Policijos pareigūnų Gintos ir Tomo Baltušių šeima – motokroso fanai, kurių nuo šio ekstremalaus sporto neatbaido net nuolatinės traumos. Trasoje važiuoja septynmetis sūnus Orestas, su tėčiu poroje motociklu su priekaba važiuoja ir keturiolikmetis Mantvydas, kartu yra važiavusi ir žmona Ginta. Baltušių ir garažas į garažą nepanašus – jame įkurtas tikrų tikriausias muziejus, kuriame eksponuojami varžybų trofėjai, marškinėliai ir, žinoma, garbingiausioje vietoje stovi lenktynių motociklas. Tomas Baltušis kviečia į vidų norėdamas Biržų muziejui dovanoti eksponatų. Kalbėjomės apie jų aistrą motociklų sportui bei kitus nutrūktgalviškus pomėgius.
– Kas pirmas sugundė išbandyti motokroso trasą?
– Šiam sportui mane įkvėpė garsus motokrosininkas G. Variakojis ir jo buvęs priekabininkas A. Ausiejus. Kažkada nuvažiavau pas jį, kad padėtų motociklui amortizatorius pasidaryti. Susipažinom artimiau. Pirmą motociklą su priekaba pasidariau pats – 350 SP klasės, iš Iž‘o, praktiškai tai retro klasė.
Anksčiau tokiais motociklais ir pradėdavom važiuoti, nes jie pigiau kainuodavo. Dabar juokinga: arti dirvą su tokiu motociklu reikėjo, o ne važiuoti varžybose. Bet važiavom. 2013 m. išsiruošėm į pirmąsias varžybas, kurios vyko Kėdainiuose, Nociūnų kaime, ant ledo. Važiavom kartu su žmona. Ir iš pirmo karto – bam, trečioji vieta. Užsikabinom. Garaže net nuotrauka yra, kaip mes su žmona važiuojam.
– Kokią rolę atlieka žmona sėdėdama motociklo priekaboje?
– Tai vadiname „balansyru“. Jei aš suku vairą į vieną pusę, motociklas verčiasi, tai ji į kitą pusę balansą palaiko. Jei motociklą suku į kitą pusę, žmona „kabina posūkį“. Taip sakant, prilaiko. Su žmona važiavau trumpai. Tam balansuotojui daug drąsesniam reikia būti. Kai važiuoji prie vairo ir išsigąsti, gali gazą nuimti. Tas, kuris priekaboje, nieko negali padaryti. Tokia karuselė: sėdi ir sukiesi. Kai abu su Ginta važiavom trasoje, gerai sekėsi, pirmi „varėme“. Bet Ginta išgriuvo, ją pervažiavo kitas motociklas, aplamdė šonkaulius ir jos karjera baigėsi.
Daug metų kartu važiavau su Tadu Natka. O šiais metais pradėjau treniruotis su savo keturiolikmečiu sūnumi. Jis dabar bus „balansyru“. Bet dar kol kas varžybose jis nedalyvavo, nes varžybų šiemet dar nebuvo. Jam kartu su manimi važiuoti leidimą suteikė Lietuvos motociklų sporto federacija. Išauginti rimtą sportininką, ypač važiuoti motociklu su priekaba, reikia labai daug drąsos. Geresni važiuotojai jaunų neims. O jei pasiima tie, kurie dažniausiai per varžybas važiuoja gale, tai tas nepatyręs važiuotojas susižaloja ir važiavimai baigiasi. Dėl to ir yra motokrosininkų dinastijos. Aš irgi nenorėčiau porininko nuo gatvės. Ir žmona Ginta ragino sūnų paimti: paskui užaugęs sakys, kad norėjo sportuoti, o tu neleidai.
Į motokrosą visada „varo“ visa mūsų šeima. Kai mes važiuojame trasoje, žmona dviračiu mina pagal trasą. Kaip aš juokauju, mano algą suvalgo motokrosas, o pragyvename iš žmonos algos.
Didelis darbas po treniruočių, varžybų tenka Gintai. Mes grįžtame iš trasos ir laisvi, o žmonai tuomet darbas tik prasideda. Reikia išskalbti aprangas, išplauti šalmus. Kartais purvą pirmiausia reikia vandens žarna nuplauti. Važiuojam pusę valandos, o plovimo ir valymo darbai užtrunka iki vakaro.
– Motociklų sportas Jums pirmas ar dar ką nors bandėte?
– Važinėdavau „britvom“. Prieš tai dar skraidžiau parasparniu. Tokiu, kuriam variklis ant nugaros, kaip Karlsonui. Kai dar gyvenome Suoste, kildavau nuo savo pievos. Pakyli ir skrendi į Biržus, į Pasvalį. Nuskrisdavau pas švogerį, kuris gyveno už kilometro. Pasišnekėdavau, nurimdavau, nes adrenalinas sukildavo, ir skrisdavau namo. Skraidydavau Panevėžy, Stetiškių aerodrome. Bet parasparnių sportas labai egoistiškas. Tu skrendi ir tau labai gerai, o kitiems? Motociklas su priekaba jau yra komandinis sportas, ne vienas važiuoji. O vienam man nelabai patinka.
– Kiek kartų teko atstovauti Lietuvai rinktinėje, nes esate buvęs Lietuvos rinktinės nariu?
– Padėjome važiuot 2013 m. 2015 m. patekome į Lietuvos rinktinę. Važiavom atstovauti Lietuvai į Vokietiją. Matyt, Liutauras Variakojis mane užtarė, kad paimtų į rinktinę.
Rinktinėje važiavau du kartus: Prancūzijoje ir Vokietijoje, o patekęs esu daugiau kartų. Pernai taip pat patekau, bet susilaužiau ranką.
– Kiek lūžių esat turėjęs?
– Gal kokių dvidešimt. Praktiškai viską esu susilaužęs. Pernai nugarą susilaužiau, bet sėkmingai. Truputį slankstelis stuburo skilo. Rankos, kojos, šonkauliai…
– Nepraeina noras važiuoti trasoje po lūžių?
– Kažkaip susitaikau. Negi čia labai dejuosi.
– O koks didžiausias Jūsų laimėjimas?
– Lietuvos čempionatas 2020 m. Tapau Lietuvos čempionu. O šiaip prizininku čempionate bendroje įskaitoje esu buvęs ne kartą. Esame važiavę pasaulio čempionate. Kokius trejus metus. Bet tuose etapuose, kurie vyko netoli Lietuvos: Ukrainoje, Estijoje, Latvijoje. Ukrainoje pavyko laimėti 14-ąją vietą.
Tai – geriausias mūsų rezultatas pasaulio čempionate. Taip pat esu važiavęs Baltijos, Latvijos čempionatuose. Baltijos čempionate bendroje įskaitoje 2015 m. laimėjau trečiąją vietą, 2017 m. – šeštąją.
Šiaip įvairių tarptautinių varžybų etapuose esu iškovojęs prizines vietas. Esame startavę 200 kartų. Iš 200 kartų 100 kartų esame lipę ant pakylos. Mano pagrindinis konkurentas yra Liutauras Variakojis. Mes abu panašiai važiuojame. Kai kada jis greičiau, kai kada – aš. Šiuo metu jis greičiau važiuoja. Dabar Liutauras geros formos. Nežinau, kaip bus šiais metais.
– Kokiu motociklu važiavote pasaulio čempionate, Lietuvos rinktinėje?
– Geru motociklu. Su tokiu laužu, su kokiu pradėjom važiuoti, dabar Lietuvoj nieko nebepasiektum. Visi turi gerus motociklus. Visų lygis kyla. Nusiperki naudotą motociklą iš belgų, estų ar latvių, nes naudoti pigiau kainuoja. Naujo motociklo kaina siekia 17000 eurų, o naudotą gali nupirkti ir už 10000 eurų. To motociklo, su kuriuo dabar važiuoju, rėmas yra pagamintas Belgijoje. Variklį taip pat gali įdėti, kokio nori, bet Belgijoje už juos plėšia milijonus. Todėl variklį dedame patys. Visą motociklą pasidarai pagal save. Tai yra gana brangus malonumas.
– Rėmėjų nebandote ieškoti?
– Rėmėjų anksčiau turėjome. Dabar nebeturime. Nebent kartais kas nors paremia.
Tadą Natką, su kuriuo esu važiavęs devynerius metus, paremdavo jo darbdaviai.
– Jūsų garaže dar stovi baikeriškas motociklas. Kur su juo keliaujate?
– Du kartus per metus buvom su juo išvažiavę. Nemėgstu važinėti „gatviniais“ motociklais. Nusipirkau, bet nevažinėju. Seniau „britvom“ važinėjau. Dar turiu krosinį motociklą.
Buvau pradėjęs mokytis ant dviejų ratų važiuoti. Pernai važiavau veteranų, 40 plius klasėje, tai Lietuvos taurėje trečiąją vietą metinėje įskaitoje laimėjau. Šiemet taip pat planuoju juo važiuoti.
– O šį garažą-muziejų savo kieme pats pasistatėt?
– 2017 m. pabaigoje iš Suosto atsikraustėme gyventi į Biržus. Suoste pragyvenom gal 12 metų. Tačiau kai gimė antras vaikas, nutarėme, kad bus sunku vaikus vežioti į būrelius. Nusipirkom namą Biržuose. Jame šiek tiek gyvenome, kol pasistatėme naują. Vietoje nugriautų ūkio pastatų pasistatėm šį garažą.
– Bet Jūsų garažas nelabai primena garažą…
– Būtumėte vakar atvažiavusi, būtumėte pamačiusi „tikrą“ garažą. Vakar grįžom iš treniruotės, tai motociklas atrodė baisiai.
– O kur treniruojatės?
– Trasa yra prie Biržų aerodromo, bet ten šlapia. Todėl treniruotis važiuojame į Rokiškį, Kupiškį, ten, kur žvyras. Biržų trasa ilgai būna šlapia, todėl beveik neturim, kur treniruotis.
Būtų galima treniruotis ir kitose Lietuvos trasose, bet niekas neleidžia, nes motociklai su priekabomis išpjauna labai gilias vėžes. Todėl motociklų su priekabomis niekas nemėgsta ir nenori įsileisti. Esam tokie motokroso atstumtieji.
– Papasakokite apie marškinėlių ekspoziciją?
– Yra marškinėlių iš pasaulio čempionatų. Kai pasaulio čempionate važiuoji pirmą kartą, reikia pasirinkti numerį iš trijų skaičių. Aš visuomet važiuoju 27 numeriu, todėl prie jo pridėjau vienetą. Kitąmet jau reikėjo pasirinkti skaičių pagal pasaulio čempionate užimtą vietą. Todėl kitais metais važiavau 49 numeriu, dar kitais – 45. Kiti marškinėliai – Lietuvos rinktinės – pažymėti 42, 33 ir 28 numeriu. Skaičiai rodo, kurią vietą užėmiau važiuodamas Lietuvos rinktinėje. 33 numeriu pažymėtais marškinėliais važiavau Vokietijoje, 28 – Prancūzijoje. 42 numeriu neteko važiuoti, nes susilaužiau koją. Turiu ir tuos marškinėlius, su kuriais važiavau už Kupiškį, Panevėžį, „Agaro“ klubą. Pirmu numeriu pažymėti Lietuvos čempiono.
Už „Agaro“ klubą važiuoju antrus metus. 2014 m. taip pat važiavau už „Agarą“. O daugiausiai teko važiuoti už Panevėžį.
– Jūs norite padovanoti savo sporto trofėjų Biržų muziejui. Ar negaila?
– Aš prie daiktų neprisirišu. Muziejininkai gali imti viską, ką tik nori. Galbūt muziejui būtų įdomu turėti šalmą. Jis specialiai darytas Lietuvos rinktinei, su Radvilų ereliu. „Agaro“ klubo marškinėlius su 27 numeriu, nes su šiuo numeriu aš visą laiką važiavau. Atiduosiu ir Lietuvos čempiono medalį. Man išskirtinė taurė, kurią laimėjau žuvusio motokrosininko Oskaro Agafonovo garbei skirtame turnyre. Oskaras žuvo skrisdamas parasparniu, tačiau buvo labai talentingas motokrosininkas. Ši taurė buvo laimėta prie Vilniaus esančioje Pagirių trasoje.
– Jau dalyvavote varžybose ir šį mėnesį?
– Balandžio 8 dieną Rokiškio rajone, Moto-Roki trasoje vyko Lietuvos-Latvijos „Sėlių“ taurė. Joje startavome su sūnumi Mantvydu.
Editos Mikelionienės ir asmeninio Baltušių albumo nuotr.
