Šiuo metu viso pasaulio akys nukrypusios į NATO. Šios pasaulinės karinės organizacijos sprendimai turės didelę reikšmę kare Ukrainoje, Europos ir viso pasaulio ateičiai.
Lietuvos karinis atstovas NATO yra brigados generolas Remigijus Baltrėnas.
Tik nedaugelis žino, kad šis aukšto rango karinį laipsnį turintis lietuvis yra Vabalninko krašto sūnus.
Kai tarėmės dėl interviu, Ukrainos dar nebuvo užpuolusi Rusija. Prasidėjus karui kelis kartus dėl laiko stokos interviu teko atidėti, koreguoti klausimus.
Dėl suprantamų priežasčių kai kurie klausimai liko nuošalyje.
– Kai kurie vabalninkiečiai ir buvę mokytojai prisimena šaunią klasę, kurioje mokėtės, ir džiaugiasi Jūsų pasiekimais bei karjera. Kokiais ryškiausiais prisiminimais galėtumėte pasidalyti apie savo vaikystę, draugus, mokyklą ir mokytojus?
– Prisiminimai patys šilčiausi. Žinoma, buvo įvairių momentų, bet dauguma tikrai teigiami ir keliantys malonius prisiminimus.
Pirmiausiai norėčiau padėkoti visiems mano mokytojams iš Vabalninko B. Sruogos vidurinės mokyklos, kurie nuoširdžiai ir profesionaliai prisidėjo prie mano, kaip asmenybės, formavimosi. Visi mokytojai buvo skirtingi, ir dėl to labai džiaugiuosi.
Iš visų mokytojų labiausiai išskirčiau klasės auklėtoją, kuri buvo ir matematikos mokytoja, Genovaitę Rukienę. Manau, kad jos bendravimo būdas, noras savo auklėtiniams perduoti gyvenimo patirtį ne vienam iš mano klasės padėjo apmąstyti savo pasirinkimus ir sprendimus.
– Kaip klostėsi Jūsų gyvenimo kelias po mokyklos baigimo? Kodėl pasirinkote kariškio kelią? Kokias studijas baigėte, kokias pareigas teko užimti? Kurios iš jų buvo įdomiausios?
– Prieš baigdamas mokyklą turėjau keletą variantų dėl būsimos krypties pasirinkimo. Mintyse buvo ir filologija, ir chemija, ir medicina. Tačiau viską nulėmė vienas skelbimas rajono laikraštyje. Ten buvo skelbiama, kad atsidaro Lietuvos karo akademija ir prasideda priėmimas. Tuo metu tai buvo mano lemiamas sprendimas, kad tai yra būtent tai, ko aš norėčiau. Atsimenu, kad nuvežus dokumentus į Vilnių ne taip lengva buvo rasti būsimąją Karo akademiją. Pradžia tos Karo akademijos buvo buvusioje sovietinėje karo mokykloje Vilniuje, prie įėjimo tuo metu dar stovėjo sovietų kareiviai, kurie bandė atkalbėti nuo stojimo į lietuvišką karo akademiją. Dokumentus priiminėjo vieno iš pastatų rūsyje, nes kitos patalpos dar nebuvo grąžintos Lietuvos krašto apsaugos sistemai.
Tad tokie buvo pirmi įspūdžiai. Bet visa tai manęs neatbaidė nuo kariškio kelio ir sėkmingai 1992 m. rugpjūtyje pradėjau karo meno studijas.
Po Karo akademijos tarnavau įvairiose pareigose, pradedant nuo vadovaujančių ir štabo karininko pozicijų.
Be Karo akademijos, teko studijuoti JAV Jūrų pėstininkų štabo ir vadovavimo koledže bei JAV Sausumos kariuomenės karo koledže. Pastarajame esu įgijęs strateginių karo studijų magistro laipsnį.
Vertinant, kurios pareigos buvo įdomiausios, išskirčiau keletą.
Pirmiausiai, tai Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotoje pėstininkų bataliono vado pareigos. Lietuvos kariuomenėje batalionas yra pakankamai savarankiškas dalinys, jame įprastai yra apie 600-700 karių. Man teko garbė jam vadovauti daugiau nei 4 metus, ir šituo batalionu (dalimi jo) išvykti į operaciją Afganistane (kaip Provincijos įkūrimo grupė). Ši vadovavimo ir operacijos patirtis leido man save labiau pažinti ir tuo pačiu labiau pažinti karius, kuriems aš vadovavau.
Kitos pareigos, kuriose aš turėjau progos augti kaip karininkas, buvo instruktoriaus ir vėliau kurso direktoriaus pareigos Baltijos gynybos koledže (kuris yra Estijoje, Tartu mieste). Per šį periodą man teko prisiliesti prie įvairių šalių karininkų mokymo ir jų tobulėjimo. Tikrai puikus laikotarpis, kada matai, kaip per metus karininkai keičiasi, ir ne tik kaip kariškiai, bet kaip ir asmenybės.
Dar vienos iššūkių turėjusios pareigos buvo Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriaus pareigos. Trumpai tariant, tai Karinės žvalgybos vadovo pareigos. Man tai buvo nauja sritis, bet šiose pareigose teko daug ir greitai mokytis. Tai buvo neįkainojama patirtis, leidusi suprasti karinės ir politinės sričių sąveiką, praplėtė supratimą apie valstybės saugumą ir jos interesus ir, kas svarbiausia, kad valstybiniai reikalai nėra tik juoda ar balta, ten tikrai yra daug daugiau spalvų ir atspalvių.
Žinoma, dabartinės pareigos, kaip Lietuvos karinio atstovo prie NATO ir Europos Sąjungos, yra atsakingos ir leidžia suprasti tarptautinę dimensiją gynybos klausimu.
– Papasakokite apie savo šeimą. Jūsų sūnus, kaip ir priklauso lietuviui, žaidžia krepšinį? O kuo laisvalaikiu užsiimate Jūs?
– Kalbant apie šeimą, pirmiausiai noriu padėkoti savo sutuoktinei Žanetai už tą nuolatinį supratimą ir palaikymą. Be jos didžiulio indėlio nebūtų tokios nuostabios mūsų šeimos ir nuostabių mūsų vaikų – sūnaus Remo ir dukros Kotrynos.
Kariuomenėje yra toks posakis – jei namų fronte ramu, tada ir kiti frontai gali daryti savo darbą. Tad tas kartais nematomas kariškių antrųjų pusių pasiaukojimas yra neatsiejama dalis mūsų sėkmės.
Kalbant apie mūsų laisvalaikį, sūnus Remas labai mėgsta krepšinį ir bando įsitvirtinti Belgijos krepšinio pasaulyje. Turiu pasakyti, kad jam tikrai gerai sekasi. Dukra Kotryna nuostabiai šoka klasikinį baletą.
Tai ji pradėjo dar Lietuvoje, tad sėkmingai tęsia ir Briuselyje. O Žaneta organizuoja labdaros veiklas ir aktyviai dalyvauja tarptautinėse bendruomenėse NATO ir Europos Sąjungos rėmuose. Kaip visada, ji nuoširdžiai ir tvirtai laiko visus keturis namų kampus.
O dėl mano laisvalaikio – mėgstu bėgioti, esu įveikęs maratoną ir keletą pusmaratonių. Tad palaikau fizinę formą bėgiodamas. Papildomai domiuosi karo strategijomis ir politika. Tad tai mano skaitinių temos laisvu laiku. Ir, žinoma, kelionės.
Kartu su šeimyna stengiamės keliauti kuo daugiau ir pažinti kitų šalių istorijas, kultūras ir papročius.
– Ar dažnai sugrįžtate į gimtinę? Ar yra Vabalninke kas Jūsų laukia ir Jus sutinka? Kokį matote savo miestelį ir Biržus?
– Gimtinės lankymas iš dabartinių pareigų šiek tiek sudėtingas – nuotolis daro savo. Be to, COVID ribojimai turėjo savo įtakos. Stengiamės per Kalėdas, Velykas ir vasaros atostogų metu grįžti į gimtinę, aplankyti mano ir Žanetos tėvukus, tad lankomės ne tik Vabalninke, bet ir Tauragnuose (mano sutuoktinės gimtinė).
Mano gimtinėje visada manęs laukia mano tėvai Antanina ir Stasys, ir dvi nuostabios seserys Kristina ir Raimonda su savo šeimynomis. Kiekvienas apsilankymas suteikia progos ne tik suartėti ir pasidžiaugti vieni kitais, bet ir padiskutuoti aktualiais klausimais.
– Ko palinkėtumėte biržiečiams, kurie tikina, jog jie nesidomi politika?
– Manau, kad kiekvienas pilietis turėtų domėtis nors šiek tiek politika. Valstybė yra visų Lietuvos piliečių, tad ir tam tikras domėjimasis valstybės reikalais yra būtinas. Galų gale mes visi atliekame pilietinę pareigą balsuodami įvairiuose rinkimuose.
Tad norėdami atsakingai atiduoti savo balsus turime domėtis.
Turbūt nėra nieko blogiau, kaip neturėti savo nuomonės. Kokia ji bebūtų, reikia ją turėti.
Tad linkiu visiems būti dalimi Valstybės ir domėtis jos reikalais.
