Praėjusį šeštadienį Biržų rajono valdžia, besigirianti jaunatviška vadyba, akivaizdžiai pademonstravo, kad jiems visiškai nerūpi daugiausia vargo, išbandymų ir žeminimo sovietmečiu patyrusi rajono gyventojų dalis. Skaičiuojama, jog per 1940-1953 metus iš Biržų rajono okupantai ištrėmė apie 6-8 procentus čia gyvenusių žmonių. Kalbama apie maždaug 4 tūkstančius gyventojų – vyrų, moterų ir vaikų. Du trečdaliai jų po dešimties ir daugiau metų tremties grįžo į gimtinę. Dirbo, tuokėsi, augino vaikus ir anūkus. Gyveno svetimuose namuose, nes savų neatgavo. Buvo pažymėti tremtinio ženklu, kurį skaisčiame sovietiniame rojuje tarsi juodą dėmę perdavė savo vaikams. Gulė į gimtinės kalnelius, ėjo į Sąjūdį, buvo ir yra bekompromisė Lietuvos valstybę palaikanti jėga.
Mūsų rajono valdžios vyrai ir moterys visiškai ignoravo Biržų krašto muziejuje vykusį renginį „Tremties įprasminimo kelias“, skirtą Politinių kalinių ir tremtinių metams bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo 35-mečiui paminėti. Jame nepasirodė nė vienas rajono vadovas.
Laimei, taip elgiasi ne visi. Į renginį atvyko Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė, Lietuvos Respublikos Seimo narė, partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė, biržiečių išrinktas Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios dvasininkai.
Didžioji parodų salė vargiai talpino visus susirinkusiuosius – tremtinius, jų vaikus ir vaikaičius, šaulius – visus, neabejingus tautos istorinei lemčiai ir atminčiai.
„Esame Biržų širdyje, Radvilų pilyje, ir čia mūsų vieta tokia svarbia proga“, – pradėdama renginį sakė tremtinė, Biržų rajono savivaldybės tarybos narė Irutė Varzienė. Sugiedojus valstybės himną I. Varzienė pakvietė tarti žodį parapijos kleboną Joną Morkvėną, nes „tuomet dažnai tremtinius gelbėjo tik besąlyginis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu“. Sveikindamas susirinkusius tremtinius, politinius kalinius, jų vaikus ir anūkus, klebonas sakė, jog kadaise išgyventas tautos genocidas leidžia turėti gyvą atmintį, kurią vėl paaštrino karas Ukrainoje ir Izraelyje. Anot dvasininko, tikėjimas leidžia skirti laisvę ir atsakomybę, būti atsakingiems už savo tėvynę ir ateitį, negyventi vien praeities nuoskaudose, nes pyktis ir kartėlis skatina kerštą. Tačiau praeities nevalia palikti užmarštyje, ji turi skatinti tiek žmogaus savimonę, tiek tautiškumą. Baigdamas kalbą, kunigas visus pakvietė sukalbėti visus krikščionis vienijančią bendruomeninę maldą „Tėve mūsų“.
Seklyčios, kurių neliko
Susitikimo dalyvių laukė europarlamentarės R. Juknevičienės dovana – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Eleonoros Koriznaitės monospektaklis „Meduoliais kvepiančios seklyčios“. Tai kūrinys, parengtas pagal R. Juknevičienės motinos, lietuvių kalbos mokytojos D. Urbonienės tremties išgyvenimus devynmečio vaiko akimis. Ištremta 1941 metais, Sibire netekusi atskirto tėvo, palaidojusi mažą broliuką, moteris savo šeimos likimą sudėjo į knygą „Sibiras vaiko akimis“, kuri dabar išversta ir į anglų bei norvegų kalbas.
Spektaklyje skambėjo poetės ir tremtinės Dalios Teišerskytės, Sibire amžinai palikusios du brolius ir tėvą, eilės. Įtaigus aktorės E. Koriznaitės pasakojimas, perteikta emocija ne vieno žiūrovo akyse privertė sublizgėti ašarą. Kas žino, gal tremtį patyrusiems senjorams iškilo jų jaunystės ir vaikystės Sibire prisiminimai bei patirtys, gal jaunoms mamoms, glaudžiančioms savo vaikučius, širdį suspaudė nerimas dėl ateities.
Iš visų pusių į nuščiuvusią salę nuo sienų žvelgė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų portretai. Tačiau ko vertos visos premijos ir apdovanojimai, kai kalbama apie ant motinos rankų mirštanti brolį, nuolatinį badą, šaltį ir patyčias.
„Jūsų vieta čia…“
Antroji susitikimo dalis buvo skirta prisiminimams, padėkoms ir sveikinimams. „Pirmą kartą per tiek metų nematau Biržų valdžios atstovų. Aišku, jei mes būtume juos gyrę, liaupsinę, tai gal ir būtų dalyvavę. Dabar greičiausiai ketverius metus jie sėkmingai maudysis Irutės Varzienės atliktų darbų šlovės spinduliuose“, – kandžiai pastebėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo vadovas Vytautas Linkevičius, prieš pereidamas prie sveikinimų jubiliejus švenčiantiems sąjungos nariams.
Pirmiausia paminėta net 26 metus buvusi filialo vadove Danguolė Žiūkienė. „Visus tuos metus Danguolė buvo mūsų filialo vėliava ir lyderis bei atliko daug darbų. Neseniai ji šventė gražų 80 metų jubiliejų“,- sakė I. Varzienė. Jubiliatę sveikino jos vaikai, tremtiniai, LR Seimo narė A. Jakavonytė.
Muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė sakė patvirtinanti ir palaikanti I. Varzienės žodžius, kad tremtinių vieta čia, Biržų širdyje. „Po dešimtmečių žeminimo, niekinimo, nepripažinimo, melo iš tiesų jūsų vieta čia. Niekas kitas apie šį laiką negali taip kalbėti, prisibelsti į jaunų žmonių širdis, kaip jūs patys.
Jūs išgyvenot, jūs pajutot, jūs iškentėjot visų kančią, tikėjot ir sulaukėt. Ir mes turime nulenkti prieš jus galvas“, – sakė E. Lansbergienė.
Prisimintas buvo ir ilgametis buvęs „Sėla“ muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius. „Jis tiek metų kunigaikštį vaidino ir yra turbūt aristokratiškiausiai atrodantis žmogus. Bet tai eina iš vidaus“, – pokštavo I. Varzienė, sveikindama G. Butkevičių 60 metų jubiliejaus proga.
„Jis turi puikų humoro jausmą. Tai tylusis kareivis, kuris visada prisistato ten, kur jo reikia. Ant tokių žmonių ir laikosi pasaulis. Tai Arvydas Plepys, jis taip pat švenčia savo aštuoniasdešimtmetį“, – dar vieną jubiliatą pristatė I. Varzienė.
Sveikinimo žodį tremtiniams tarė jaunieji šauliai. „Tremtinių akys nušvinta, kai juos pamato. Tikimės ir toliau bendrystės, jūs labai reikalingi Lietuvai ir mums“, – kalbėjo I. Varzienė.
Kalbėjęs Savivaldybės tarybos narys, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos Biržų skyriaus pirmininkas Dalius Barkauskas pripažino, kad jį ir šeimą labai sujaudino matytas spektaklis. „Kaip skyriaus pirmininkas, aš pasižadu tęsti istorinės atminties puoselėjimą, rūpintis laisvės kovų paminklais“, – sakė jaunasis politikas.
Seimo narys Valdemaras Valkiūnas kalbėjo, jog jam pažįstamos tremtinių ir jų artimųjų išgyventos bėdos. „Mano vardas Valdemaras duotas žuvusio Biržų rajone partizano garbei. Mano mama buvo šį žmogų įsimylėjusį, sakė, kad buvo aukštas, gražus vyras. Man artima jūsų organizacija, jūs įkvepiate gyventi ir kovoti vardan šios Lietuvos. Ačiū I. Varzienei, kuri nuolatos palaiko tremtinių tonusą, atiduoda tam daug jėgų. Ačiū visiems, sėkmės ir sveikatos“, – kalbėjo V. Valkiūnas.
Seimo narė A. Jakavonytė dėkojo už istorinės atminties saugojimą, jaunimo pritraukimą. Parlamentarė kalbėjo apie savo tėvų tremtis, apie tą pačią trėmimų politiką, kurią dabar Ukrainoje taiko Rusija. Politikė sakė, kad teikia ir teiks Seime įstatymo projektus, orientuotus į politinių kalinių ir tremtinių ekonominės, medicininės ir socialinės padėties gerinimą, dar esančių teisinio tremtinio statuso klaidų ištaisymą.
„Tai esminis egzistencinis mūsų karas…“
Europos Parlamento narė R. Juknevičienė juokavo, jog Europos Parlamento plenariniuose posėdžiuose kalbėtojams pasisakymui skiriama viena minutė, tad čia ji norėtų gauti kiek daugiau laiko. Europarlamentarė papasakojo, kas parlamente daroma tremčių, kaip sovietinio teroro ir genocido apraiškos, atminties įamžinimui, kaip jautriai ir palaikančiai į tai reaguoja nuo sovietų nukentėjusių Europos šalių atstovai. Kaip sovietinių nusikaltimų simbolis kasmet prie parlamento vyksta tremtinių pavardžių skaitymas. Minint Ribentropo-Molotovo pakto 80-ąsias metines priimta rezoliucija, kurioje įrašyta, kad Antrąjį pasaulinį karą 1939 metais pradėjo abu – Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos totalitariniai režimai. Anot R. Juknevičienės, tokia rezoliucija sukėlė didelį Putino pyktį. Dabar, anot R. Juknevičienės, pagrindiniai uždaviniai sukasi apie karą Ukrainoje, konfliktą Šventojoje žemėje. „Tai labai sudėtingi dalykai, tai nėra lokalūs konfliktai, kaip kai kas stengiasi parodyti. Už jų stovi tos pačios teroristinės valstybės ir jėgos. Dabar sprendžiamas klausimas, kas – diktatūros ar demokratija – laimės. Tai yra esminis egzistencinis mūsų karas, ir mes privalome ji laimėti“, – kalbėjo R. Juknevičienė.
Riešutai iš ano gyvenimo
V. Linkevičius ir I. Varzienė simbolines dovanėles buvo paruošę ir aktyviausiems filialo nariams. „Čia yra kedro riešutai, jums nereikia aiškinti, kas jie ir kur auga. Dar pridėjome šokoladinę laimės pasagą. Jos reikia paragauti, visos iškart anūkams atiduoti negalima“, – smagiai apibudino dovanėlę I. Varzienė. Nepamainomas visų renginių dalyvis, kasmet vis mažėjantis, bet vis dar laikantis pozicijas tremtinių choras „Tremties aidai“ atliko tris dainas.
Nuskambėjus neformaliam tremtinių himnui „Paimkim Lietuvą visi ant rankų“, kurį atsistojusi dainavo visa salė, renginio dalyviai pasuko į mažąja parodų salę, kur laukė arbata, užkandžiai bei Biržų kultūros centro specialistės Audronės Dambrauskienės sukurtas filmas apie rajone esančius tremties ir partizaninių kovų paminklus, tremtinių autentiškus prisiminimus bei nuotraukas. Renginio dalyviai klegėjo, bendravo, neskubėjo skirstytis.
Karta, kokios nebebus „Šita karta…
Sugrįžusi iš Sibirų, sulaukusi Nepriklausomybės, atnešusi ir tebenešiojanti Lietuvą kaip savo kūdikį, dainavusi galinguose choruose, kai atrodė, kad jie bus visada.
Kai iš jų šaipėsi, pravardžiavo beretėmis ir trenktiniais, kai jų meilė Tėvynei atrodė senoviška, o jie patys – per griežti…
O jie tiesiog visada buvo tokie, kokie yra. Be viešųjų ryšių, be svarstymų ir blaškymųsi per rinkimus.
Šiandien Biržuose kažkada didelio tremtinių choro likučiai suspaudė širdį, atėjo jautrus supratimas, kad reikia saugoti tas akimirkas su jais, su ta karta, kurios t o k i o s jau nebebus.
Nes net ir mes, jau vyresni, taip pat esam kiek kitokie.
Ir kitos kartos, kurios tikrai nėra kuo nors blogesnės, supraskit teisingai, tiesiog bus kitokios. Jos nebedainuos apie Lietuvą kaip kūdikį, o ta meilė bus, bet irgi bus kitokia.
Labai kitokia…“
Šiuos žodžius po renginio socialiniame tinkle parašė europarlamentarė R. Juknevičienė. Ir čia turbūt sunku ką bepridurti.
