„Pas mus viskas daug įvairiau, ne vien koncertai ar spektakliai“, – patenkinti kalbėjo skrebiškiečiai, skirstydamiesi iš bendruomenės namuose vykusio dar vieno kultūrininkės Marytės Undzėnienės suorganizuoto renginio.
Marytei išmonės ir idėjų niekada netrūksta – veikli moteris sausio pabaigoje kraštiečius pakvietė į drabužių parodą – praėjusių laikų madų demonstravimą, pavadintą „Rūbai margo svieto“.
Anot M. Undzėnienės, mintis surinkti praėjusio amžiaus drabužius ir surengti jų pristatymą kilo bendraujant su žmonėmis. „Kai su žmogumi pasišneki, dažnas sako, kad vieno ar kito rūbo jam seniai nebereikia, bet guli jis spintoje nejudinamas metų metus, ir tiek, tiesiog ranka nekyla gero daikto išmesti. Kitas net apsidžiaugia, kad gali kažkam nereikalingą atiduoti. Rūbai šiam renginiui surinkti ne iš karto, ne per savaitę ar mėnesį. Rinkau juos ne vienus metus iš giminių, pažįstamų, draugų. Sutvarkiau, išlyginau, paruošiau apžiūrai“, – sakė M. Undzėnienė.
Parodoje buvo ir naujagimių bei kūdikių drabužėlių, daugiausia iš XX a. paskutiniųjų dešimtmečių. Anot M. Undzėnienės, juos mielai paskolino pagalbininkė Dovilė, išsaugojusi savo vaikų pirmuosius rūbelius.
Drabužius buvo galima pamatyti ne tik ant pakabų, tačiau ir ant manekenių. Anot Marytės, pademonstruoti joms tinkamus aprėdus ant improvizuoto podiumo mielai sutiko Dovilė, Violeta, Leona, Laura, Lina ir Klaudijus. „Buvo lininių, milo audinio drabužių. Kiekvieną rūbą, kurį dėvėjo mūsų modeliai, aš pakomentuodavau – koks laikmetis, modelis, iš kokio audeklo pasiūtas, kas tuo metu buvo madinga. Buvo ir megztų suknelių, ne rankomis, bet pramoniniu būdu, kažkada tokios buvo labai populiarios. Kalbėjome ir apie džinsus, velvetą, šilką, net apie kažkada labai mėgtą krempleną“, – sakė renginio organizatorė.
Seniausi rūbai buvo iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios. „Juos išsaugojo mano tetos. Tai moteriški apatiniai marškiniai, gražiai pasiūti, išsiuvinėti ir peltakiuoti, labai puošnūs“, – sakė Marytė. Anot moters, visokiausių rūbų buvo apie šimtą, tik mažą dalį jų modeliai pademonstravo gyvai, kitus buvo galima apžiūrėti pakabintus ant pakabų.
„Turėjome rūbų, kurie nebuvo nė karto dėvėti, dar su popierinėmis etiketėmis. Pavyzdžiui, Klaudijus demonstravo vyriškas vatines kelnes, 1973 metais pasiūtas. Kainavo jos tuomet 10 rublių 50 kapeikų. Visa ši informacija buvo surašyta gaminio etiketėje“, – kalbėjo M. Undzėnienė.
Renginio organizatorė sakė, jog buvo dar vienas įdomus eksponatas – madų iškarpos, suklijuotos į sąsiuvinį. Kas prisimena praėjusio amžiaus 7 – 8 dešimtmečius, tas žino, kad madų žurnalų tuomet nebuvo, vienas kitas paveikslėlis kokiame nors žurnale prasprūsdavo. Mergaitės juos išsikirpdavo ir į sąsiuvinius klijavo, viena prieš kitą lenktyniavo, kas didesnę kolekciją tokių paveikslėlių surinks. Toks vaikystės dienų prisiminimas buvo ir skrebiškiečių susibėgime.
Buvo čia ir kavos, ir arbatos, ir Jurgos keptų bandelių bei kibinų. Ir daug pasiilgto bendravimo, įspūdžių, prisiminimų.
