Šiandien sukanka 105 metai, kai 1917 metų spalio 18 dieną Lašų kaime Rokiškio rajone gimė Jonas Laucė – karys, rašytojas, pedagogas, didelio talento ir turtingos biografijos žmogus.
Tai vienintelis lietuvių rašytojas, kuriam už grožinės literatūros kūrinį (net neišspausdintą) sovietų okupacijos metais skirta laisvės atėmimo bausmė. Dvidešimt metų J. Laucė atidavė pedagoginiam darbui Biržų antroje vidurinėje mokykloje (dabar „Aušros“ pagrindinė mokykla), čia, Biržuose, gimė jo pirmasis romanas, atnešęs autoriui kalinio dalią.
Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Jonas Laucė mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje ir ketino tapti vienuoliu misionieriumi, tačiau likimas pasisuko kitaip. Gavęs brandos atestatą, 1939 metais buvo pašauktas į tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Tarnavo artilerijos pulke, jam teko žygiuoti į Sovietų sąjungos grąžintą Vilnių, kuris, kaip rašė savo atminimuose, laikinai pasitraukus iš jo sovietų kariaunai, atrodė siaubingai apiplėštas ir nuniokotas. Tarnybą tęsė jau susovietintoje kariuomenėje, prieš pat karo pradžią paleistas į atsargą.
Prasidėjus karui, siekdamas užsidirbti pinigų studijoms, J. Laucė stoja į savisaugos batalioną. „Susiviliojęs garantuotu duonos kąsniu, – viename interviu sakė rašytojas, – įstojau į 5-ąjį savisaugos batalioną. Pasirašiau sutartį šešiems mėnesiams, o išlaikė iki pat kapituliacijos. Mūsų batalioną, turbūt vienintelį iš visų lietuvių savisaugos batalionų, vokiečiai buvo inkorporavę į Vermachtą“. Pabuvojęs Rytų fronte, karą baigė Kuršo katile. Pabėgęs iš belaisvių kolonos, pėsčias per visą Lietuvą grįžo į tėviškę. Kurį laiką slapstėsi, vėliau legalizavosi, gavo dokumentus.
Niekam neužkliuvęs 1946 metais pradėjo studijuoti lietuvių kalbą bei literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Baigęs ir metus padirbęs Širvintose, J. Laucė nuo 1951 metų ilgam apsigyvena Biržuose.
Doras žmogus, turintis literato pašaukimą, negalėjo likti abejingas tuo metu spaudoje ir literatūroje tik paniekinamai ir vienpusiškai nušviečiamam pokario partizaninio pasipriešinimo vaizdavimui. J. Laucė imasi rašyti istorinį, iš esmės autobiografinį romaną, norėdamas kuo objektyviau atskleisti savo kartos gyvenimą prieškariu, Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Rašo romaną penkerius metus, po to dar porą metų perrašinėja spausdinimo mašinėle. Jau laisvės metais susitikimuose su skaitytojais J. Laucė yra sakęs, kad rašyti romaną jį įkvėpė lietuviškai pasirodžiusi garsioji Aleksandro Solženycino knyga apie Rusijos lagerius „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Jis patikėjo, kad N. Chruščiovo laikų politinis „atšilimas“ atėjo ilgam.
Muziejaus „Sėla“ nuotr.
Nudeginęs „Žaizdras“
Daugiau kaip tūkstančio šimto puslapių romano rankraštį autorius pavadina „Žaizdre“ ir 1969 metais nuveža jį į „Vagos“ leidyklą. Deja, apgaulingi „atšilimo“ metai jau praeityje, sovietinė valdžia karštligiškai užsukinėja visus varžtelius laisvai ir neideologizuotai minčiai. Romanas suniekinamas, atmetamas, dėl idėjinio turinio apie jo spausdinimą negali būti nė kalbos. Pirmieji signalai KGB apie J. Laucę greičiausiai pasiekė iš leidyklos. Negana to, jis bandė romano ištraukas laiškais nusiųsti Čikagoje gyvenusiam broliui Kazimierui. Korespondencija susidomi saugumas, J. Laucė 1971 metų liepą areštuojamas. „Antitarybinio turinio kūrinyje „Žaizdre“ autorius liaupsina buržuazinių nacionalistų veiksmus tarybinių aktyvistų atžvilgiu pokario metais Lietuvos TSR; atskirose kūrinio vietose ragina įvykdyti itin pavojingus valstybinius nusikaltimus. Minėtą kūrinį J. Laucė padaugino rašomąja mašinėle, įrišo jį keturiuose tomuose, laikė bute ir platino artimųjų ir pažįstamų tarpe. Be to, 1971 metais autorius, susitaręs su savo broliu Lauce Kazimieru, gyvenančiu JAV, atskiromis dalimis paštu siuntė savo antitarybinio turinio kūrinį, kad jis Jungtinėse Amerikos Valstijose būtų išleistas tikslu susilpninti Tarybų valdžią“, – rašoma KGB nutarime traukti J. Laucę baudžiamajai atsakomybei.
Saugumo tardytojai mokytojui skyrė psichiatrinę ekspertizę, tikėdamiesi rašytoją pripažinti psichikos ligoniu. Tokia buvo įprasta sovietinių represinių struktūrų taktika, susidorojant su žmonėmis, užsiimančiais antisovietine veikla, aktyviais sovietų valdžios kritikais ar kovotojais už žmogaus teises. Tai padaryti nepavyko ir J. Laucė buvo viešai teisiamas. Siūlyta rašytoją nubausti 7 metų kalėjimo bausme ir ištremti. Visgi teismas apsiribojo dvejais metais, bausmę atliekant Praveniškėse.
„Taip baigėsi mūsų Biržų periodas“
„Prisibarškino“, – taip yra pasakęs gydytojas Juozas Rusteika, gyvenęs tame pat name Vytauto gatvėje, po J. Laucės arešto 1971 m. liepos viduryje. Pasak J. Rusteikos, vos ne kasnakt iki paryčių iš Laucių buto sklidęs prislopintos rašomosios mašinėlės tarškesys.Parašyti daugiau kaip tūkstančio puslapių istorinį romaną, be meninių sugebėjimų, reikėjo ir fizinės ištvermės. O tai, ką atmetė „Vagos“ leidykla, dalimis siuntinėti broliui į Ameriką reikėjo pilietinės drąsos.Viso to mokytojas nestokojo“, – apie mokytoją rašė šviesaus atminimo kraštotyrininkas Jonas Dagilis.
„Pirmiausia tai sugriovė visos šeimos gyvenimą. Mamą išėdė… Mes tada visi gyvenome Biržuose, tėvai mokytojavo.<…> Kai tėvą areštavo ir išsivežė, kaimynai pradėjo bijoti net sveikintis, pereidavo į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų kalbėtis… Mama dar metus šiaip ne taip iškentė Biržuose. Kadangi buvo pažįstama su tuometiniu pirmuoju Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriumi Vytautu Stanikūnu (jie Biržuose drauge mokytojavo), pasiprašė darbo muziejuje Rumšiškėse. Mama bičiuliui buvo labai dėkinga, kad nepabūgo „liaudies priešo“ žmonos priimti į darbą. <…> O man buvo labai negera dar trejus metus mokytis Biržuose, nors tiesiai niekas manęs neužgauliojo, nesityčiojo. Tiesa, buvo viena mokytoja, kuri labai aiškiai rodė, kad manęs nemėgsta. Nebuvau kvaila, gerai mokiausi, bet vis jai kliuvau. Na, ji jautėsi ypatinga, nes jos vyras dirbo tuometiniame Biržų vykdomajame komitete! Tiesa, vairuotoju…
Kai baigėsi bausmės laikas, tėvas dar grįžo į Biržus, nes ten buvome likę aš, jaunesnis brolis ir močiutė, mamos mama. Metus dirbo melioracijos valdyboje šlaitų velėnuotoju – į geresnį darbą bijojo politinį kalinį priimti. Kai pagaliau tėvui pavyko išsikeisti butą, pervažiavo į Rumšiškes. Dirbo staliumi remontininku įvairiose gamyklose. Aš kaip tik buvau baigusi mokyklą, todėl stojau į Kauno politechnikos institutą ir persikėliau į Kauną. Taip baigėsi mūsų Biržų periodas“, – prieš porą metų žurnalui „Legendos“ pasakojo J. Laucės dukra Snaigė Lauciūtė.
Atkūrus Nepriklausomybę, romanas „Žaizdre“, sutrumpintas ir pavadintas „Negandų metai“, išleistas 1991 metais. Rašytojas 1995 metais išleido romaną „Karūna ir kalavijas, 2002 metais dienos šviesą išvydo romanas „Mirštančių dievų kerštas“. J. Laucė parašė ir atsiminimus apie karo metus „Penktasis savisaugos batalionas“.
Mirė rašytojas 2003 metų gegužės 1 dieną. Palaidotas Rumšiškių kapinėse. Minint rašytojo šimtąsias gimimo metines, ant namo Kęstučio gatvėje, kur gyveno J. Laucė, atidengta atminimo lenta.
