Varniūnų kaime įkurtas akmenų labirintas praėjusį savaitgalį virto jaudinančio renginio vieta. Tautodailininkės tapytojos Alvinos Unglininkienės darbų parodą po atviru dangumi surengęs Virginijus Unglininkas taip pagerbė prieš dešimtmetį iš šio pasaulio iškeliavusios Mamos atminimą.
Virginijaus Unglininko sukurtoje ir puoselėjamoje Akmenų alėjoje išdėlioti paveikslai – kaip atminties ženklai jo Mamai – čia gyvenusiai kūrybingos sielos, darbščiai ir nuoširdžiai moteriai, paveikslų kūrėjai Alvinai Unglininkienei.
1935 metais gimusi tautodailininkė mirė 2012 – aisiais. Buhalterijos besimokiusi vėliau dirbo kolūkio kontoroje, o tapyti pradėjo, pasak sūnaus, išėjusi į pensiją. Kiek tų paveikslų gimė, niekas tiksliai nebežino. Tačiau jų gali būti apie 2 tūkstančius.
A. Unglininkienės paveikslai, iškeliavę pas žmones, spėjo pasiekti pasaulį nuo Amerikos iki Australijos. Šalyje vykusiose parodose Alvina pelnydavo žiūrovų prizus, o tai jai būdavo vertingiausias pripažinimas. Tokį įvertinimą dailininkė pelnė ir 2007 metais Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose veikusioje Lietuvos dailės muziejaus ir Čiurlionio galerijos („The Art Gallery of Čiurlionis, Inc.“, Lemontas, JAV) surengtoje parodoje „Lietuvos laikas“.
Parodos lankytojai turėjo galimybę balsuoti ir išrinkti labiausiai jiems patikusius autoriaus darbus. Žiniasklaida pranešė, kad daugiausia balsų surinko biržietė Alvina Unglininkienė.
Bendrystės su Virginijumi ir jo mama Alvina akimirkomis dalijosi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Biržų skyriaus vadovas tapytojas Kęstutis Preidžius. Jį V. Unglininkas vadino mokytoju, parodžiusiu jo mamai tapybos techniką.
„Piešdavo mama ant sausos negruntuotos drobės. Kęstutis į pirmus darbus pažiūrėjęs sako, kad mama atvažiuotų, o jis parodytų piešimo ant drobės techniką. Parodė Kęstutis mamai, kaip tas drobes paruošti, kuo jas padengti“, – pasakojo Virginijus.
„Koks aš mokytojas – Alvina buvo ir liko mano kolegė“, – sakė Kęstutis Preidžius.
„Mes šiandien surinkome iš Obelaukių žemių kiekvieno kiemelio po žiedelį, nuskynėm po varpą, nes Alvinytė rūpindavosi, kad tik vaikams užtektų duonos. Nuskynėm aviečių šakelę, nes jai viskas, kas buvo gamtoje, buvo nuostabu, gražu ir viską ji sudėdavo savo paveikslus“, – kalbėjo buvusi kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Semenovienė, puokštę padėjusi prie A. Unglininkienės autoportreto.
Akmenų labirinte vykusio renginio vedėja Jūratė Garnelienė ir kaimo bendruomenės žmonės ypatingą pagarbą reiškė tapytojos sūnui Virginijui, o jis – savo žmonai Reginai. Pasak Virginijaus, tai jos sumanymu gimė ši paroda, surinkta iš daugybės vietų, kurias buvo radę tapytojos Alvinos paveikslai.
„Nėra nė vieno blogo žodžio pasakiusi. Gyvenom kartu, bet posakis, kad anyta – velnio pramanyta, šiuo atveju netinka Ji čia būtų perlakavusi visus paveikslų rėmelius, o mes tik dulkes nupūtėm… Bijojom, kad dangus lietumi nepratrūktų … Pakėliau akis į dangų, sakau, Dieve, tik suvaldyk debesis. O tu, Mamyte, pasisemk džiaugsmo žiūrėdama iš dangaus“, – kalbėjo Regina Unglininkienė.
Virginijaus ir Reginos pastangoms pagerbti, pasak artimųjų, mamos, bobutės ir probobutės atminimą padėjo ir dangus, ir susirinkę žmonės.
P. Gudo nuotr.
