2025-ųjų Jubiliejaus metų proga Lietuvos vyskupų konferencija lietuvius, gyvenančius čia ir užsienyje, kovo 1–4 dienomis kvietė piligrimystei į Romą. Užsiregistravusių grupių ir pavienių asmenų buvo 2 500, bet, pasak ten pabuvojusių, mūsų tautiečių Romoje tikrai buvo kur kas daugiau. „Atrodė, kad visa Roma kalba lietuviškai“, – sakė vienas iš dalyvių. Piligrimai kiekvieną rytą vis kitoje popiežiškojoje bazilikoje, kurių yra keturios, šventė Šv. Mišias, Atgailos (Sutaikinimo) sakramentą, ėjo pro Šventąsias duris, lankė Amžinąjį miestą. Jubiliejinėje piligrimystėje taip pat dalyvavo Lietuvos vyskupai ir apie 100 kunigų.
Klebono kun. dekano Jono Morkvėno, vieno iš dalyvių, mintys ir pastebėjimai šio neeilinio įvykio proga.
– Gerbiamas klebone, prašome priminti, kas yra Jubiliejaus metai ir koks jų tikslas?
– Jubiliejaus šventieji metai paprastai minimi kas 25 metus, tačiau kartais skelbiami neeiliniai metai – tokie rengti 2015–2016-aisiais, kai vyko Gailestingumo jubiliejus. Kiekvieno Jubiliejaus esminis elementas – piligrimystė. Tūkstančiai žmonių keliauja aplankyti šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, jų vardu pavadintų didžiųjų bazilikų, kurios iškilo vietoj tų, kurios buvo gerokai anksčiau pastatytos virš šių didžių kankinių palaidojimo vietų. Statant baziliką, būdavo statomas ir pagrindinis altorius. Tai – Dievo artumo troškimas.
– Jubiliejaus metais tūkstančiai piligrimų keliauja į Romą, turėdami tikslą žengti pro Šventąsias duris, pelnyti visuotinius atlaidus. Tik tikintys katalikai dalyvauja?
– Dievas yra tas, kuris laukia. Jis atviras visiems. Pro Šventąsias duris eina ne tik uolūs praktikuojantys katalikai, bet ir tie, kurie nori sustiprinti ar surasti su Juo ryšį. Kartais užtenka žmogui pamatyti didžiulę kartu besimeldžiančią minią, kurioje ypač daug jaunų veidų, kad suprastų, jog tikėjimas tikrai nėra mirštantis. Visuotinumo pajautimas taip pat padeda stiprinti tikėjimą. Net prie Šventųjų durų susitinka visiškai skirtingi žmonės, turintys tą patį tikslą. Pamatai, kad Bažnyčia yra ne tik Europoje.
– Ko reikia, kad eidamas pro Šventąsias duris pajaustum, jog tai nėra tas pats, kas kasdien atidaryti savo bažnyčios duris?
– Šventosios Jubiliejaus durys yra specialios, kurios atveriamos tik per Jubiliejaus metus. Kitais metais jos nevarstomos, per jas nevaikštoma. Pasibaigus Jubiliejaus metams durys iškilmingai uždaromos ir užmūrijamos iš vidinės pusės. Visas dalyvavimas Jubiliejinėje piligrimystėje yra konkretus buvimas su savimi ir Dievu. Taip pat ir ėjimas pro Šventąsias duris yra asmeninis žingsnis, Dievui pavedi tai, kas tau rūpi. Fizinis žengimas be vidinio širdies nusiteikimo nepadarys mūsų tikraisiais vilties piligrimais.
– Galimybė melstis popiežiškose bazilikose – neeilinis įvykis kiekvienam žmogui?
– Žiūrint į tuos didingus pastatus, nekyla abejonė, kad tai, kas gražiausia, buvo skirta Dievui, kad per bažnyčias būtų parodyta Dievo garbė. Jis žmogų kalbina ir per tai.
– Šv. Petro bazilika Vatikane, Šv. Jono – Laterane, Švč. Mergelės Marijos Didžioji ir Šv. Pauliaus už miesto sienų yra popiežiškosios bazilikos, kuriose šventėte Eucharistiją ir žengėte pro Šventąsias duris.
– Ar lankėtės dar kurioje nors Romos bažnyčioje, be šitų keturių?
– Vasario 28 d., Lietuvai skirtos piligrimystės išvakarėse, visi susirinkome Romos Švč. Jėzaus Vardo – jėzuitų bažnyčioje, kurioje dėl žmonių gausos taip pat teko aukoti dvejas Mišias lietuvių kalba. Šioje bažnyčioje palaidotas pirmasis mūsų kardinolas Jurgis Radvila, šv. Ignacas Lojola, Jėzaus draugijos įkūrėjas.
– Spaudoje teko skaityti apie kai kurių valdžios atstovų nepasitenkinimą, kad grupė Lietuvos kariškių vyko į Romą. Kaip jūs tai vertinate?
– Jubiliejaus metų piligrimystė vyksta visus metus. Yra laikotarpiai, skirti grupėms ir profesijoms. Reikia džiaugtis, kad žmonės iš viso pasaulio susitinka bendrystei ir bičiulystei. Man labai gaila, kad pirmiausia spauda šito nesupranta.
– Daugelis tikinčiųjų vyko į Romą, turėdami viltį susitikti su popiežiumi Pranciškumi. Ar jautėsi nusivylimas, kad susitikimas dėl švento Tėvo ligos neįvyko?
– Piligrimystės esmė nėra pamatyti popiežių, bet priartėti prie Kristaus. Šv. Petro aikštėje kiekvieną vakarą buvo meldžiamasi už popiežių, ir daugelis lietuvių dalyvavo šioje maldoje. Tai prasminga. Buvo perduotas ir Lietuvos piligrimų sveikinimas Jo Šventenybei popiežiui Pranciškui.
– 2000 Jubiliejaus metų iškilmės koordinatorius Lietuvoje buvo kun. Rolandas Makrickas. Turbūt kardinolas nesitikėjo pamatyti tiek daug piligrimų Romoje, 25-iems metams praėjus?
– Paskutinę lietuvių piligrimystės dieną Didžioji Švč. M. Marijos bazilika nesutalpino visų norinčių švęsti Lietuvos globėjo šv. Kazimiero liturginę iškilmę, teko aukoti dvejas Mišias lietuvių kalba. Išties, piligrimų šiais Jubiliejaus metais buvo daugiau negu prieš 25-erius metus. Tai galėčiau paaiškinti tuo, kad žmonės yra labiau ieškantys, be to, ir finansinė padėtis yra geresnė. Buvo nemažai 80-mečių, kurie nuo ryto iki vakaro dalyvavo maldos, bendrystės ir bendruomeniškumo dienose ir viską ištvėrė.
– Gerbiamas klebone, ko palinkėtumėte biržiečiams?
– Piligrimystė yra žmogaus asmeninis nusiteikimas, išėjimas iš įprastos aplinkos, galimybė atpažinti Dievą savo kasdienybėje. Jubiliejaus metai tęsiasi, laiko nuvykti į Amžinąjį miestą dar yra. Linkiu, kad tikėjimo kelionė tęstųsi. Neabejoju, kad nors keletą iš tų 20-ies Jubiliejaus šventovių Lietuvoje galima aplankyti ir važiuojant pas draugus ar gimines.
Stasė Eitavičienė
