Į vietas. Dėmesio. Sekundėlę stadione įsivyrauja visiška tyla, kurią akimirksniu sugriauna šautuvo garsas. 100 metrų bėgimo rungties finalininkai pasileidžia į maždaug 11 sekundžių truksiančią kovą dėl greičiausio sprinterio titulo. Į priekį iš karto išsiveržia 4-ame bei 5-ame takeliuose bėgantys atletai. Ne, tai ne varžovai, ne didžiausi priešininkai, o biržiečiai dvyniai Marius ir Darius Valaičiai. Biržų „Saulės“ gimnazijos abiturientai pabrėžia, kad net ir varžybų metu išlieka vienas kitą palaikančiais broliais. Nors dabar visos mintys ir sutelktos į brandos egzaminus, vaikinai neabejoja – abiejų ateitis sporto pasaulyje.
– Broliai, apie ką šiuo metu svajojate labiausiai?
Marius: Šiuo metu mintyse labiausiai sukasi brandos egzaminų klausimai. Didžiausia svajonė dabar – sėkmingai išlaikyti visus egzaminus ir įstoti ten, kur noriu. Taip pat be galo noriu šiemet vėl patekti į Lietuvos rinktinę.
Darius: Vienos didžiausios svajonės ir užsibrėžto tikslo dabar neturiu, bet mąstau panašiai kaip ir brolis – svarbiausia, kad pasisektų egzaminuose. Kalbant apie sportą, tai mano svajonė būtų šį sezoną išvengti bet kokių traumų ir jausti nuolatinį sportavimo malonumą.
– Baigėte sporto mokyklą, o gimnazijoje liko žengti paskutinius žingsnius. Ar galite patikėti, kad tuoj prasidės naujas gyvenimo etapas?
Marius: Tiesą sakant, tai aš vis dar negaliu tuo patikėti. Atrodo, kad visai neseniai buvo rugsėjo 1-oji, kiek vėliau rinkomės, kokius egzaminus laikysime, o dabar viskas tuoj pasibaigs. Dvylikti metai mokykloje man buvo patys greičiausi – jie tiesiog praskriejo.
– Kaip sekasi ruoštis brandos egzaminams? Jaudinatės?
Marius: Kuo egzaminai arčiau, tuo jaudulys didesnis. Po treniruočių būname tikrai labai pavargę, todėl kartais pritingime papildomai pasimokyti. Vis dėlto pastaruoju metu ruošiamės intensyviau ir tikimės, kad viskas bus gerai.
Darius: Kaip ir broliui, taip ir man, jaudulio yra ir tikrai nemažai. Kaip ir sporte, bandau jį numalšinti, dirbti su savimi ir iš anksto galvoje nesusikurti įvairiausių scenarijų. Labiausiai laukiu biologijos egzamino, nes mane šis dalykas žavi. Ypač bijau matematikos brandos egzamino, kuris daugeliui būna pats sunkiausias.
– Turite galimybę nusikelti 4 metus į praeitį ir pasikalbėti su savimi pačiais. Ką sau pasakytumėte?
Marius: Turėdamas tokią galimybę sau patarčiau daryti tai, ką darau, nesižvalgyti į šonus ir nieko nekeisti. Pernai metais tapau Lietuvos jaunimo 200 metrų bėgimo čempionu, todėl manau, kad viskas dėliojosi puikiai. Vienintelis patarimas sau būtų mažiau kvailioti, nes per neapdairumą esu patyręs ne vieną traumą.
Darius: Pasakyčiau sau žodžius, kuriuos man visada kartodavo mano treneris Simas Strelcovas: „Nebijok iššūkių, nebijok pralaimėjimų ir neišsigąsk savo konkurentų.“ Treneris mus skatindavo, o mes abu prieš varžybas bijodavome priešininkų, įsitempdavome. Taip pat sau pasakyčiau, kad visada atsiras geresnių sportininkų už tave, todėl niekada negalima užriesti nosies ir įsivaizduoti, kad esi neaplenkiamas.
– Mariau, tai kaip tu kvailiodavai, kad susižeisdavai prieš varžybas?
– Prieš lengvosios atletikos varžybas mėgdavau pažaisti futbolą. Kažkokiu būdu susižeisdavau ir gaudavau pylos nuo trenerio. Šiemet žiemą, kai buvo daug prisnigę, sugalvojau šiek tiek ekstremaliau paslidinėti slidėmis (juokiasi). Baigėsi taip, kad mėnesį turėjau skirti reabilitacijai. Iš klaidų ir mokomės.
– Kaip traumos sportininkui pakenkia morališkai bei emociškai?
Darius: Traumų metu būna be galo sunku, nes tu matai, kaip kiti treniruojasi, dalyvauja varžybose, patenka į rinktines, o tu to padaryti negali. Tai tikrai smukdo morališkai. Reikia tiesiog iškentėti tą etapą. Kai išgyji, motyvacija ateina pati ir jautiesi kaip niekada gerai. Esi ištroškęs sporto bei startų.
– Apibūdinkite lengvosios atletikos sporto šaką. Ką jums ji reiškia?
Marius: Man tai yra laisvė. Kai bėgu, aš užmirštu visas problemas, pasijaučiu visiškai nepriklausomas. Man taip patinka bėgti, kad tiesiog apie nieką negalvoju ir visiškai išsilaisvinu. Tas 10–20 sekundžių jaučiuosi be galo laimingas ir visavertis. Šioje sporto šakoje esu geriausia savo versija. Galėčiau bėgioti ir bėgioti…
Darius: Lengvoji atletika – pagrindinis užsiėmimas bei gyvenimo būdas. Širdyje šis sportas užima be galo didelę vietą, nes treniruočių ir varžybų metu aš patobulėju ne tik fiziškai, bet ir emociškai, turiu galimybę susirasti naujų draugų, kurie vėliau skatina judėti į priekį. Lengvoji atletika neleidžia man pasiduoti, kai būna sunku. Sportas leido suprasti, kad nėra nieko nepasiekiamo, išugdė valią.
– Koks jūsų santykis su treneriu Simu Strelcovu? Ar svarbu palaikyti gerą ryšį su savo treneriu?
Darius: Biržuose mes turime du lengvosios atletikos trenerius: Viktorą Bagamolovą ir Simą Strelcovą. Nors V. Bagamolovas mūsų ir netreniruoja, su juo visada linksmai ir nuotaikingai pasikalbame. Treniruočių metu jis ne tik pakelia nuotaiką, bet ir pasidalina ypač naudingais patarimais. Kalbėdami apie mūsų trenerį Simą, tai galėtume išskirti vieną svarbiausią jo savybę – rūpestingumą. Jis be galo mumis rūpinasi, padeda, kai būna sunku. Tiesą sakant, jis mums yra kaip labai geras draugas, kartais netgi antras tėtis. Nebijome su juo pasikalbėti apie gyvenimiškus dalykus, bėdas. Valandos pokalbių praeina tarsi kelios minutės. Užmezgėme labai artimą ryšį.
– Kokios varžybos jums buvo pačios įsimintiniausios?
Marius: Man įsimintiniausias buvo praėjusių metų Lietuvos jaunimo čempionatas, nes tada tapau čempionu. Jausmas buvo neapsakomas. Giliai širdyje jaučiau, kad galiu užimti prizinę vietą, bet čempiono titulo nesitikėjau. Akimirka, kuomet lipau ant pakylos, buvo tarsi iš pasakos.
Darius: Man labai ryškiai įsiminė dvejos varžybos. Pirmoje vietoje būtų tos, kuriose bėgau išnirusiu petimi, surištu specialiu įtvaru. Visiškai negalėjau judinti vienos rankos, buvo labai nepatogu, bet susitvarkiau ir sėkmingai įveikiau distanciją. Kita nuostabi akimirka buvo Lietuvos suaugusių čempionate, kuomet estafetiniame 4 po 100 metrų bėgime visus nustebinome ir užėmėme trečiąją vietą. Tai vienas didžiausių pasiekimų.
– Bėgimo takelyje jūs broliai ar varžovai?
Marius: Anksčiau aš visada atsilikdavau nuo Dariaus, todėl neretai manyje virdavo pyktis. Visgi bėgant laikui pasikeičiau ir dabar visuomet linkiu broliui kuo geriausių rezultatų. Žinoma, varžomės, bet viskas proto ribose. Jokiu būdu nepamirštame, kad esame broliai. Džiaugiamės ir didžiuojamės vienas kito pasiekimais.
Darius: Aš labai džiaugiuosi, kad šalia savęs turiu tokį žmogų, kuris niekada neleidžia man atsipalaiduoti. Jei aš stabtelsiu, Marius mane tikrai aplenks, todėl esu priverstas nuolatos dirbti. Jis visada arba vienu žingsniu priekyje, arba visai šalia manęs. Manau, kad mes vienas kitą ir tempiame, suteikiame spaudimo. Marius man nėra kažkoks varžovas. Pirmiausia jis mano brolis, o antra – geriausias komandos draugas.
– Ar vaikystėje jus yra kas nors sumaišęs? Galbūt pamenate kokią juokingą situaciją.
Darius: Niekuomet nebuvome visiškai identiški dvyniai, bet apie vieną situaciją mums yra pasakojusi mama. Kai mums buvo gal kokie 6 metai, į svečius atvažiavo tėvų draugai. Pažiūrėję į mus jie paklausė mamos, kuris iš berniukų Darius, o kuris Marius. Tą pačią akimirką aš surikau: „Mariau, tu tik nieko nesakyk, neišduok mūsų.“ Visi ėmė juoktis.
– Mariau, apibūdink Darių, o tu, Dariau, paminėk geriausią ir blogiausią Mariaus savybę.
Marius: Darius – tikras degtukas, labai disciplinuotas ir žodį „ne“ sugebantis pasakyti žmogus. Jei aš jį truputį paerzinu, jis labai greitai supyksta. Kalbant apie sportą, tai jis be galo ryžtingas, siekiantis užsibrėžtų tikslų. Dar viena ypač gera jo savybė – sugebėjimas atsisakyti dalykų, kurie nėra patys svarbiausi. Aš tai padaryti moku ne visada, o jis demonstruoja charakterį ir pasirenka teisingesnį kelią.
Darius: Blogiausias Mariaus bruožas yra tas, kad jis, mano nuomone, nėra ypač tvarkingas (juokiasi, o Marius patyliukais jam atsako: „Ką tu čia meluoji“). Kambaryje visada gali rasti jo išmėtytų rūbų, šiukšlių, o mano kambaryje – visada švaru. Geriausia jo savybė yra ta, kad jis nuolatos mane palaiko ir paskatina. Žinau, kad galiu į jį atsiremti.
– Koks jums kartu nutikęs nuotykis ar įvykis kelią didžiausią nostalgiją bei šypseną?
Marius: Kai buvome maži, su Dariumi labai mėgdavome imtynes ir tarpusavyje nuolatos varžydavomės. Vienos imtynės baigėsi ir juokingai, ir graudžiai. Dūkome ant lovos. Iš pradžių stumdėmės draugiškai, bet vėliau vis labiau norėjome įrodyti savo pranašumą, kol galiausiai imtynės virto dviejų brolių muštynėmis. Darius taip susierzino, kad trenkė man į veidą ir išmušė dantį. Juokai baigėsi akimirksniu. Brolis ėmė ieškoti iškritusio danties. Juk neradus jo – neatskris ir dantukų fėja. Dariui beropinėjant ant lovos aš nusprendžiau nenusileisti – spyriau jam į veidą ir netyčia išmušiau jo dantį. Ne veltui esame dvyniai – kas nutinka man, būtinai nutiks ir jam (abu saldžiai juokiasi).
– Kokie brolių Valaičių ateities planai: plauksite ta pačia srove, ar dvynių keliai kuriam laikui išsiskirs?
Marius: Kol kas planuojame savo ateitį sieti su lengvąja atletika. Žinoma, mąstome ir apie kitas specialybes, nes sportininko karjera gali bet kada nutrūkti. Daug kas paaiškės po brandos egzaminų. Dabartinis tikslas – toliau tęsti sporto karjerą ir įgyti su sportu susijusią specialybę. Viena mano svajonių – tarptautinių varžybų dėka apkeliauti pasaulį.
Darius: Šią akimirką savo gyvenimą norėčiau taip pat sieti su sportu, nes tai man labiausiai patinka. Apskritai noriu padrąsinti visus bendraamžius: siekite to, ko labiausiai norite. Juk senatvėje uždirbti pinigai neatneš tokios laimės ir džiaugsmo, kaip įsimintinos patirtys. Naują gyvenimo etapą pradėti žadu žengdamas šalia brolio – skirtingais keliais kol kas nesuksime.
