Kasmet gegužės 7 d. minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Ši diena primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, spauda, laisvas žodis. Tuomet, kaip žinia, rusų pastangos sunaikinti mus nuėjo veltui.
Šiandien Rusija vėl į mus nusitaikiusi. Tik šįkart jos pasirinktas ginklas – žiniasklaidos priemonės, socialiniai tinklai, t. y. laisvas žodis. Tas pats, už kurį kadaise mūsų protėviai kalėjimus, tremtis kentė, gyvybę aukojo.
Propagandos kąsniai su antivalstybiniu įdaru išmetami periodiškai porcijomis – kad būtų lengviau virškinami.
Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento penktadienį paskelbtame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime yra minimi tokie Rusijos saugumiečių prieš Lietuvą nukreipti veiksmai, kaip propagandinių straipsnių rengimas ir platinimas.
Propagandos kąsniai su antivalstybiniu įdaru išmetami periodiškai porcijomis – kad būtų lengviau virškinami. Jie pateikiami su atitinkamu garnyru – pavyzdžiui, lengvai sukramtomais lozungais: „mes stojame mūru už paprastą žmogų“, „mes jus gelbėjame“, „čia niekada nebuvo geros valdžios“ ir pan.
Tų patiekalų gamintojai, pasinaudodami dalies visuomenės baimėmis ir nepasitenkinimu, sėkmingai plauna žmonių smegenis.
Šiandien mes su siaubu stebime, į ką pavirto Rusijos gyventojai, maitinami propaganda, ir kaip jie tapo sovietinės karo mašinos patrankų mėsa.
Bet žmonės „zombinami“ ir pas mus. Tai vyksta čia, visai šalia. Prišerti propagandos žmonės nebepastebi, kad yra tapę įrankiais, kuriuos už virvutės tampo gudrūs asmenys.
Laisvas žodis nėra palaidas žodis.
Užtenka pažvelgti, ką viešojoje erdvėje rašinėja biržiečiai. Jie atrajoja tuos pačius naratyvus, kuriuos perskaito vietinėje spaudoje. Aktyviausių rašytojų taikiklyje – tie, kurie nepritaria tendencingai valdžios kritikai, piktavališkam visuomenės kiršinimui ir kvailinimui. Nemažai dėmesio skiriama ir „Šiaurės rytams“. Komentaruose netrūksta melo, šmeižto, patyčių.
Kas tie komentatoriai? Rašytojų spektras platus – nuo mažaraščių entuziastų iki plunksnos virtuozų iš visuomenės kultūrinių sluoksnių.
Štai Svirgeliškių kaime gyvenanti šeima. Jos galva ne sykį mynė redakcijos slenksčius, prašė spręsti įvairias šeimai kilusias problemas. Žurnalistai pagal išgales stengėsi žmogui padėti. Ne sykį jis pagalbos prašė ir savivaldybėje – ir negailėjo gerų žodžių tuometiniams vadovams.
Bet ūmai viskas apsivertė aukštyn kojom – svirgeliškietis pasirodė su trispalve „maršistų“ mitinge prie savivaldybės pastato, o jo žmona komentaruose skelbia „naujienas“ apie konsevatorių papirktus „Šiaurės rytus“.
Tokie „atsivertimai“ iškalbingi.
Gal iš tiesų profesorius Preobraženskis iš M. Bulgakovo romano vis dar atlieka operacijas, po kurių šunys virsta revoliucionieriais?
Kai sujaukiamas protas, žmogui jau galima nurodyti, ką jis turi veikti. Nurodymas iš pradžių gali būti ir netiesioginis. O vėliau – galbūt ateis diena x, kai prireiks ir tiesioginių patrankų mėsos.
Šiuo metu daug šnekama apie būtinybę kritiškai vertinti iš įvairiausių šaltinių plūstančią informaciją. Tačiau dar daugiau reikia kalbėti apie atsakomybę už parašytą ar pasakytą žodį.
Laisvas žodis nėra palaidas žodis.
Politinių užmačių įrankiu tapęs leidinys nėra žiniasklaidos priemonė. Ir politinių tikslų siekiantis asmuo nėra žurnalistas.
Šiandien matome nepadoriai atvirai propaganda užsiimančius žurnalistus, leidėjus – tuos, kuriuos šį savaitgalį kažkas sveikins su profesine švente – Spaudos atgavimo diena. Turbūt eilinį kartą bus gražiai kalbama apie žurnalistų misiją, žodžio laisvę.
Ji, kaip žinia, įpareigoja skelbti tiesą.
O tiesa yra ta, kad propagandos skleidimas nėra žiniasklaidos laisvė. Politinių užmačių įrankiu tapęs leidinys nėra žiniasklaidos priemonė. Ir politinių tikslų siekiantis asmuo nėra žurnalistas.
Su sovietrusių propaganda koja kojon einantys veikėjai yra paprasčiausi nusikaltėliai.
