Per šimtą dienų Biržų rajono savivaldybės mero kėdėje sėdintis jaunas socialdemokratas tiki, kad jaunimas gali atnešti naują požiūrį į politiką. Jis sako besistengiantis vengti pigių politinių žaidimų, o primetamus – perprasti. Kritiką priimantis tik pagrįstą ir argumentuotą – jos neskirstantis pagal politines spalvas. Ir mero postas, pasirodo, – toli gražu ne svarbiausias jo pasiekimas.
– Mero poste esate daugiau nei šimtas dienų. Ar šiuo metu skaičiavote, kiek dienų vadovaujate Biržų rajonui? Šis laikas pralėkė ar praslinko?
– Dienų užimant mero pareigas neskaičiuoju. Pasikeitus pareigoms darbo etika nepakito – nuo pirmų dienų aktyviai ėmiausi darbų, nes skubiai teko spręsti kelis strategiškai svarbius klausimus. Gaila, kad tų klausimų vengė praėjusios kadencijos. Kita vertus, tai nenuostabu – siekiant populiarumo neparanku priimti politiškai nepatogius sprendimus. Tikriausiai dėl to sprendimų priėmimas ir buvo tempiamas iki paskutinės dienos, naiviai tikintis, kad problemos išsispręs savaime… Kai toks tempas, dienos lėkte lekia.
– Šimtadienis buvo kaip nors pažymėtas?
– Ne. Šimtadienio niekaip neminėjau nei komandos apsuptyje, nei namuose. Nesu iš tų žmonių, kurie sureikšmina datas.
– Koks pirmasis įspūdis pradėjus vadovauti rajono savivaldybei? Ar taip įsivaizdavote mero darbą?
– Taip. Turėtas vaizdas sutapo su realybe. Tempas didelis, atsakomybės daug, kai kurie sprendimai turi būti priimami greitai, nedvejojant. Tai man nėra nauja – su panašia situacija jau teko susidurti dirbant administracijoje COVID-19 pandemijos metu.
– Rinkiminės kampanijos metu esate tikinęs, kad jaunas amžius yra privalumas siekti mero posto. Politiniai oponentai kalbėjo apie patirties būtinybę. Kaip Jūsų jaunas amžius yra vertinamas šiandien? Priminkite, kiek Jums metų. Tai daug būnant mero poste ar mažai?
– Man yra 33 metai, esu jau Nepriklausomos Lietuvos vaikas. Rinkiminės kampanijos metu jauną amžių akcentavau norėdamas pabrėžti, kad jaunas žmogus gali atnešti naują požiūrį į savivaldą ir sprendimų priėmimą.
Tikiu, kad tai gali paskatinti jaunus žmones būti politiškai aktyvesnius, nes šiuo metu visuomenėje vyrauja nuomonė, kad jaunimas savivalda nesidomi. Tokia opinija gali būti sąlygota fakto, kad ilgamečiai politikai neranda efektyvių būdų, kaip tą jauną žmogų patraukti savivaldos/politikos link. Stebėdamas kitų savivaldybių merus matau, kaip jie kuria ryšį su jaunais žmonėmis per įvairius netradicinius renginius, neformalias diskusijas ir kitokias veiklas. Galbūt suorganizuosime ką nors ir Biržuose. Kartos keičiasi, keičiasi ir pati visuomenė, ji žengia į priekį, todėl ir poreikiai keičiasi. Kolegos jauno amžiaus nesureikšmina ir apie tai nekalbame. Ar mano metai mero postui yra daug, ar mažai – nežinau. Manau, tai priklauso nuo žmogaus turimos patirties, o jos esu sukaupęs pakankamai, todėl negaliu sakyti, kad savivalda man yra kažkokia nauja sritis. Juk būna, kad į savivaldą ateina brandaus amžiaus naujokai. Tokiu atveju kyla retorinis klausimas, kas yra patirtis: ar jaunystė su praktine darbo savivaldoje patirtimi, ar branda su teoriniu įsivaizdavimu, kaip turi veikti savivaldybė?
– Kaip apskritai vertinate pirmąsias šimtą vadovavimo savivaldybei dienų?
– Vertinu gerai. Su administracija esu pažįstamas seniai, komanda dirba gerai. Žinoma, politikoje esu naujokas, todėl politinių klaidų pasitaiko, bet aš stengiuosi vengti pigių politinių žaidimų, o primetamus – perprasti. Mokausi iš daromų klaidų.
– Po šimto dienų opozicija ir žiniasklaida jau turi visas galimybes kritikuoti Jus. Ar jau pajutote kritikos skonį? Kaip į ją reaguojate?
– Ačiū Jūsų laikraščiui, kad to šimto dienų laukėte. Kitas Biržų rajono laikraštis ir kai kurie opozicijos nariai nebuvo tokie korektiški ir simbolinio šimto dienų termino nesuteikė. Kita vertus, tokį pseudopolitkorektiškumą galiu vertinti kaip mano sukauptos patirties pripažinimą. Visgi šimtas dienų sustyguoti darbą duodamas net šalių vyriausybėms, kurioms vadovauja tikrai ne politikos naujokai. O į kritiką aš reaguoju dvejopai. Jei kritika yra vien dėl kritikos ir „užšokimo ant bačkos“ – nereaguoju. Jei kritika pagrįsta ir argumentuota – priimu ir ieškau geresnių sprendimų. Visada stengiuosi įsiklausyti ir išgirsti, nes tik diskutuojant ir atsižvelgiant į kitų nuomonę sprendimai tampa geresni.
– Politiniai oponentai sostinės mero šimtadienį kadaise buvo pavadinę 100 pilkų atspalvių. Ar esate girdėjęs, kaip opozicija vadina Jūsų šimto dienų veiklą? Ir kokiais atspalviais, Jūsų akimis, pasižymi oponentų veikimas?
– Ne. Negirdėjau, kaip vadinamos mano šimtas dienų. Galbūt perskaitysiu populiarioje vieno laikraščio rubrikoje… (juokiasi – red.). Na, o dėl oponentų veikimo atspalvių, tai būtų galima pajuokauti: tai geltonų hortenzijų ir virš jų sklandančių mėlynų kregždučių atspalviai. Į tokį klausimą galiu atsakyti tik juokaudamas. Populistinio politikavimo vertinimui skirti laiko nenoriu, o pagrįstą kritiką ir vertingas pastabas priimu, jų nespalvindamas. Logiški argumentai spalvos neturi.
– O valdančioji koalicija? Pateisina lūkesčius? Beje, kaip koalicijos partneriai vertino Jūsų nusilenkimą politiniam oponentui koncerto Kilučiuose metu?
– Valdančioji koalicija lūkesčius pateisina. Žinoma, dar pratinamės vieni prie kitų, mokomės konstruktyviai bendrauti. Komunikacijos, tiek vidinės, tiek išorinės, klaidų darau ir nebijau to pripažinti. Laiko apsiprasti reikia ir koalicijai – juk 5 koalicijos nariai yra nauji tarybos nariai, keli – grįžę į tarybą po ilgokos pertraukos.
Koalicijos partneriai mano padėką koncerto organizatoriams vertino įvairiai. Visgi noriu pasakyti, kad būtina atskirti komercinius renginius ir politiką. Reikia pripažinti, kad komercinis renginys Kilučiuose buvo suorganizuotas gerai, jis populiarina Biržų kraštą, pas mus atvyksta daug svečių iš kitų miestų, valstybių ir tai yra gerai. Padėka už darbą organizuojant renginį toli gražu nereiškia pritarimo politinio oponento taktikai naudojant pilkąją propagandą skaldyti mūsų visuomenę, skleisti neapykantą ir teikti klaidinančią informaciją gyventojams, naudojant tam savo valdomą žiniasklaidos priemonę. Puikus to pavyzdys yra klausimo dėl Vabalninko S. Nėries gatvės pavadinimo keitimo eskalavimas bei tendencingas informacijos apie šiuo klausimu vykusius susitikimus iškraipymas. Taigi nemaišykime komercinių ar kitokių renginių, kurie populiarina mūsų kraštą, su politika. Tai du skirtingi dalykai.
– Kokiais atliktais darbais jau galite pasidžiaugti?
– Džiaugiuosi, kad šilumos ūkio klausimai pajudėjo iš mirties taško. Atsimenu, kad dirbant administracijoje savivaldybės tarybos komitetų posėdžių metu teko girdėt apie šiuos klausimus, bet politinės valios realiems sprendimams vis pritrūkdavo.
Šie sprendimai yra labai svarbūs ir laiko dvejoti nebeliko. Jei nepatogūs sprendimai būtų priimti anksčiau, nebūtų praleista galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos parama ir pigiau atlikti darbus, kuriems dabar reikės žymiai daugiau investicijų. Abejonės investicijų dydį paaugino 30 proc. ir pradangino galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos paramos lėšomis. O tai – milijonai eurų. Man toks neryžtingumas yra nepriimtinas. Kita vertus, kategoriškai smerkti nenorėčiau – nežinau, kokie buvo sprendimą stabdę argumentai.
– Kokias problemas paveldėjote iš ankstesnės valdžios? Kokios rajono bėdos užleistos?
– Pasikartosiu – šilumos ūkio klausimai. Nekritikuoju nė vieno priimto sprendimo, nes galbūt tuo metu tai buvo geriausi įmanomi. Situacija ir aplinkybės labai greitai kinta ir norisi tikėti, kad anksčiau priimti sprendimai buvo geriausi tuo konkrečiu jų priėmimo laikotarpiu. Dabar, pasikeitus aplinkybėms, jie gali būti koreguojami pagal racionaliausiai konkrečiam šiam periodui tinkantį scenarijų.
– Ar prie Jūsų kabineto durų būriuojasi žmonės? Kokias problemas dažniausiai tenka spręsti?
– Taip, gyventojų ateina nemažai, nemažai kreipiasi į komandos narius, jie man perduoda visą informaciją ir stengiamės kuo greičiau reaguoti į problemas ir situacijas. Dažniausiai kylantys klausimai susiję su kelių būkle, aktualūs ir socialiniai klausimai.
– Mero postas – kol kas aukščiausia pozicija Jūsų karjeroje. Ar negresia pavojus, kad šis pasiekimas, taip pat buvimas politikoje gali Jus sugadinti: leisti išpuikti, perdėtai didžiuotis, tapti arogantišku? Ir apskritai – kokie galimi pavojai, praradimai ar atradimai galimi kopiant karjeros laiptais?
– Kaip ir sakiau kitai žiniasklaidos priemonei, aukščiausia mano pozicija karjeroje yra tėtis. Puikybė ir arogancija man svetimi. Esu ir ruošiuosi išlikti paprastu biržiečiu. Žinoma, visuomenės sukurtas ir aktyviai palaikomas mero, kaip „kostiumuoto“ ir pasitempusio asmens, įvaizdis įpareigoja bent iš dalies jį pateisinti. Visgi nenorėčiau, kad dažniau kostiumą , o ne džinsus vilkintį mane matantys žmonės sietų tai su susireikšminimu ar išpuikimu. Tiesiog šiuo gyvenimo etapu mano darbas mane įpareigoja atrodyti oficialiau. O širdyje aš išlieku eiliniu ir rankų darbu nebijančiu susitepti žmogumi.
– Kas pasikeitė Jūsų asmeniniame gyvenime tapus meru?
– Turiu mažiau laiko savo artimiesiems, nes ir savaitgaliai dažniausiai būna užimti. Kažkada man keistai atrodė V. Valkiūno pasisakymas, kad meras dirba 24/7. Dabar tenka tik pritarti šiai jo frazei.
– Ar beturite laiko pomėgiams? Kokie jie? Kokias skaitote knygas, kokios muzikos klausotės?
– Pomėgiams laiko daug nelieka, bet stengiuosi atsitraukti nuo darbo ir nors trumpai pailsėti. Bent jau kuriam laikui teko atsisakyti žvejybos ir grybavimo. Veiklos gamtoje man patinka, deja, laiko nėra. O kalbant apie knygas, jei nėra tokios, kokios reikia norint pagilinti žinias tam tikroje sferoje, renkuosi fantastikos žanrą. Tai padeda atitrūkti nuo realybės ir bent kuriam laikui pamiršti problemas.
– Vaikystėje svajojote būti…
– Tikriausiai – gydytoju, nes jau 8 klasėje žinojau, kokius egzaminus laikysiu ir kokius dalykus toliau mokysiuosi. Prisimenu, kaip tai pastebėję mokytojai gerb. Gediminas Girdžius ir a.a. Angelė Kalpokienė 8 klasėje pasiūlė rinktis arba fiziką, arba chemiją. Nuėjau chemijos keliu ir įstojau į Lietuvos sveikatos medicinos universitetą. Gydytoju netapau vien todėl, kad jau važiuodamas pateikti dokumentų nusprendžiau rinktis ne gydomosios, o vadybinės medicinos sritį.
– Kas turėtų Biržuose įvykti, kad pasibaigus kadencijai ramia sąžine galėtumėte pasakyti: buvau geras meras?
– Geras klausimas. Neakcentuosiu apčiuopiamų sprendimų. Manau, jei politikai nustotų tarpusavyje rietis, skirstyti save į poziciją ir opoziciją, o dirbtų visų biržiečių labui, ieškotų geriausių sprendimų visuomenės poreikiams, o ne asmeninėms ambicijoms tenkinti, būtų tas rezultatas, kuris mane džiugintų. Norėčiau, kad tarybos nariai atsikratytų požiūrio, kurį geriausiai iliustruoja vienos ilgametės politikės replika, nugirsta paskutiniojo tarybos posėdžio metu: „Juk mes su rinkėjais bendraujame tam, kad mus ir vėl išrinktų“. Komentarų tokiam teiginiui kaip ir nebereikia…
Gebėjimas suvokti, kad savivaldybės biudžetas nėra guminis, o meras su komanda – ne Kalėdų senelis su elfais, galintis patenkinti visus poreikius ir užgaidas, taip pat būtų siekiamybė. Skatinu ir raginu visus būti realistais. Žadėkime tik tai, ką galime realiai padaryti. Dėliokime prioritetus. Tikslingai finansuodami prioritetines kryptis stenkimės bent kiek priartėti prie siekiamybės.
