Iš Biržų kilusi 23 metų studentė Agnė Dubraitė su menu draugauja nuo pat pirmo pieštuko paėmimo į rankas. Agnei kūryba – neatskiriama gyvenimo dalis, kaip brangus draugas, lydėsiantis kol kas dar ir svajonėse gyvenančiuose pasirinkimų keliuose.
Vaikystės fantastinės būtybės
Agnės vaikystė – tai meniškos sielos gimimas. Mergina ne tik piešė, bet ir skaitė įvairias fantastinio žanro knygas, pasakas, gyvūnų enciklopedijas, kūrė komiksų serijas apie du nuotykių ieškančius kiškius.
„Pradėjau piešti vos tik išmokusi valdyti pieštuką“, – sako Agnė, vaikystės prisiminimus laikanti vienais gražiausių savo gyvenime.
Meniškos sielos mergaitę įkvėpdavo įvairūs fantastiniai gyvūnai, būtybės, kaip antai pokemonai – televizoriaus ekrane rodomi populiarūs japonų animaciniai veikėjai. „Mėgdavau kurti visokiausias neeilines būtybes, kurias visąlaik rodydavau namiškiams įvertinimui, o su draugėmis net ir sugalvodavome pažaisti su mano piešiniais, apsimesdamos esančios tais gyvūnais“, – dalinasi prisiminimais Agnė.
Anot Agnės, jos piešinius pradinių klasių mokytoja laikydavo kaip pavyzdžius parodyti būsimiems mokiniams ir tuo pačiu pasidžiaugti, kad turėjo talentingą mokinę.
23 metų merginai vaikystės prisiminimai, vasaros, praleistos kaime, sukuria nostalgiją, kuri yra vienas iš didžiausių įkvėpimo šaltinių dabartiniuose Agnės darbuose.
Fantastika lieka menininkės kelyje
Paklausus, koks Agnės piešimo stilius dominuoja dabar, pašnekovė atsako, kad savęs nevaržo – piešia tai, kas šauna į galvą.
Tačiau vengia realistinio piešimo, tai esą nuobodu. Savo meną apibūdina kaip „tarp fantazijos ir realistiškumo“.
„Kad nebūtų visiškai iškreipta realybė, kaip prisivalgius grybukų“, – juokiasi Agnė. Jei vaikystėje dominavo gyvūnai, dabar menininkė verčiau renkasi fėjas, undines, gamtos būtybes žmogaus pavidaluose, augalus, miško dvasias, deives, „nekraupius vaiduoklius“ ir panašius sutvėrimus, kokie tik gali glūdėti žmogaus fantazijoje.
Agnė geba piešti įvairiausiomis priemonėmis: nuo pieštuko grafikos iki akvarelės ir akrilo ant drobės ar drabužių. Akvarele dažniausiai piešia atvirukus, natiurmortus. Mėgsta ir kombinuoti stilius, pavyzdžiui, tušą su akvarele kuriant iliustracijas. Agnė niekada nevengia spalvų. „Mėgstu ryškias spalvas. Net ir piešiant natiurmortą nesusivaldau neįdėdama šiek tiek daugiau spalvų, kad pagyvinčiau objektus“, – pabrėžia menininkė.
Šiuo metu Agnė atradusi jai labiausiai patinkantį stilių – iliustravimą. Tai įvairių veikėjų, pusiau fantastinių, pusiau realistinių bei fono vaizdų detalizuotas kūrimas. Tačiau, anot Agnės, ji yra visada pasiruošusi išbandyti vis kitokius piešimo būdus, su įvairiomis priemonėmis. Ir tokie eksperimentavimai, anot merginos, „tikriausiai truks visą gyvenimą“. Sako, kad stilių labai daug – nuo realistiško iki visiškai stilizuoto, todėl nesivaržo išbandyti vis ką nors naują.
Įkvėpimo šaltiniai – ir iš sapnų
Įkvėpimo šaltiniai Agnės kūryboje yra įvairūs. Ta pati vaikystės nostalgija, sapnai, gamtos grožis, kaimas. „Jeigu kažkur važiuoju, pamatau gražų vaizdą pro langą, norisi tą reginį įamžinti popieriaus lape“, – kaip įkvėpimo šaltinio pavyzdį pasako Agnė.
Kaip meniškos sielos žmogų, ją žavi pati paprasčiausia laisvė. Laisvė reikštis kūryboje, atsiribojimas nuo realybės, nuo miestiško judraus pasaulio.
Šeima – didžiausia parama
Vienas iš didžiausių palaikytojų, skatintojų ir gerbėjų, anot Agnės, yra jos šeima. Agnės ryšys su artimiausiais žmonėmis labai stiprus. Su artimaisiais praleidžia daug laiko, kiekvieną savaitgalį grįždama į ramius Biržus ir palikdama studentišką gyvenimą Vilniuje. Agnė jau šiais metais ketina baigti šukuosenų dizaino studijas Vilniaus kolegijoje.
Agnė savo mamytei Rasai, sesei Gretai bei Eglei, meną įkvepiančiai pusseserei, visada jaučia dėkingumą už palaikymą, paskatą ir įkvėpimą piešti nuo pat vaikystės.
Ir būrimas, ir siuvimas, ir eilėraščių kūrimas
Agnė – įvairių meno formų žmogus. Ji ne tik piešia, bet ir domisi mistika – būrimais kortomis, magija, kristalais. Ji paskatino dailininkės piešiniuose atsirasti gamtos motyvų.
Jaunoji menininkė mėgsta ir siūti. Turi jau šešis savo rankomis siūtus drabužius. Susidomėti tuo paskatino Agnės mama Rasa – Biržų tautodailininkė, karpinių meistrė. Agnė domisi ir eiliavimu. Sako, kad jos eilėraščiai galbūt ir elementarūs, bet pats kūrimas jai suteikia pasitenkinimą.
Realybė prieš idealistines svajones
Nors Agnė yra meniškos natūros žmogus, tačiau idealistines svajones ir realybę tarsi „laiko“ atskirai. Mergina savo ateitį mato kirpyklos salone. 2020 metais kirpėjos profesiją Šiaulių profesinio rengimo centre įgijusiai merginai kirpėjos darbas labai patinka. Plaukų kirpimo procese veikia abu smegenų pusrutuliai – meniškoji ir loginė pusė. Skirtingų veiklų, reikalaujančių abiejų pusrutulių darbo, vykdymas, anot pašnekovės, buvo ir yra stiprioji jos pusė, todėl kirpėjos darbas jai sekasi ir suteikia malonumą.
Baigusi kolegiją Agnė tikisi įgyti tvirtą pagrindą, dirbdama gana stabilų ir „solidų darbą“, sukurti šeimą su partneriu Artūru ir tik tada siekti savo meninių svajonių: galbūt atvirukų kūrimo ir prekybos, knygų iliustravimo, užsiėmimo gyvūnų piešimu pagal žmonių užsakymus, o gal tolimesnių meno studijų. Taip pat norėtų susitikti daugiau menininkų, iš kurių pasisemtų tam tikrų žinių.
Agnė užsiminė apie darbą vasarą Norvegijoje, kurioje gyveno jos sesė. Laisvu laiku abi keliaudavo po šiaurinę Norvegiją. Tos šalies kalnai ir pasakiški vaizdai sužavėjo lietuvę, tačiau ilgainiui Agnė pradėjo ilgėtis gimtinės lygumų. Jeigu galėtų pasirinkti, kur norėtų ateityje gyventi, jai patiktų šiaurinė vietovė. „Man patinka žiema ir daug sniego“, – su šypsena kalba Agnė. Bet Agnės širdyje vis tik idealiausias gyvenimas būtų gimtuosiuose Biržuose ir galimybė čia laisvai realizuoti meniškus gebėjimus.
Orinta Janulionytė
