Priešvelykiniai išpažinimai
Tai nėra jokia mistika, daug kam tikriausiai būna, kad svetimo, iš esmės nepažįstamo žmogaus gyvenimas ir mirtis, ir gyvenimas po mirties užvaldo sielą. Nenugalima jėga traukia vis grįžti prie vaizdų, žodžių, likusių interneto platybėse. Net negali sau sąžiningai atsakyti, kiek čia asmeninio patyrimo, kiek visuomeninės sąmonės veikimo. Viskas žiauriai susipina. Vis galvoju apie gydytojų Kvedaravičių dieną – ką jie veikia, kaip žiūri į Manto nuotrauką, kaip liūdi ir verkia, pamiršę pasaulio šlovę ir raudonus kilimus, kuriais turėjo eiti jų vaikas.
Į mano gyvenimą Mantas Kvedaravičius tiesiog įsiveržė po filmo „Partenonas“. Taip, prieš tai buvo „Barzakh“, „Mariupolis“, susitikimų nuotrupos, mirties siaubas, laidotuvių – dar nesuvokto atsisveikinimo – dygliai. Karas akimirksniu atėjo prie mūsų durų, šviesgreičiu įveikdamas šimtus kilometrų, trumpam, labai jau trumpam nutildydamas beprasmiškas prasmės dalybas. Ne tai, vis ne tai.
Filmas PARTENONAS smogė talento, unikalaus mąstymo, nuogos tiesos jėga, palikdamas mintis – lyg nesprogusias bombas arba nepalikdamas nieko. Ir man vėl visa didybe keliasi Biržai (kartais tokie svetimi), ir aš bandau pamiršti visų tų pseudodiskusijų pilkumą. Tą akimirką, po filmo, noriu žinoti tik viena – Mantas Kvedaravičius gimė, augo Biržuose, čia vis grįždavo iš pasaulio. Net nenumanėm – kokio. Tas egzistencinis bendros erdvės, gimtosios vietos suvokimas veda iš proto ir stiprina be proto. A. Šliogeris tai vadino filotopija. Tau to reikia, kad ištvertum. Diena po dienos. Šitą vietą, žmones, talento mirtį, autentiškos būties ilgesį ir visas tralialiuškas.
PARTENONAS – filmas apie paraščių žmones, apie jų gyvenimą už juodų geležinių durų, kaip viename pokalbyje sako pats režisierius. Ne kiekvienas įsileidžiamas, bet visiems atleidžiama. Bibliniai leitmotyvai, simboliai, kraujas, tamsa, kūniškumas. Gyvenimas be pagražinimų – žiaurus ir paveikus. Išlaisvinti mažamokslių, mažakalbių, mažalaimių gyvenimai. Lyg pavargę sapnai, kuriuose vis tiek ilgimasi meilės.
Labiausiai, ko gero, ir veikia tas garbės, pagarbos pojūtis kiekvienam – per negražumo estetiką, per buvimo šioj žemėj paraboles…
Nuo šiol Partenono šventykla Atėnuose, tobulas architektūros statinys, pasaulio stebuklas, primins netobulą žmogaus sielą, pasaulio stebuklą irgi. Ačiū Mantui Kvedaravičiui.
Irutė Varzienė
