Biržiečiai kalba, kad… gauti „į lempą“ anokia čia garbė. Dar priduria, kad svarbu gauti laiku ir vietoje – tai kartais esą gydo.
Tokiame kontekste prisimenama jau kone trijų dešimtmečių biržietiška istorija. Jos herojai – žinomi asmenys, iš įvykio padarę vienokias ar kitokias išvadas.
Tuomet antausį gavęs ir savęs gynimo akciją organizavęs asmuo tikėjosi visuomenės palaikymo, bet ne visų užuojautos sulaukė. „Pagaliau gavo tai, ko seniai nusipelnė“, – taip vertino šio veikėjo šlykštų politinės įtakos demonstravimą, melavimą, pažeminimą patyrę žmonės.
Tačiau liaudiško recepto, kaip raudonųjų musmirių nuoviro, jokiu būdu nereikėtų prisitaikyti sau, kaip sako vienas dabartinis politikas.
„Lempos“ įvaizdis jokiu būdu negali būti lyginamas su langų daužymu. Dūžtantys redakcijos langai – įžūlus, sukrečiantis ir įspėjantis vandalizmo aktas. Tai neginčytinas nusikaltimas, kurio dalyvius anksčiau ar vėliau nustatys ir įvardys policija. Bet ne konkurentas ir ne kolega. Tiksliau, save tokiu vadinantis asmuo – Savivaldybės tarybos narys, laikraščio „Biržiečių žodis“ (BŽ) bendrasavininkis ir vadovas Kęstutis Isakas. Po brutalaus įvykio jis nesiliauja viešai kartoti nusikaltimu įtariantis ne tik Biržų valdžią, bet ir konkurentus.
Prielaidą, kad nusikaltėliai galėtų būti asmenys, konkuruojantys su BŽ politiniuose ar meilės reikaluose, griauna iš karto po Naujųjų metų laikraštyje išspausdintas savininko ir direktoriaus rygiečio K. Isako biržietiškas žodis. Įtariamaisiais įvardijami „konkurentai, kurie jau trejus metus iš eilės savo puslapiuose vykdo puolimą prieš „Biržiečių žodį“, nes išaugęs leidinys turi tiesioginę įtaką jų pajamoms ir perspektyvoms“.
K. Isako nuomone, konkurentų straipsniai jam „primena Rokiškio psichiatrijos ligoninės pacientų kliedesius“ ir t. t. Nežinia, kada ir kaip minėtos įstaigos pacientus išklausė autorius, tačiau jo viešinamos apklausos rodo, kad jis dirba visur ir su visais rinkėjais.
Tapti tokio žmogaus valdomo laikraščio konkurentais – misija neįmanoma. Būtų net nedrąsu pagalvoti, kad „Šiaurės rytai“ gali konkuruoti su stambaus verslo remiamu laikraščiu, ekonominiu proveržiu ir sykiu kovos už laisvą žodį vėliava mosuojančiu jo savininku politiku.
Taigi, nesame ir negalime būti konkurentais. Tuo labiau kolegomis. To juk neleidžia žurnalistų etika, tiesa?
Keista aplinkybė, kad kitus žurnalistikos mokantis, uždirbtomis pajamomis bei konkurentų nuosmukiu besidžiaugiantis ir į kitų rajonų laikraščius besitaikantis žmogus tikina, kad jam pelnas esantis visai nesvarbus. Laikraštį jis esą vadina tik socialiniu projektu. Panašiai, kaip „specialioji operacija“? (Čia iš ligoninės paciento kliedesių, jeigu ką).
Laikraštį leidžiančios įmonės direktoriaus, esančio Savivaldybės taryboje, t. y. valdžioje, raginimas valdžiai kalbėtis su žmonėmis tinka ir jam pačiam, kurio verslo partneris – didelė rajono įmonė. Gal besikalbėdamas išgirstų, kad ne visi įmonės „Biržų duona“ darbuotojai sotūs koncertų bilietais ar laikraščiu.
Čia tiek būtų apie sąsajas su ekonomika, socialiniu projektu vadinama laikraščio leidyba ir ne visiems vienodą duonos skonį.
Nemokome, kaip kepti duoną. Ji gali būti įvairiems skoniams – kaip ir laikraštis. Tačiau maisto pramonėje galioja griežti reikalavimai gamyboje naudojamoms medžiagoms. Kokybės valdymo sistemos skirtos ne tik produkto skoniui, bet ir patikimumui užtikrinti. Ne visi prieskoniai tinkami, kai kurie net kenksmingi.
Laikraščio patikimumą tikrina laikas ir žmonės. Ne visus galima įtikinti, kad į laikraštį įvyniota duona – tai jau kokybė. Juolab kad tas popierius išterliotas neva biržiečių kalbomis, kurių patikimumo niekas netikrina ir už jas neatsako… Buvai apnuodytas – tavo bėda. Skųstis negali – nuodingų pramanų autorius ir kepėjas tavęs konkrečiai neįvardijo. Lyg ir nėra kam pateikti sąskaitas.
Kiekvienas sudužęs stiklas, kaip ir gyvenimas, turi kainą. Ją turi ir kiekvienas mūsų žodis. Laisvas – netolygus palaidam.
