Taksas Kaukas – iš Nemunėlio Radviliškio kilęs šuo, kuriam buvo parašytas nekrologas, o laidojo jį zakristijonas. Kodėl? Mat prieš šimtą metų savo namuose šunelį priglaudė ir labai mylėjo rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Biržų rajono Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkai Jolanta Timukaitė ir Evaldas Timukas sumanė įamžinti šio šuns atminimą. Skulptūros atidarymui buvo pasirinkta spalio 4-oji, Šv. Pranciškaus – gyvūnų globėjo – diena.
Dovanų gavo taksą
Jau „Šiaurės rytuose“ buvo rašyta, kad prieš šimtą metų rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto sesers Severijos dukra Barbora Mėginaitė-Lesauskienė mokytojavo Nemunėlio Radviliškyje. Vienam savo mokiniui ji padėjo privačiomis pamokomis prisivyti bendraamžius. Už tai dėkingas mokinys mokytojai padovanojo taksų veislės šuniuką. Tačiau šuniuką mokytoja nusprendė padovanoti Kaune gyvenusiai savo sesers Bronės dukrelei Eglutei. Sesuo dovanos atsisakė, nes, to meto supratimu, mažam vaikui turėti šuniuką buvo nehigieniška ir nesaugu. Mokytoja galvojo, kad šuniuką teks vežti atgal į Nemunėlio Radviliškį, tačiau to neprireikė: šunį priglaudė jos dėdė J. Tumas-Vaižgantas.
J. Tumas-Vaižgantas apie taksą Kauką ir katiną „pilsuckį“
J. Tumas-Vaižgantas prisiminimuose dažnai minėjo savo augintinį Kauką. „Dabar kasdien lyja arba sninga ir čia pat tirpsta. Man ir Kaukui tokie orai netinka: per kiaurą dieną gaunava pasliuki drybsoti. Kaukas niekuo nesiskundžia; aš visiems ausis prizirziu“. Arba prisimena, kaip jį augintinis pasitinka grįžusį iš Paryžiaus: „Namie sutiko mane Kaukiukas. Jo prisimeilinimams nebuvo galo, nors aš pamiršau jam ką nors parvežti. Tačiau jo širdies tikrai esama šuniškai egoistiškos: paniekinęs mane ir savo močią Amiliją, tuoj ėmė staugti laukan; šiuo metu jis rimtai konkuruojęs į vieną Aleksotiškę… Nereikia nei valgyti, nei gerti ir žaizdą kaktoje ir ant ausių kančiąs riceriškai vardan savo širdies damos“.
Laiške seseriai J. Tumas-Vaižgantas rašo apie potvynį Kaune, kuomet tenka gyventi susigrūdus su kaimynais ir augintiniais. Iš laiško matosi, kad rašytojas turėjo gerą humoro jausmą: „…O visi bezda ir kvėpuoja, tai oras, bra, toli gražu ne Nicėjos. Blogiausias tai Aleknavičių katinas „pilsuckis“, kurs labai riebus, labai nachalas, Kaukui nepasiduoda ir – visur šlapina. O smirda paskui, lyg būtų naftos prilaistyta. Jis galgonas ir mano sprazbą vyskupo kūrijai apšlapino“.
O kai Barbora Didžiokienė nutapė rašytojo portretą su Kauku, jis rašė: „Vieni sako, kad Kaukas esąs man priedas, kiti – aš esąs Kaukui priedas. Tiek to“.
Rašytojas turėjo ir pastabų valdžiai dėl šunų priežiūros: „Man yra mažiukas kambarinis šunelis taksas. Septinti metai sumoku miestui po 21 litą neraginamas.
Visas senamiestis jį pažįsta ir Kauko vardą žino. Nieko jis nėra įkandęs nei išgąsdinęs. …Miesto valdyba! Aš Tamstai moku iždą, mokėsiu ir pabaudą, kad drįsau į Rotušės aikštę išeiti su kambariniu šuneliu be antsnukio. Bet jei mano Kaukas padvės mano akyse užkankintas, be širdies sužalotas, aš Tamstai iškelsiu civilinį ieškinį 1200 litų nuostolio. O tuo tarpu rašau giliai įžeistas savo pilietinės teisės, o neapgintas“.
Kauko nekrologas ir laidotuvės
Taksas Kaukas į dausas iškeliavo sulaukęs aštuonerių metų. Jam pats Vaižgantas parašė nekrologą: „1930 Vytauto Didžiojo metais naktį iš birželio trisdešimtosios dienos į liepos pirmą dieną Aleksoto g. 16 namo kieme šunų veselijoje neramų savo amželį pabaigė – Kaukas, vos aštuonerius metus tesulaukęs. Kauno laikraščiai savo kronikose vis žymėdavos nepaprastą Kauko ištvermę – per dešimtį dienų su kalėmis veseliojo. …Pirmasis Lietuvos poetas Maironis apibūdino Kauką niekad nepamirštamais savo teisingumo žodžiais: „Kaukas, girdi, …buvo Vaižganto gyvumo ir temperamento“ …Daug pasidarbavęs, pilnas nuopelnų – jo ainių liko daugybė – buvo palaidotas istoriškame Kauno „gojuje“. Laidotuvių ceremoniją atliko Vladas Cibulskas, zokristininkas. Rimtai sakant, Kauko labai gaili… Jūsų nuliūdęs Vaižgantas“.
Visas šias istorijas Nemunėlio Radviliškyje spalio 4-ąją, Šv. Pranciškaus, gyvūnų globėjo dieną, papasakojo J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus lektorius Remigijus Jakulevičius.
Suaukojo 150 kg maisto
Vyko ir graži akcija – bene mėnesį bibliotekininkai kvietė žmones aukoti maistą gyvūnų prieglaudai „Vizgis“. Suaukotas kalnas dovanų! Daugiau kaip 150 kg maisto! Biržų maisto ir veterinarijos tarnybos atstovės apdovanojo vaikus atšvaitais-šuniukais ir mokė: šuniukams grandinė – kančia. Todėl kvietė: „Ištiesk šuneliui ranką, o ne grandinę“.
Kauko portretų galerija
Taksų Nemunėlio Radviliškio, Germaniškio vaikai – pradinukai ir darželinukai – pripiešė visą galeriją taksų! Net šiai veislei būdingus ypatumus bėrė kaip žirnius į sieną!
Tačiau viso šio renginio kulminacija buvo Kauko skulptūros iš medžio atidengimo ceremonija. Šią skulptūrą išdrožė tautodailininkas, vabalninkietis Vidas Jatulevičius. Į Nemunėlio Radviliškį atvežė Imantas Pavinkšnis, pastatyti buvusios mokyklos vietoje padėjo Nemunėlio Radviliškio seniūnija.
Editos Mikelionienės nuotr.