Įmonės LAIGIS darbuotoja Greta Abuojaitė sugeba įrodyti, kad iš palyginus menkų lėšų, skirtų vaikų maitinimui, galima pagaminti tikrai „nevaldišką“ maistą. Į paprasčiausią mokyklos valgyklą skuba valgyti ne tik mokinukai, pedagogai, bet ir aplinkinių įstaigų darbuotojai bei vaikų mamos.
Rytoj bus minima Tarptautinė virėjų diena – tai puiki proga pakalbėti apie maisto gaminimą ir tuo užsiimančius žmones.
Sūrio gali būti visur
„Jokios paslapties nėra. Gaminame viską, kad žmonės valgytų. Nereikia snausti, reikia eiti į priekį, vis kažką naujo bandyti. Jei kasdien duosi tą patį maistą, valgytojų nebebus.
Mes per metus pasiūlome mažiausiai penkis naujus valgius“, – sako jau aštuonerius metus maitinimo versle besisukanti biržietė Greta. Penkerius metus iš jų – Biržų „Saulės“ gimnazijoje.
Šios mokyklos valgykloje Greta su kolege Jovita kasdien pamaitina 150 vaikų. Tuo pačiu ruošia maistą mokyklos skyriams Pabiržėje, Kirdonyse ir Pačeriauštėje, taip pat jį gamina ir pagal užsakymus. Darbuotis tenka ir mamos vadovaujamoje valgykloje, esančioje Plento gatvėje.
Baigusi socialinius mokslus ir nė dienos pagal specialybę nedirbusi jauna moteris dažnai pasikalba su mokinukais. Ir ne tik pajuokauja, bet ir atidžiai išklauso jų bėdas, ypač tų, kurie yra naujokai ir kuriems iš pradžių sudėtinga prisitaikyti prie naujos mokyklos reikalavimų.
Moteris išklauso ir išgirsta, kas vaikams yra skaniausia ir kokio maisto norėtų.
„Pagrindinis ingredientas yra sūris. Jo gali būti visur. Ir dar bulvių košė“, – pastebi Greta.
Todėl itin dažnas produktas mokyklos valgykloje yra kotletas su sūriu ar vištienos kepsnys. Dar vaikai neįsivaizduoja savaitės be makaronų su mėsa ir sūriu. O iš daržovių labiausiai vertina kopūstus ir burokėlius.
Greta sako, kad to paties produkto kelias dienas kartoti negali. Bet kai mažieji valgytojai pradeda klausinėti, kada bus vienas ar kitas patiekalas, tarkim, cepelinai ar balandėliai, žino, jog juos reikia gaminti. Mat jie tikrai bus šluote iššluoti.
Kasdien šeimininkės gamina ne tik bulvių košę, bet išverda ir grikių ar kitų kruopų – dažnai kaip garnyro jų pageidauja valgyklos klientai.
Pašnekovė sako, kad valgytojams labai patinka burokėlių, trinta bei įvairiausių kruopų sriubos.
Maisto nepritrūksta
Valgykloje, kurioje šeimininkauja Greta su kolege, niekuomet nepritrūksta sriubos.
„Verdame didesnį katilą. Visuomet vaikai gali pavalgyti nemokamai sriubos. Ji ypač buvo populiari, kai dar nešildė mokyklos“, – pasakoja Greta.
Nemokamam maitinimui skirta suma vyresniems vaikams siekia 2,45 eurus pietums. Pasak valgyklos darbuotojos, tokia suma yra juokinga. Bet virėjos išsiverčia ir sugeba pagaminti skanų valgį. Ir dar prašantiems sugeba įpilti papildomai padažo ar daržovių, o pastarąsias leidžia pasirinkti.
Dar vienas nemokamą maitinimą gaunančius vaikus nustebinantis dalykas „Saulės“ gimnazijos valgykloje – kad jie gali rinktis iš siūlomų patiekalų. Supratę, kad tai daryti galima, net nušvinta, nes kitose mokyklose buvo įpratę kitaip.
„Čia juk ne kolonija, kad visi valgytų vienodą maistą“, – svarsto pašnekovė.
Ji mato, kad kai kurie nemokamą maitinimą gaunantys vaikai yra drovūs, skuba valgyti tarsi norėdami pasislėpti. O kiti pakankamai prabangiai atrodantys ir nemokamo maitinimo negaunantys vaikai nesigėdija – ateina pavalgyti sriubos už dyka.
Valgytojai balsuoja kojomis
Greta Abuojaitė prisimena vajų, kai buvęs sveikatos apsaugos ministras A.Veryga inicijavo sveikų produktų meniu mokyklų valgykloms. Ji sako, jog rekomendacijų laikosi, bet liko prie savo paruošto meniu. Priekaištų jiems neturėjo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, meniu patvirtino ir mokyklos direktorius.
Mokyklos valgykloje antro patiekalo kaina siekia nuo 2,20 eurų iki 2,80. Pašnekovė sako nesupratusi, kai pamačiusi, jog vienoje valgykloje varškėčių kaina siekė 3,30 euro. „Saulės“ valgykloje – 2,20 euro.
„Neįsivaizduoju, kokius produktus reikia ten įdėti, jei sukeli tokią kainą. Juk ir mes dedame ir kiaušinių, ir kitų priedų, bet tokia kaina nesuvokiama“, – sakė ji.
Moteris sako, kad tiekiamo maisto produktų kainos pakilo 70 – 80 centų už kilogramą. Tačiau mokyklos valgykloje kainų ji kol kas nekėlė. Su tiekėjais problemų nekyla, visi stengiasi atnešti kuo kokybiškesnių produktų, kad neprarastų pirkėjų.
G. Abuojaitė nemato problemų dėl prekybos įmonių, kurios mokiniams parduoda įvairius skanumynus, picas ar karštus sumuštinius. Ji įsitikinusi, kad geriausia konkuruoti maisto kokybe. O paaugliams svarbiausias yra draugų pasakymas, kad valgykloje valgyti skanu. Svarbus ir tėvų auklėjimas.
„Didžiausias vertintojas yra vaikas, kuris balsuoja kojomis. Tarkim, mano dukra į mokyklos valgyklą, kurioje jau nebedirbau, per dvejus metus neužsuko. Sakė, kad jai neskanu, – kalba moteris. – Ir mes siekiame pelno, bet juk geriau į lėkštę įdėti gero maisto ir jį parduoti, o ne utilizuoti“.
Gaminti išmokė mama
Iš kur atėjo ta meilė ir potraukis gaminti maistą? Greta sako, kad viskas prasidėjo nuo mamos – individualios įmonės LAIGIS įkūrėjos Laimos Abuojienės. Tėvai daug dirbo, tad mergaitei tekdavo gaminti maistą ir broliui. Reikėdavo gaminti ir vasarojant kaime pas močiutes.
Greta sako, kad giminaičių Mekų gimtinėje Semeniškiuose jos vaikystė buvo labai laiminga – su kaimo darbais, močiutės meile ir pasivažinėjimais dviračiais į Papilio parduotuvę pirkti saldainių…
Šiandien Greta su mama susitinka ir bendrauja darbe. Ji sako, kad mama griežta, bet teisinga. Ji stebi dukros darbą, užsakymus. Ir viena, ir kita valgykla pasikeičia naujai pagamintų produktų receptais.
Po darbo Greta su dviem 10 ir 12 metų dukrelėmis bei 5 metų sūnumi skuba į Skrebiškius, kur yra šeimos namai. Čia tenka ne tik lesinti vištas (šeimos nariai labai vertina naminius kiaušinius ir iš jų gaminamą maistą), bet ir vedžioti du iš prieglaudos paimtus haskių veislės šunis. Jie – viena iš priežasčių, kodėl maisto gamyboje dirbanti moteris išlaikė dailią figūrą. Šunims reikia daug vaikščioti ir tuo rūpinasi šeimininkė.
Firminis Gretos patiekalas – meduje kepti šonkauliukai. Iš vakaro jie turi būti marinuojami meduje su prieskoniais, česnaku, pomidorų padažu. Palaikius per naktį juos jau galima kepti. Sako, valgantieji net pirštus pasilaižo.
Pačiai Gretai iš maisto produktų labiausiai patinka varškė ir miltiniai patiekalai. Namie gamina košes, blynus, varškėčius – pusgaminių nenaudoja. Reikalui esant pagamina ir tortą.
Kas sunkiausia jos veikloje? Greta, išgirdusi klausimą, juokiasi. Pasirodo, sunkiausia surasti maistą užsakiusių kaimo gyventojų namus, nes dažniausiai tenka orientuotis pagal augančius beržus ar pastatytas skulptūras.
Paklausta apie tobulą poilsį Greta susimąsto. Ir mini laukiančią kelionę į šiltuosius kraštus. Tai bus pirmoji kelionė per penkerius metus, į kurią vyks be šeimos.
