Skaistkalnės bažnyčia šiuo metu apsupta pastolių, čia dirba keliolika žmonių. Sausio 1 d. paskirtas Skaistkalnės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonu kunigas Andreas Medinš puoselėja didžiules svajones suremontuoti pradėjusią irti bažnyčią, jos aplinką pritaikyti maldai ir susikaupimui, žmonių bendravimui. Pokalbis su kunigu Andreas – apie jo didžiules svajones, šiandien virstančias darbais, ir bičiulystę su biržiečiais.
– Esu girdėjusi, kad kunigu apsisprendėte būti po karinės tarnybos Afganistane…
– Ne po tarnybos, o tarnybos sovietinėje armijoje metu. Sunki buvo ta tarnyba, bet puiki gyvenimo mokykla. Du kartus buvau sužeistas. Į Afganistaną papuoliau tuo metu, kai Sovietų sąjunga pradėjo išvedinėti kariuomenę iš Afganistano, prasidėjo įnirtingi mūšiai. Mūsų karininkas buvo praradęs viltį ir mums kalbėjo, kad vargu ar grįšime gyvi. Tąsyk aš, ne itin tikintis žmogus, sudariau sandėrį su Dievu. Pasakiau: nežinau, esi tu ar ne, bet jei esi, susitarkim. Jei aš gyvas ir sveikas išgyvensiu šį laiką, įtikėsiu ir savo gyvenimą paskirsiu tarnauti tau. Daug mūsų būrio vaikinų amžiams liko Afganistano kalnuose, o aš sugrįžau gyvas ir sveikas. Tai man buvo svarbiausias ženklas – sugrįžau tvirtai apsisprendęs.
Sutikimo vakarą namuose (mūsų šeima gausi, augome keturi sūnūs ir keturios dukterys) klausinėjamas, ką darysiu toliau, ar grįšiu į darbą savivaldybėje (dirbau kraštovaizdžio specialistu, esu baigęs dendrologiją), aš vis tylėjau, nes žinojau, kad pritarimo nesulauksiu – nenorėjau gadinti vakaro. Tuo labiau kad broliai ir tėtis buvo partiniai, užėmė svarbius postus. Įkyriai kelintą kartą kalbinamas pasakiau. Visi buvo ištikti šoko, pamačiau tik santūrią mamos šypseną. Buvo rugsėjo pradžia, jau kitą dieną nuvažiavau į kunigų seminariją ir įstojau.
Tą pačią dieną tėvas grąžino savo partijos bilietą ir paragino tai padaryti brolius, kad nereikėtų jausti didelio spaudimo. Bet spaudimas buvo, jie buvo primygtinai raginami atvesti mane į protą, priversti atsisakyti dvasinių studijų. Tuo metu dar nebuvo jokių atgimimo, laisvėjimo apraiškų.
Baigiau, buvau įšventintas į kunigus. Iš pradžių norėjau būti vienuoliu paulinu, bet vyskupas neleido. Jau dvidešimt septinti metai esu kunigas ir ne karto nesuabejojau savo pašaukimu.
– Prisiminkite tarnystės vietas…
– Pirma tarnystės vieta – vikaru Skaistkalnės bažnyčioje, paskui – Rezeknė, o po jos dvidešimt metų praleidau Kurliandijoje: Talsu, Saldus… Didžiulė teritorija, bažnyčią vieną nuo kitos skirdavo 60-70 kilometrų. Tai daugiausia liuteronų kraštas. Per du dešimtmečius daugelį žmonių grąžinau į tikėjimą, pastačiau keletą gražių bažnyčių.
– Teko girdėti apie Bruknos bendruomenę, kurią sukūrėte narkomanams, benamiams, alkoholikams priglausti…
– Pasinaudojau galimybe imti sobaticum – metų dvasines atostogas, ir tuo metu galėjau gyventi Bruknos bendruomenėje. Tai buvo laikas suvokti, kad neužtenka tik šalinti padarinius, vaisius, o reikia apsaugoti šaknis, kad to nebūtų. Nupirkome Barbalėje mokyklą ir ten įsteigiau aviacijos mokyklą berniukams, mokykla sėkmingai dirba jau ketvirtus metus. Kai įkūrėme mokyklą berniukams, atėjo mintis įsteigti mokyklą mergaitėms. Latvijoje buvo pavyzdys: netoli Bauskės buvo dvaras, kur prieš karą buvo mokomos latvių mergaitės, lavinama jų dvasia ir gabumai, keliama savivertė. Po karo ta mokykla buvo uždaryta. Panašią mokyklą numatome įrengti greta Skaistkalnės bažnyčios esančiame pastate, kuriame anksčiau buvo jėzuitų vienuolynas. Manau, kad tėvai supras, kokią naudą jų mergaitėms gali duoti tokia mokykla.
Prieš paskyrimą į Skaistkalnę, teko suremontuoti Kurmenės bažnyčią. O Skaistkalnėje tarnauju nuo sausio 1 dienos. Mane paskyręs vyskupas iškėlė tikslą kapitaliai sutvarkyti bažnyčią. Pagal sutartį ši bažnyčia buvo išnuomota vienuoliams paulinams, bet per dvidešimt metų jie bažnyčios neremontavo, ir tapo grėsminga, kad po kelerių metų neliks ko remontuoti. Sutartį su paulinais vyskupas nutraukė, paskyrė tarnauti mane.
– Per pusmetį padaryta daug…
– Dabar madingas žodis darboholikas. Toks esu ir aš, ir žmonės, kurie talkina remontuojant bažnyčią bei kitus pastatus. Dirbame nuo ryto iki vakaro. Jau išvalėme teritoriją, visus šiukšlynus ir krūmynus, išmėžėme buvusį tvartą ir tenai įrengėme kavinę – puiku, kad po pamaldų žmonės gali sueiti agapei, išgerti kavos, arbatos, suvalgyti blynelių ar bandelių. Jau dengiame būsimos mergaičių mokyklos stogą. Išlieti nauji laiptai prieš bažnyčią – čia galės vykti koncertai. Įrengtos šildomos grindys bažnyčioje. Turime svajonę atstatyti visus Skaistkalnės bažnyčios bokštus. Iki žiemos žadame juos atstatyti, iki Kanapinės turėtume sutvarkyti bažnyčios fasadą, išvaduoti ją iš pastolių, sutvarkyti aplinką.
Yra tokių, kurie ne itin patenkinti tuo, kas čia vyksta, nepatenkinti darbais bažnyčioje. Jiems gerai taip, kaip yra, nereikia nei bokštų, nei šildomų grindų.
Bet piktos kalbos kalbomis, o aš viską darau vardan Dievo, kad į šią vietą sugrįžtų grožis ir sakralumas. Pagaliau ne aš išsirinkau tarnystės vietą, ne aš užkariavau Skaistkalnę, kaip Putinas bando užkariauti Ukrainą, mane paskyrė vyskupas, vyskupai pritaria visiems darbams.
Prieš paskyrimą aš vyskupui išdėsčiau savo sąlygas: viską darysiu, kad ši vieta būtų patraukli ne tik per šventes, bet kad ji būtų gyva kiekvieną dieną. Kad žmonės čia norėtų lankytis, daug ką reikia sukurti: reikalingas viešbutis piligrimams, reikalinga konferencijų salė, valgykla, norėtųsi įrengti meditacinius maldos kelius po miestelį, Rožinio kelią aplink bažnyčią, Kryžiaus kelią terasomis.
Skaistkalnę aš matau kaip tikrą rojų su gražiais sodais, fontanais, vandens estakadomis, puikiai apšviestą. Ir tai padarysime savo rankomis.
– Tokiems darbams reikia didelių lėšų…
– Medžiagų parūpina mano draugai. Mūsų didieji pinigai – mūsų rankos, mūsų širdys ir noras greitai viską padaryti. O rinkti pinigus iš tikinčiųjų nesinori. Jau ne vieną kartą buvo renkami pinigai bažnyčios bokštams atstatyti, bet daugelis aukotojų taip ir mirė, nepamatę tų bokštų. Turiu daug puikių draugų, apie mane daug angelų…
– Skaistkalnės bažnyčia visada buvo šventa vieta lietuviams, ypač – biržiečiams.
Sovietiniais laikais tėvai čia atveždavo krikštyti vaikus, čia paaugliai priimdavo pirmąją komuniją, Sutvirtinimo sakramentą…
– Pasinaudodamas proga biržiečius kviečiu sugrįžti į Skaistkalnės bažnyčią.
Atsiprašau, kad čia kažkuriuo metu nutrūko pamaldos lietuvių kalba. Per Kanapinės atlaidus, rugpjūčio 7 d. 10 val., šv. Mišias aukos Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, todėl labai kviečiu visus biržiečius atvykti ir švęsti Kanapinę su mumis. Kanapinės atlaidai prasidės rugpjūčio 4 dieną ir truks keturias dienas.
Po truputį mokausi lietuvių kalbos, nes be jos čia neišeina. Dažnai atrodo, kad anas Nemunėlio krantas mano sumanymus remia labiau nei šitas. Labai šiltai prisimenu germaniškietį Augustą Skadinį, gaila, kad jis neseniai išėjo Amžinybėn… Džiaugiuosi bendravimu su klebonu Jonu Morkvėnu, labai patinka patys Biržai.
– Daugiausia kalbame apie Skaistkalnę, bet juk tarnaujate ir kitose parapijose?
– Iš viso keturiose: Kurmenėje, Barbalėje, Bruknose ir Skaistkalnėje. O kai tarnavau Kurliandijoje, turėjau keturiolika parapijų. Bet tada buvau jaunas: vienu metu galėjau steigti naujas parapijas ir statyti naujas bažnyčias. Anksčiau aukoti penkias Mišias sekmadienį man nebuvo sunku (turėjau tokią privilegiją), o dabar ir trijų daugoka…
– Turite žemišką titulą – Latvijos garbė…
– Šį titulą už socializaciją skatinančius darbus man suteikė 2017 metais. Buvo visko, ir pagyrimų, ir purvo. Kai išdrįsti pasakyti savo tvirtą nuomonę, ji ne visiems patinka.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės svajones verčiant realybe.
