Išgirsti ir užrašyti Biržuose gyvenančio Felikso Petrausko tėvų šeimos istoriją nebuvo paprasta. „Kaip aš dabar, kai aplinkui vyksta karas, atrodysiu su savo prisiminimais apie išgyvenimus“, – kalbėdamas kone su ašaromis kuklinosi žmogus.
Šeimos istoriją kadaise savo knygoje „Varna braukia ašarą“ užfiksavo ir Felikso pusbrolis – rašytojas Henrikas Čigriejus.
„Šiaurės rytai“ dėkingi biržietei Vigilijai Černiauskienei, kuri sutiko užrašyti tėvo papasakotą giminės istoriją. Sako, tai tik nuotrupos iš to, ką teko išgyventi jos tėčiui bei seneliams – Marijai (Čigriejūtei) ir Jurgiui Petrauskams.
Tremtį patyrusio F. Petrausko pasakojimo leitmotyvas – besąlygiška tėvynės meilė. Ir per ją suvokiama gyvenimo prasmė.
– Esate tremtinių vaikas. Kokią savo vaikystę ir paauglystę prisimenate?
– Gimiau netoli Saločių miestelio, ant Mūšos kranto esančiame Murziškių vienkiemyje – dvare, kadaise priklaususiame prancūzų generolui.
Mūsų šeima buvo didelė. Aš – jauniausias sūnus, priešpaskutinis iš aštuonių vaikų.
Gimiau 1944 vasarą namuose. Laikmetis buvo tikrai nelengvas. Karas ėjo į pabaigą, šeimai ne kartą tekdavo slėptis bunkeryje, įrengtame prie namų, ir net gintis nuo užpuolikų ginklu.
Buvau per mažas, kad tą metą atsiminčiau, tačiau iš tėvelių pasakojimų galiu pasidalinti istorijomis, kurios auklėjo mane, buvo likęs gyvas pavyzdys besąlygiškos meilės, atsidavimo, pagarbos šeimai ir savo Tėvynei.
Buvau vos metukų, kai baigiantis karui aštuoni rusai kavaleristai, užklupti vokiečių karininkų, traukėsi ir pasislėpė dauboje kitapus upės, prieš mūsų sodybą, netoli tėvelio vyresniojo brolio namų.
Rusai, nežinodami, kad tai senelio brolis, jam prasitarė, kad atsitraukdami matė mano Tėvelį anapus upės, kai juos užklupo vokiečių kariai.
Tad ir nusprendė, kad jis juos išdavė. Buvo priimtas sprendimas palaukti nakties ir išžudyti visą mūsų šeimą. Dėdė mus perspėjo. Nebuvo nei laiko, nei galimybių bėgti ar slėptis.
Tėvelis vienoje sodybos pusėje laukė su automatu, o Mamutė su „kulkosvaidžiu“ – kitame.
Atsišaudyti teko Mamytei. Rusai atsitraukė.
– Kodėl šeima buvo ištremta?
– Atėjus sovietams Tėvelis buvo pašauktas į armiją. Pasakojo, kaip Alytuje jis ir dalis šauktinių atsistojo, sudainavo Lietuvos himną ir atsisakę tarnauti rusams išsiskirstė. Tėvelis Smetonos laikais buvo atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, davęs priesaiką tarnauti Lietuvai ir ją ginti. Jis tada ištaręs: „Esu lietuvis, daviau priesaiką tarnauti Lietuvai ir liksiu jai ištikimas“. Tai nulėmė tolesnį mūsų šeimos likimą.
– Ką tėvai pasakojo apie kelionę į Sibirą?
– Buvo 1951-ųjų metų spalis, kai mūsų šeimą ištrėmė į Sibirą. Tą lemtingą dieną sodyba buvo apsupta, mus susodino į mašiną ir išvežė. Spėjome pasiimti tik pačius reikalingiausius daiktus. Mes su kitais tremiamais lietuviais buvome suvaryti į gyvulinius traukinio vagonus, kurie neturėjo net langų. Vagono kampe, atitvertame purvinu skuduru, buvo skylė, kur žmonės galėjo atlikti gamtinius reikalus. Iki pat kelionės pabaigos, kuri tęsėsi kelias savaites, suaugusiems neleista išlipti iš vagonų. Traukiniui sustojus pravažiuojamuose miestuose išleisdavo tik kelis vaikus prisipilti karšto vandens.
Atvažiavus iki Čulymo upės visus susodino į baržą ir plukdė, kol užšalusi upė tapo nebepraplaukiama. Tada buvome išlaipinti ir likusį kelią iki numatytos stovyklos teko eiti pėsčiomis.
Man buvo septyneri, mažiausiai sesutei – vos dveji, o Mamutė laukėsi dar vieno kūdikio. Jo neteko – persileidimas įvyko dar nepasiekus stovyklos. Mes buvom šešiese – Tėveliai, dvi sesutės, vyresnis brolis ir aš. Kiti vyresni broliai su sesėmis buvo jau suaugę ir tuomet gyveno atskirai. Viena iš seserų tuo pat metu buvo konclageryje Kazachstane. Studijų metais ji dirbo ministerijoje. Kadangi mokėjo kelias užsienio kalbas, dirbo su dokumentais, kurie padėdavo emigruoti lietuviams iš jau tuometinės okupuotos Lietuvos. Jai buvo vos aštuoniolika, kai buvo suimta, nuteista dešimčiai metų ir ištremta į Karagandą. Jai paskutinį kartą važiuojant atlikti užduoties Mamutė paprašė likti. Sako jai, ką tu, vaikeli, padarysi, rusai tokie dideli, o mes mažytė šalis. Į tai sesutė atsakė: „Mamyte, juodasis pipiras taip pat mažytis, bet pabandyk jį perkąsti“.
– Gyvenimas tremtyje. Kokie buvo sunkiausi momentai? Kas padėjo viską ištverti?
– Šeimai atvykus ten, kur turėjome gyventi, teko su kitais tremtiniais glaustis viename kambarėlyje. Vietos gyventojai ir jau seniau atvežti tremtiniai lietuviai, latviai padėjo maistu ir būtiniausiais daiktais.
Vyrai rankomis pjaudavo medžius, o moterys rinkdavo šakas. Eidavome padėti dirbti daržuose, ūkyje, kad gautume bulvių. Vėliau Mamutė išmainė iš namų pasiimtą rankinę siuvimo mašiną į karvutę, kurią man, aštuonmečiui, teko perplukdyti plaustu per plačią ir sraunią Čulymo upę. Pradėjome po truputį kurtis buitį. Tėvelis, padedamas kitų tremtinių lietuvių, pastatė iš rąstų namuką ir tvartą.
– Kaip augo tremtinių vaikai?
– Aš pradėjau lankyti rusų mokyklą, pirmą klasę, atsirado draugų. Gamta, kuri supo mus, buvo tikrai įspūdinga. Didžiuliai kedrai, uogingi miškai, srauni Čulymo upė. Stebėdavau, kaip lokiai gaudo upėje žuvis. Tuo metu aš, vaikas, priėmiau viską kaip savotišką gyvenimo nuotykį. Tik augdamas ir bręsdamas suvokiau, ką teko išgyventi mano šeimai.
Kartą Tėvelis susirgo maliarija. Manėme, kad jo neteksime. Pamenu, kaip jis gulėjo ant pečiaus, apklotas keliais užklotais ir labai smarkiai drebėjo. Pas mus į namus atėjo vietinė šamanė ir nusivedė Mamutę į pelkes. Ten parodė augalą, pamokė, kaip iš jo gaminti viralą Tėveliui gydyti. Ačiū Dievui, jis pasveiko.
Visą laiką mus palaikė vienybė šeimoje ir pagarba vienas kitam. Būdavau be galo laimingas, kai vietoje mokyklos Tėvelis mane pasiimdavo į taigą dirbti. Branginau tą laiką, praleistą kartu. Be to, žinodavau, kad pietums Mamutė įdės po riekę duonos.
Pamenu, kai mirus Stalinui visus vaikus per pamokas išvarė į vidinį kiemą ir liepė verkti. Jau tuomet su kitu lietuviu nuleidę galvas suvokėm, kad kažkas turi keistis ir galbūt išauš diena, kai galėsime grįžti namo. Visada tuo tikėjome.
– Kada šeimai buvo leista sugrįžti ir kaip tas grįžimas atrodė?
– Į Lietuvą grįžome 1958 metais. Namai buvo užimti ir gerokai apleisti, viduje net buvo auginamos kiaulės. Teko viską remontuoti, kurti namų ūkį iš naujo. Buvo labai sunkus laikotarpis. Tėveliai buvo vejami dirbti į kolūkius, kur dienos uždarbis siekdavo vos 15 kapeikų.
Man, keturiolikmečiui paaugliui, buvo taip pat nelengva. Išvykstant iš Lietuvos buvau vos septynerių ir visgi aštriausi vaikystės ir paauglystės prisiminimai liko Sibire. Ten liko draugai ir žmonės, padėję sunkiausiais gyvenimo momentais.
Kadangi ne pagal amžių buvau apdovanotas fizine jėga, dalyvaudavau spartakiadose, vėliau tarnaudamas armijoje – sporto olimpiadose.
Bėgant metams įsitvirtinome Lietuvoje, atkūrėme sodybą, ūkį. Tačiau jeigu tavo darbo knygelėje buvo įrašas, kad dirbi kolūkyje, negalėjai niekur nei įstoti mokytis, nei įsidarbinti. Mums pasisekė – pažįstamų dėka gavome įrašą „darbininkas“.
– Ar teko mokykloje ar studijuojant pajusti, kad esate iš tremtinių šeimos?
– Sulaukęs brandos norėjau įgyvendinti savo svajonę – tapti jūrininku. Kartu su keliais draugais nuvykome į Klaipėdą. Priėmė. Tačiau kitą dieną gavau atsakymą, kad man vietos nėra. Po to sužinojau, kad patikrinę mano duomenis sužinojo, jog mano dėdė gyvena Kanadoje, o sesuo yra konclageryje. Grįžau namo ne vienas. Grįžo ir mano draugai, kurie dėl tokio neteisingumo atsiėmė dokumentus. Netrukus įsidarbinau autoįmonėje.
– Papasakokite apie savo šeimą. Ką labiausiai stengėtės įdiegti vaikams?
– Pradėjęs dirbti sukūriau šeimą. Persikėliau gyventi į Biržus, kur gyvenu ir iki šiol. Esu laimingas, nors buvo ir sunkių akimirkų, kai nelaimingo atsitikimo metu vos netekau kojos. Esu be galo dėkingas gydytojams Olgertui Kvedaravičiui ir Daliui Jakubėnui už operatyviai suteiktą pagalbą ir išsaugotą mano koją. Be galo liūdna išgirdus, kad norima uždaryti Chirurgijos skyrių Biržuose. Kartais sugaištas laikas gabenant ligonį ar nukentėjusįjį į kitą miestą gali kainuoti gyvybę, o mano atveju būčiau netekęs kojos. Nors jau beveik 30 metų esu neįgalus, atlaikiau dar ne vieną operaciją, visgi džiaugiuosi gyvenimu.
Didžiausios vertybės gyvenime yra meilė, pagarba vienas kitam, sąžiningumas ir atsidavimas savo kraštui. Man tai įskiepijo mano Tėveliai ir tai yra pamatas šeimai, kuriai vertybes visą gyvenimą stengiausi perteikti auklėdamas savo vaikus ir anūkus.
– Ką Jums reiškia Lietuvos nepriklausomybė? Kokių pamokų neišmokome, kad šiandien turime gyventi didžiulės karo grėsmės akivaizdoje?
– Šiandien srūva krauju širdis dėl karo Ukrainoje. Matant, kaip tūkstančiai žmonių palieka savo namus, kaip tūkstančiai žūva beprasmiška mirtimi, imi savęs klausti: „Ko vertas yra žmogus? Ko verti esame mes, kaip žmonės?“
Esu Lietuvos patriotas ir labai noriu matyti ne tik laisvą, bet ir sąžiningą Lietuvą.
Myliu ir mylėsiu Lietuvą visa širdimi. Tokią, kokia ji buvo, yra ir bus. Tai yra mano ir manyje.
