Editos ir Giedriaus Čepokų pažinties istorija – apie tai, kad žmones suveda ne tik gyvenimo keliai, bet ir miestų aikštės. Prieš 15 metų pirmą kartą Laisvės aikštėje susitikę jaunuoliai šiandien skaičiuoja antrąjį santuokos dešimtmetį. Tiesa, į jį tik neseniai įkopta, tačiau su puikiu kraičiu – dviem sūnumis, mylimais artimaisiais ir vienijančia veikla.
Keistas skambutis su žinia apie… gyvenimo meilę
Editos ir Giedriaus Čepokų namai – Pačeriaukštėje. Tos apylinkės – jų senelių kraštas. Bikšių vienkiemyje gyveno Editos seneliai Aldona ir Bronius Sakalauskai, Pačeriaukštėje – Giedriaus seneliai Marytė ir Povilas Gasiūnai.
„O kaip gražiai močiutė Aldona dainuodavo“, – šypsosi Pačeriaukštėje augęs ir Editos močiutę pažinojęs Giedrius.
Editos seneliai (mamos tėvai) ir Giedriaus seneliai iš tėčio pusės ilsisi Pabiržės kapinėse.
Edita su Giedriumi tuokėsi Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje, šioje šventovėje krikštyti ir abu poros vaikai. Vyresnėlis Vytis dabar jau įpusėjęs šeštuosius, o Povilas lapkritį švęs trejų metų sukaktį.
„Mūsų Poviliuko vardas – kaip senelio, kurio namuose mes dabar ir gyvename“, – sako Edita. Ji gimusi ir augusi Panevėžio rajone. Pasak Editos, jos mamytė į Panevėžio kraštą nutekėjusi, o ji į mamos gimtinę „atitekėjusi atgal“.
Lemtinga pažintis su Giedriumi prasidėjusi nuo keisto skambučio.
„Skambina man pusseserė ir sako sutikusi mano gyvenimo meilę. Anot pusseserės, mums tereikia tik susitikti“, – pasakoja Edita. Tada ji tik pasijuokusi, tačiau vis tik susitikimas įvyko. Tai buvo prieš 15 metų spalio 30 dieną. Šešiolikmetė Krekenavos gimnazijos dešimtokė Edita ir Panevėžyje statybininko profesijos besimokęs aštuoniolikmetis Giedrius susitiko Panevėžyje, Laisvės aikštėje, prie miesto žemėlapio.
„Nuo tada mes ir nebesiskyrėme“, – juokiasi 31 metų Edita ir 33-ejų Giedrius.
Draugystės laiku Edita baigė Krekenavos gimnaziją, studijas ISM vadybos ir ekonomikos universitete. Santykius patikrino ir atstumas, kai Giedrius kone dvejus metus dirbo Anglijoje.
Kas kartu užgyventa
Iki vestuvių penkerius metus draugavusi, o 2013-aisiais vestuves atšventusi pora iš pradžių gyveno ir dirbo Kaune. Nuomoję, o vėliau ir nuosavą būstą įsigiję Čepokai – darbštūs žmonės.
„Mes visą laiką abu buvome dirbantys. Aš būdama šešiolikos mokyklinių atostogų metu dirbau Vilniaus Santaros ligoninėje valytoja, o septyniolikos – vasarą Palangoje padavėja“, – sako Edita. Giedriui taip pat tekę išbandyti ne vieną profesinę sritį, tarp jų ir mėsininko, ir apsaugos tarnybos darbuotojo.
Nekilnojamojo turto vadybininke, o vėliau UAB „IKI Lietuva“ (buvusi „Palink“) prekybos kontrolės ir audito specialiste dirbusi Edita sako, kad gyvenimą kaime šeima pasirinkusi pradėjus galvoti apie vaikus. Giedrius tuo metu dirbo tolimųjų reisų vairuotoju.
Du sūnus pagimdžiusi Edita lapkričio pabaigoje turėtų grįžti į darbą.
„Greitai tie šešeri metai prabėgo. Dabar esu apsisprendimų kryžkelėje“, – sako į darbo pokalbius važinėjanti Edita.
„Turime namus, du vaikus, du verslus – termomasažo lovų ir mobilaus restorano“, – su šypsena vardija Edita, pasiteiravus apie tai, ką šeima užgyvenusi.
Kulinarijos talentas – kaip paveldas
Maisto gamyba – nauja šeimos veiklos sritis. Čia pagrindinį kulinaro vaidmenį atlieka Giedrius. Jis jau dvejus metus nebevažinėja į užsienį. Posūkis naujai veiklai – Editos iniciatyva.
„Jei nori, kad vyras nebeišvažiuotų, daryk ką nors! Tai aš taip ir padariau – 2021 metais Vietos veiklos grupei parašiau projektą dėl mobilaus restorano“, – sako Edita. Tuo metu daugybę veiklų turėjusi vaikus auginanti moteris sako tiesiog supratusi, kad šeima turi gyventi kartu.
„Rajono kaimo bendruomenių sąjungos ir Pačeriaukštės bendruomenės vadovė, savivaldybės tarybos narė, namie – 30 mėsinių, 30 paprastų vištų, 50 triušių ir 3 avys, šiltnamis, daržas, vyro namie po 4 savaites nebūna“, – vaizdžiai pasakoja Edita apie buvusią situaciją.
Mintis apie naują, su maisto gamyba susijusią veiklą buvo priimtina ir Giedriui. Juolab kad jam patinka gaminti, o tas pomėgis, ko gero, ir paveldėtas.
„Mano senelis Povilas buvo virėjas kariuomenėje. Virėjos profesiją įgijusi mama Angelė kurį laiką dirbo kaimo vaikų darželyje“, – sako Giedrius.
„Dabar visos jo kulinarinės žinios – iš Eglės ir Deivido, kurie mokė Giedrių“, – sako Edita apie virtuvės profesionalus, turėjusius restoraną Šiauliuose, ir jų mokymus.
Pasak Giedriaus, svajonė apie tokį verslą gimė jo paties mintyse, o veikti ir ją įgyvendinti pastūmėjusi žmona. Tuo tarpu Edita tvirtina, kad sutuoktinis ją ragino imtis visuomeniškai aktyvios veiklos.
„Jeigu ne Giedrius, mano gyvenime nebūtų nei vadovavimo bendruomenėms, nei darbo savivaldybės taryboje patirčių. Jos labai įvairios, tačiau svarbios“, – kalba šiuo metu iš politinės veiklos pasitraukusi ir vadovavimo viso rajono bendruomenėms atsisakiusi moteris.
Įsigijo priekabą, įkūrė mobilų restoraną
Čepokų šeima projekto lėšomis įsigijo priekabą, vadinamą mobiliu restoranu. Patiems reikėjo pirkti profesionalią virtuvės įrangą ir visa, ko reikia maisto gamybai, – nuo įrankių iki prieskonių. Be abejo, visų leidimų ir kitų dokumentų susitvarkymas – taip pat verslininkų rūpestis. Veiklą privalu išlaikyti 5 metus.
„Giedrius – virėjas, o verslo rizika, visos baimės ir atsakomybės tenka mums abiem“, – apie nelengvą maisto gamybos kelią sako Edita. Porą guodžia ir sėkmingos veiklos viltį teikia tai, kad restoranas mobilus. Esą jeigu biržiečiams šeimos paslauga nepatiktų, maistą šventėms, pobūviams galima ruošti aplinkinių rajonų gyventojams.
„Gaminame viską, išskyrus saldumynus“, – sako Giedrius. Anot jo, saldžioji sfera – ne jo sritis.
„Jau geriau 12 valandų žemoje temperatūroje kepti kepsnį savo sultyse“, – šypsosi kulinaras.
„Mes galime ruošti maistą ir šimtui žmonių“, – kalba Edita. Pirmas didesnis išbandymas – dideliam žmonių būriui – vaišės renginio „Biržų rajono Metų ūkio padovanojimai“ dalyviams.
„Gaminame tai, ko žmonės pageidauja. Tarkim, baltos mišrainės gal ir nesiūlytume, tačiau jei žmonės nori – prašom!“ – sako moteris apie valgio ruošimą pagal užsakymus.
Dabar ruošiamas meniu Kūčių vakarienei. Jau yra ir užsakovų.
Apie artimųjų pagalbą ir gėles anytai
Pasak Editos, žmonės kartais klausia, kaip Giedrius susitaikantis su tokiu dideliu žmonos užimtumu.
„Aš ir sakau, kad jis, vyras, visada kartu su manimi“, – kalba Edita. Ir nesvarbu, kad Giedriaus kartais fiziškai nėra šalia. Vyro pagalba ir ryšys su juo juntamas net būnant atskirai. Pasak žmonos, jam galima patikėti saugoti brangiausią judviejų turtą – vaikus.
„Giedrius yra puikus tėvas, gal net geriau už mane auklėjantis vaikus“, – kalba Edita, pasakojanti ir apie tėčio nuopelnus mažąjį Poviliuką išmokant svarbių gyvenimiškų dalykų.
„Seniai būčiau palūžusi, jeigu ne Giedrius“, – tikina Edita. Svarbiausia savybe ji vadina vyro gerumą, dėl kurio, prisipažįsta, kartais net pykstanti. Už tai, kad kartais labiau kaimynais, o ne šeima vyras greičiau pasirūpina, kai kitiems reikia pagalbos.
„Man tai labiausiai patinka Editos judesys, į kurį ji skatina įsijungti ir mane. Dabar daug kur abu dalyvaujame, o būnant kartu dar labiau supranti savo žmogų bei tai, ką jis daro“, – sako Giedrius.
Jaunieji Čepokai dėkingi abiem savo mamoms, su kuriomis juos sieja artimas ryšys. Sutuoktiniai tikina, kad jeigu ne mamų pagalba, jie tikrai negalėtų sau leisti šitiek veiklos, išvykų. Savo vaikus jie gali patikėti mylinčių močiučių globai. Giedriaus mama gyvena čia pat, o Editos – atvažiuoja iš Panevėžio rajono.
Bendruomenės ataskaitinio susirinkimo metu gautą gėlių puokštę Edita sako atidavusi Giedriaus mamai Angelei. „Be jos pagalbos mes tikrai negalėtume tiek prisidėti prie bendruomenės“, – sako Edita apie anytą.
Pasimatymų kalendorius
Mylinčių artimųjų dėka Edita su Giedriumi gali leisti sau išvykti į įvairius renginius, aplankyti įžymias istorines, architektūra ar gamtos grožiu išskirtines vietas. Ypatingą dėmesį skiria degustaciniams renginiams, maisto ragavimui ir žinių apie jo ruošimą kaupimui.
Pora dovanų yra gavusi pasimatymų kalendorių. Pagal jį dabar planuoja išvykas.
„Kiekvieną mėnesį mes tik abu turime dvi dienas ir vieną naktį“, – sako Edita.
Į klausimą, kokią vienas kito savybę jie vadintų pačia pačiausia, lemiančia jų šeimos darną, Giedrius akimirksniu atsako: „Mus jungia meilė“ .
