Kas nežino Lietuvoje baltojo gandro. Nacionalinis paukštis, nuo seno mylimas ir gerbiamas, net šiek tiek sakralizuotas ir mitologizuotas. Laikomas santarvės nešėju ir namų globėju, kas į jį kėsinasi – piktadarys kenkėjas.
Žmonės sako, kurioje sodyboje peri gandras – tas ūkis bus sėkmingesnis, namus aplenks gaisrai. Jeigu gandras dažnai lanko ir tą sodybą, kurioje neperi, tai šeimyna susilauks vaikų. Jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora, reikia netrukus laukti piršlių.
Bet laikai keičiasi. Gimstamumas drastiškai kritęs, vestuvių beveik negirdėti, todėl be darbo likę gandrai maklinėja po laukus, neturėdami kuo užsiimti. O per tinginystę ir visokių nelaimių atsitinka.
Šią liūdnoką istoriją, kuri dar neturi pabaigos, papasakojo Ageniškyje gyvenanti ponia Marija. Pasak moters, Ageniškis nėra apsileidęs kaimas, turi bene tris gandralizdžius. O pasakojimo herojus, sužeistas gandras, kaime pasirodė apie Jonines. Gandras buvo tapęs pėsčiu paukščiu – sulaužytas sparnas nebeleido gyvūnui skraidyti.
Pasak ponios Marijos, kaimo gyventojai elgėsi taip, kaip rekomenduoja gamtosaugininkai, – viena moteris paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112, ten ją sujungė su gamtosauga besirūpinančia organizacija. Pasak moters, skambinusioji gavo atsakymą, jog gandro atvažiuos pasiimti, jeigu gyventojai palauks.
Gandras vaikščiojo po gyvenvietę ir apylinkes, pradžioje dar atskrisdavo jo pora. Bet kai kiti gandrai išskrido, luošas paukštis liko vienas. Geraširdžiai žmonės kas kokiu žuvelioku, kas mėsos kąsniu nelaimėlį pamaitina.
„Nakvoti pavakary jis visada ateina pas mane, jam labai patogu per rūsio stogą užlipti ant malkinės. Ten ir sėdi per naktį. Kažkoks žvėris į jį kėsinosi, bet už malkinės yra šunys, dar lempa nuo judesio užsidega, tai užpuolikas pasitraukė, nors viena kita plunksna išpešta buvo“, – pasakojo ponia Marija. Tačiau pagalbos laukimas prailgo. Moteris paskambino į Parovėjos seniūniją, gal seniūnija galės kaip nors padėti sužeistam paukščiui.
„Laukiam nuo liepos pradžios, kada atvažiuos jo pasiimti. Niekas nesirodo. Dienos trumpėja, lietūs lyja, darosi šalta. Kur tam paukščiui dėtis? Gal seniūnija ras kokią instanciją, kuri vargšu pasirūpins. Kai Pabiržėje įšalo plastikinės gulbės, tai sulėkė visos institucijos. Gal gyvas padaras kam nors parūps“, – savo rūpestį dėstė ponia Marija.
Parovėjos seniūnė Daiva Juozaitienė sakė bandžiusi ieškoti pagalbos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriuje, kur vyresnysis specialistas Jonas Čeponis rūpinasi benamių gyvūnų reikalais. Anot seniūnės, J. Čeponis pradžioje žadėjo bandyti rasti globą luošam paukščiui, jei tik kas jį pagaus. Tačiau vėliau pasiūlė telefonu kreiptis į Gyvūnų globos tarnybą.
Ketvirtadienį į redakciją paskambino susikrimtusi ponia Marija. Moteris sakė, jog sulaukė seniūnės skambučio. Ji išgirdo, kad seniūnė D. Juozaitienė susisiekė su gyvūnų globėjais ir ten pasakė, jog dėl gandro niekas neatvažiuos. Esą, tegul vaikšto, kol gyvas. O jei kas suės, tokia yra natūrali gamtos atranka. „Bet kai vaikšto toks padaras, juk gaila. Žmogiškumo reikia turėti. Nežinau, kaip jis toliau gyvuos. Nenorėčiau, kad pas mane savo gyvenimą paukštis baigtų. Išrinkome nacionaliniu paukščiu, o pasirūpinti nesugebame“, – kalbėjo moteris.
Jos žodžius patvirtino seniūnė D. Juozaitienė. Paskambinus į Gyvūnų globos tarnybą, jai paaiškino, kad į laukinę gamtą ir į laukinės gyvūnijos gyvenimą žmogus neturėtų kištis. Esą laukinių gyvūnų globoti nereikia, nereikia jų maitinti ir jaukinti. Turi veikti natūralūs gamtos atrankos dėsniai. Jei gyvūnas išgyvens – puiku, jei žus – tokia jo dalia. Tarnybos žmonės sakė visur akcentuojantys šią taisyklę, tačiau žmones vis bando priglobti stirniukus ar kitus žvėris ar paukščius. Jie prijunka, tačiau vėliau nebemoka gyventi savarankiškai ir vis tiek žūva.
