašarų sau pasiimsi…“ – svarstė Aldona.
Ji girdėjo ir apie klojiman uždarytus žydus saugojusį Šlekį. Sako, jis buvęs suimtas, į Sibirą išvežtas.
„Ėjom vienon brigadon su juo. Tai esu girdėjusi, kad buvo išvežtas“.
Slėpė žydaitę, kuri liko gyva
Aldona girdėjusi, kad žydų šeimą ar tik vieną žydaitę slėpę prie Papilio gyvenę Naktiniai. Jų namai buvę prie miško. „Medikiuos gal“, – prisiminimus dėliojo papilietė.
„Sako, kad Naktiniai labai bijoję, tačiau slėpti žydaitę prašęs kunigas. Tai mergaitei buvo įrengta slėptuvė, ir šita žydaitė, pasak Papilyje gyvenusios Genės Šeškienės, gyva esanti iki šiol“, – kalba papilietė.
Aldona mini miestelio žmonių atmintyse išlikusias žydų pavardes, charakteristikas. „ Dvi senos panos gyveno namely – toje vietoje, kur dabar Trečiokas Viliukas gyvena. Tos žydės, atrodo, Kolkaitės, buvo bagotos – silkes turgavodavo… O žydų dvasininkas Kreičmeris gyveno ten, kur dabar Greviškis. Kur bendruomenės namai, gyveno toks Bedikas, siūlais, žvakėmis, dviračiais, pavalkais arkliams prekiavęs… Buvo Papilyje Motka, labai gražūs garbanotais plaukais brolis ir sesė Bitinai… Kur vėliau buvo vaistinė, gyveno viena tokia pana – sako, buvusi nelabai gudri… Zamba supirkdavo odas, veršelių skūras, paskui jas parduodavo…“ – girdėtų pasakojimų nuotrupas dėlioja A. Stakionienė.
Gyvenimas buvo sunkus, dabar džiugina vaikų gyvenimo tąsa
„Gyvenimas man buvo labai sunkus. Dirbau melžėja – ne bet kaip, o nuo dūšios. Paskui mokyklą šlaviau. Vyrą Renaldą palaidojau prieš 10 metų. Kartu 45 metus išgyvenom. Buvo gero charakterio, bet išgerdavo, kaip ir daugelis“, – sako 79 metų Aldona.
„Vaikai – mūsų gyvenimo prasmė ir džiaugsmas“, – sako Aldona, su vyru užauginusi sūnų Joną ir dukrą Daivą. Biržuose gyvenantis sūnus, kaip sako pašnekovė, yra „furistas“, todėl dažnai išvyksta. Sūnaus šeimoje užaugo du vaikai – Gytis ir Justina. Dukra Daiva gyvena Papilyje ir yra vienturtės Mildos mama.
Naujausias ir labai šviesus moters džiaugsmas – proanūkė Salomėja. Jos neseniai susilaukė Šiauliuose gyvenanti anūkė Milda. Promočiutės namuose – gražuolės Salomėjos gyvenimo akimirkos nuo pat gimimo.
Albumą su mažylės Salomėjos nuotraukomis vartančios Aldonos veide nelieka buvusio sunkaus gyvenimo šešėlio. Moters veidas spindi laime ir meile.
