Kovo 29 dieną Biržų krašto muziejuje buvo pristatyta ekspozicija Mantui Kvedaravičiui atminti.
Protu sunkiai suvokiama įtampa tarp gyvenimo ir mirties. Toks, ko gero, yra Manto Kvedaravičiaus kūrybos leitmotyvas. Vis dėlto visur pirmiausia teigiama gyvybė, žmogaus prigimties stiprumas, gražesnio, doresnio gyvenimo ilgesys.
Dr. Mantas Kvedaravičius – monumentali asmenybė: Kembridžo, Oksfordo absolventas, kultūros antropologas, režisierius, mąstytojas. Iš Biržų kilęs, Pasaulio žmogumi tapęs, Mariupolyje nužudytas, amžino poilsio į Biržus sugrįžęs. Jis žuvo gelbėdamas žmones, savo laikysena paliudijęs kūrybos idėjas, tikrąjį humanizmą. Tokie žmonės gimsta retai, jis turėtų būti mūsų vertės matas, jis turėtų vienyti. Biržiečių gydytojų Olgerto ir Banguolės Kvedaravičių vaikas.
Prieš dvejus metus apie Manto Kvedaravičiaus mirtį žaibu smogusi žinia priartino karą, kuris tebesitęsia. Kalbėdami apie mūsų žmogaus mirtį, mes prisimename visas netektis, laisvės, gyvenimo kainą. Sunku apie tai kalbėti, žiūrint į gedinčiųjų akis, bet dar sunkiau ir neteisingiau būtų nekalbėti.
Mantas Kvedaravičius – Biržų garbės pilietis, jo vardu Biržuose pavadinta gatvė. Tačiau tikroji atminties gyvybė randasi iš tokių susitikimų, kur Manto sesuo Jurga papasakojo smagią apelsinų istoriją, Biržų krašto muziejaus SĖLA direktorė Edita Lansbergienė prisiminė atsisveikinimą su Mantu, jo bičiulius iš viso pasaulio ir pristatė ekspoziciją. O Manto Kvedaravičiaus atminties ekspozicijoje – dokumentai, nuotraukos, daiktai ir bendražygio Jurijaus Grigorovičiaus ypatingos vertės fotografijos.
Pagarba ir nuoširdžiausia padėka Manto Kvedaravičiaus tėveliams, Jurijui Grigorovičiui. Pasak E. Lansbergienės, esminė muziejaus misija ir yra istorinės atminties saugojimas, taigi ekspozicija bus pildoma, renkami prisiminimai. Irutė Varzienė kalbėjo apie Manto Kvedaravičiaus gyvenimo ir kūrybos prasmes, gyvenimo tęsinį po mirties. Pastorius Linas Šnaras akcentavo Prisikėlimo viltį. Viktoras Rinkevičius pasidalino asmeniniu prisiminimu. Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla mokinės (mokytoja Ieva Morkūnaitė) irgi dainavo apie viltį. Atmintis ir viltis stipriau už mirtį?
Kitą dieną Manto tėčio Olgerto Kvedaravičiaus, sesers Jurgos Arustienės ir jos vyro Vidmanto lydima ekspoziciją aplankė Manto sužadėtinė Hanna Bilobrova. Pokalbyje su muziejaus darbuotojais prisiminta jos didvyriška kelionė su Manto palaikais iš Ukrainos į Lietuvą, kalbėta apie dvejus metus be Manto ir kartu metus, skirtus tik Mantui. Anot Hannos Bilobrovos, Mantas visada su ja, jo labai trūksta.
Hanna padeda teisėsaugai išsiaiškinti Manto nužudymo aplinkybes, jai svarbu, kad žudikai stotų prieš teismą. Prodiuserė Hanna Bilobrova tęsia Manto Kvedaravičiaus kelią, filmuoja karo įvykius Ukrainos karo fronte. Pasak Hannos, Mantui būtų svarbu, kad biržiečiai rūpintųsi vieni kitais, padėtų jo tėvams gedėti. „Biržai labai brangūs, nes čia Manto erdvė. Džiaugiuosi, kad parvežiau jį namo, kad jis nedingo be žinios. Mantas ruošdavo lygiai tokius pat preciziškus mažus sumuštinukus, kokius ruošia jo tėtis. Žiūriu ir galvoju: čiagi Mantas, Mantas“, – atsisveikindama sakė Hanna.
Atsisveikinome su viltimi susitikti, kalbėtis ne tik apie Mantą, bet ir apie tai, kas jam buvo svarbu.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ informacija
