Protingi, išmintingi ir žinomi žmonės yra paleidę į pasaulį gausybę sparnuotų posakių, kaip svarbu yra žinoti savo šalies ir tautos istoriją. Visas šias gudrias skirtingų asmenybių frazes vienija bendra išvada – nežinantiems ir nesidominantiems savo tėvynės ir genties istorija paprastai baigiasi nekaip. Lietuvaičiai, deja, nėra istorijos fanatai.
Dažnai lietuvaičių istorinės žinios apsiriboja keliais mokykloje atmintyje įstrigusiais svarbiais faktais, kaip Vytauto žirgai prie Juodosios jūros, Žalgirio mūšis ar Vasario 16-oji. Jaunimui neretai istorijos mokslas atrodo nuobodus, akademiškas ir niekam nereikalingas, nes jie gyvena čia ir dabar, o kas buvo praeityje, nelabai nerūpi.
Bet istoriją galima skaityti lengvai ir patraukliai, su įdomiomis detalėmis bei palyginimais, priartinimu prie šiandienos aktualijų. Tokių knygų vis daugiau atsiranda mūsų lentynose. Viena iš jų – kultūros istoriko, istorijos mokslų doktoranto Eimanto Gudo knyga „Mėlynas kraujas. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės“ praėjusį penktadienį pilies arsenalo salėje pristatyta Biržų visuomenei.
Knygoje gyvai ir smagiai, su tuomečio gyvenimo smulkmenomis, senovinėmis iliustracijomis pasakojama apie apie 5 įtakingiausias LDK aristokratų gimines nuo jų atsekamos genealogijos pradžios iki dabartinių laikų. Knygoje kalbama apie Radvilų, Chodkevičių, Pacų, Sapiegų bei Tiškevičių gimines.
Pats E. Gudas sakė iš protėvių neturintis mėlyno kraujo, bet dabar „mėlynijantis“, nes Sakartvelo karališkoji dinastija jam suteikė Sakartvelo Erelio riterio titulą.
Priartėję prie karalių
Biržiečiams, žinoma, svarbiausia yra Radvilų giminė, nes be jos greičiausiai nebūtų nei Biržų miesto, nei šlovingos krašto istorijos. Apie Radvilas daugiausiai ir kalbino knygos autorių E. Gudą Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė, moderavusi knygos pristatymą.
Autorius pripažino, kad Radvilų giminei jaučia didžiausią simpatiją, ši giminė svarbi, europinio lygmens ir žinoma kone visame pasaulyje, todėl jai knygoje skirta daugiausia dėmesio ir vietos.
Anot E. Gudo, Radvilos pagal rangą buvo pirmoji ir vienintelė giminė Lietuvoje, turėjusi Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą, kurį jiems suteikė imperatorius Karolis V. Pasak E. Gudo, jei pažiūrėtume tik į kunigaikščių sluoksnį, tai Radvilos pagal rangą būtų pirmi ir Europoje. Be Radvilų Lietuva netektų didelės dalies savo pasaulinio žinomumo, ypač praeityje, nes dabar pasaulis Radvilas labiau sieja su Lenkija, nors savo kilme jie ir Pacų giminės yra lietuviai.
Kitas Radvilas išskiriantis dalykas, anot autoriaus, yra tai, kad ši giminė sugebėjo išlikti svarbiausia pagal politinę ir socialinę įtaką valstybėje beveik 400 metų, iki pat LDK žlugimo. Tuo tarpu kitos giminės elito viršūnėje buvo daug trumpiau, kartais tik kelis dešimtmečius. Radviloms rūpėjo valstybė, jie buvo aukšto rango politikai ir valstybės veikėjai, daug dėmesio skyrę išsilavinimui.
Biržai ar Nesvyžius
Kuri Radvilų giminės šaka buvo įtakingesnė, daugiau veikusi valstybėje? Anot E. Gudo, abi giminės šakos buvo lygiavertės. Aišku, atskirais etapais išryškėdavo vienos ar kitos giminės šakos lyderystė, bet tik laikinai. Išskirtinis giminės bruožas buvo susitelkimas, solidarumas ir disciplina, giminės turtų išsaugojimas ir gausinimas. Vienu metu Radvilos buvo turtingiausi ne tik LDK, bet ir visos Europos žemvaldžiai, valdę apie 1,5 mln hektarų žemės.
Pasak E. Gudo, daug Radvilų palikuonių gyvena Lenkijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dar Radvilos gyvena Romoje, tai artimiausi Nesvyžiaus Radvilų šakos palikuonys.
Astravo valdytojai
Kita garsi ir Biržams svarbi giminė yra grafai Tiškevičiai. Anot E. Gudo, ši giminė galingiausia buvo XIX amžiuje ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje tuo metu vienareikšmiai buvo turtingiausi žemvaldžiai. Jie nedalyvavo sukilimuose, nepatyrė Rusijos caro represijų savo atžvilgiu, todėl gyveno ramų ekonominį ir socialinį gyvenimą. Ankstesniais amžiais tai buvo žinoma ir stipri giminė, tačiau antraeilė. Ši giminė garsi menecenatyste, išvystytu meniniu skoniu, aukšta kultūra.
Kur dingo Lietuvos aristokratai
Kodėl šio luomo įtakos nebeliko, kuriant Lietuvos valstybę 1918 metais, kai kitose šalyse aristokratai savo pozicijas išlaikė? Anot E. Gudo, mūsų tautinio atgimimo veikėjai aristokratijos atžvilgiu buvo nusiteikę gana skeptiškai, ypač dėl to, kad daugelis aristokratų nekalbėjo lietuviškai. Tai atstūmė dalį aukštuomenės nuo dalyvavimo politiniame jaunos šalies gyvenime. Geriausias tokio nesutarimo pavyzdys galėtų būti paskutinis Biržų žemių savininkas grafas Alfredas Jonas Tiškevičius. Jis labai norėjo prisidėti prie Lietuvos Respublikos kūrimo, dėl Lietuvos pripažinimo kaip diplomatas veikė Paryžiuje, Romoje bei Londone. Tačiau vykdant žemės reformą 1922 metais iš jo buvo nusavintos apie Biržus buvusios žemės, apie 26 tūkst. hektarų, palikta nuosavybėje tik 80 ha. Tai grafą A. Tiškevičių labai įžeidė ir nuliūdino, jis su šeima pasitraukė į Paryžių. Dalis kilmingų šeimų išvyko į Lenkiją ar kitas šalis, o atslinkęs sovietmetis galutinai išblaškė po pasaulį ar sunaikino šio luomo žmones.
E. Gudas trumpai apžvelgė ir kitas aristokratų gimines, jų politinį ir kultūrinį palikimą, dabartinius dinastijų atstovus, jų veiklą ir šalis, kur jie gyvena, ryšius su Lietuva ir Lenkija, atsakė į auditorijos klausimus. O turėtas knygas biržiečiai išpirko akimirksniu ir tvarkingai laukė eilutėje, norėdami turėti autoriaus autografą.
