Kalbama, kad šiukšlių verslą daugumoje pasaulio šalių valdo mafija. Pagal tokį vertinimą Panevėžio regiono atliekų centro Biržų didžiųjų ir pavojingų atliekų priėmimo aikštelės vadovas Ovidijus Jankauskas būtų mafijos bosas ar bent patikėtinis mūsų rajone. Išgirdęs apie tokį savo statusą, Ovidijus nuoširdžiai juokiasi. Biržietis iki kaulų smegenų, muzikantas, renginių vedėjas, šmaikštaus liežuvio vyras pažįstamas kone visiems kiek vyresnio amžiaus biržiečiams. O istorijų ir nutikimų energingo vyro atmintyje tiek, kad storai knygai pakaktų. Pagarba gyvenime sutiktiems žmonėms, kiek ironiškas požiūris į save ir savo jaunystės laikmetį, šviesi nostalgija prabėgusiems laikams, žygiams ir buvusiems draugams – tokie pagrindiniai akcentai Ovidijaus pasakojimuose, kuriais jis mielai sutiko pasidalinti.
Pradžių pradžia
„Esu Veronikos ir Stanislovo Jankauskų šeimos pirmagimis. Po manęs dar atėjo brolis Virginijus bei sesė Jūratė. Užaugau žinomoje inteligentų šeimoje, kur mes, visi vaikai, buvome laukiami ir mylimi. Man pasakojo, kad kai gimė Jūratė, tai visas gimdymo skyrius skendėjo gėlėse ir vaikščiojo keturpėsčias nuo šampano, kuriuo užvertė personalą tėvelis. Užaugome tėvų namuose Skaistkalnės gatvėje. Tai mano tėvelio tėvų, senelių, namai. Nuo pat vaikystės tėvai mus mokė būti dorais, sąžiningais, tvarkingais, paklusniais žmonėmis. Visi trys užaugome namie, nė vienas nelankėme darželio, niekam vaikystėje neoperavo anginos. Neturėjome didelės prabangos, bet buvome sotūs ir šiltai aprengti. Kartu gyveno mamos mama – babytė, kuri praktiškai mus visus tris ir užaugino. Niekas anksčiau nesuteikdavo 2 ar 3 metų atostogų vaiko auginimui, po trijų mėnesių moterys turėdavo grįžti į darbą.
Atsimenu, babytė buvo labai gera šeimininke, ji buvo dirbusi pas grafus Zubovus Žemaitijoje, kituose dvaruose. Kai pradėjau lankyti mokyklą, buvo tokia taisyklė, kad rytais išeinant babytė stovėdavo prie durų ir turėdavai– nori ar nenori – po vieną šaukštą tų neskanių žuvies taukų išgerti. Ir tikrindavo žiemą, ar apsirengę esame šiltus apatinius rūbus.
Tuos visus metus namie buvo laikoma karvė, užaugome gerdami šiltą pieną, visuomet buvo šviežių kiaušinių, nes turėjome savo vištų, augo paršas. Gyvenome ūkiškai. Vasarą vaikams prasidėdavo daržai, sode uogos, šienas ir kiti ūkio darbai. Būdavo, mokykloje mokytoja klausdavo, kur jūs, vaikai, praleisite vasarą. Vieni sakydavo, kad važiuos į kaimą, kiti, kad važiuos į Palangą ar dar kažkur. Mes kaime nieko neturėjome – nei senelio, nei bobutės. Grįžtame namo susikrimtę, zirziame: „Tete, visi sakė važiuos į Palangą ar kitur. Kodėl mes negalime važiuoti?“ „Stop, vaikai! Pati geriausia Baltijos jūra yra Širvėnos ežeras, pats geriausias paplūdimys – Pekelio palaukė, o pats geriausias smėlis ir poilsis yra mūsų daržai ir ūkis“, – atsakydavo tėvelis.
Vaikystės mirksnis
Tėvelis buvo meniškas žmogus, dainininkas, dirbo kino teatro, kultūros namų direktoriumi. Labai gražios vaikystės dienos prabėgo kino teatruose. Svarbiausia, kad mes veltui galėjome pasižiūrėti bet kokį filmą. Bilietas į kiną kainavo nuo 5 iki 45 kapeikų, nedaug, bet mes filmus žiūrėdavome iš paskutinės eilės, kur buvo trys tarnybinės vietos. O visus koncertus, cirkus ir kitus renginius, kurie vyko „Širvėnos“ kino teatre, mes stebėdavome sėdėdami pirmoje arba pristatomoje eilėje.
Žiemos visos prabėgo ant sniego ir ledo. Slidės, pačiūžos, ežero ledas ir piliakalnio šlaitai. Dabar nuvažiuoju paslidinėti į Latvijos slidinėjimo trasas, o nuo piliakalnio šlaito gal ir nebedrįsčiau nusileisti. O tada nieko nebuvo baisu. Prisimenu ir pirmąsias piliakalnyje surengtas motokroso varžybas, ten tėtis mane buvo nusivedęs. Teko būti ir trasoje, kuri buvo ten, kur dabar elektros tinklai, ir toje, kuri buvo išvažiuojant iš miesto. Visur tėtis mane nusivesdavo. Aš visą gyvenimą laikausi kelių taisyklių, kurių mus išmokė tėtis: „Mandagumas nebrangiai kainuoja, bet daug perka“ bei „Jei kas nors tau įspiria į subinę, reiškia, tu dar ne paskutinis“.
Estrada
Dešimtoje klasėje užplūdo estrados banga. Biržuose jau buvo susikūręs estradinis ansamblis, bet neilgai trukus, iširo. Buvo labai šauni muzikos mokytoja Janina Visockienė, kuri mus stumtelėjo į tą muzikos pasaulį, aš dainavau mokyklos chore ir ansamblyje.1972 metais mokykloje per darbų pamokas mes pradėjome daryti sau elektrines gitaras. Darėmės gitaras, mokyklos direktorė mums leido rinktis, pradėjome po truputį muzikuoti. Tada lankiau krepšinį, tai vieną dieną Vladas Garastas man pasakė – arba sportas, arba muzika. Aš pasirinkau muziką. Apie tą laiką Biržuose pasirodė Vaclovas Ščiupokas. Jis čia atvažiavo iš Šiaulių. Ten jis vadovavo kažkokiam estradiniam ansambliui, bet meilės reikalai jį atvedė į Biržus. Pradėjome su juo repetuoti. Bet toks žmogus negalėjo ilgai dirbti savanoriškais pagrindais, reikėjo jam iš kažko gyventi. Tėvelis tuo metu jau dirbo kultūros namų direktoriumi ir priėmė jį dirbti meno vadovu. Biržų kultūros namai nusipirko aparatūrą ir mes trise – aš, Vytautas Dagys ir Vilius Plepys ėmėme ten groti šokiams. Tai buvo išskirtinis atvejis, nes mes dar buvome moksleiviai, nepilnamečiai. Tarpininkavo Švietimo skyriaus vedėjas Juozas Enskaitis ir Švietimo ministerija davė leidimą.
Labai intensyvi muzikinė veikla buvo, į konkursus ir apžiūras važiuodavome, televizijoje filmavomės. Ir visur šalia manęs buvo, mane lydėjo tėvas – kaip kaimo kapelos dainininkas, kaip kultūros namų atstovas. Man dabar nesuprantama, kad išvažiuoja kolektyvas į Dainų šventę, o iš Kultūros centro neatsiranda, kas juos galėtų išlydėti. Tais laikais to įsivaizduoti negalėjai.
Šeimos teismas ir mokslų kelias
Bet vidurinė mokykla baigta, reikia apie tolesnius mokslus galvoti. Muzikos mokytoja Aldona Visockienė buvo pakviesta dėstyti į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. Jos vyras buvo mano tėvelio pusbrolis ir turėjo labai įdomų gebėjimą. Jis kito žmogaus vardu buvo įdarbintas kino teatre užrašinėti afišas. Būdavo, pasideda ant molberto tuščią lapą, pasiima į kiekvieną ranką po teptuką, brūkšt brūkšt abiem rankom – ir užrašas gatavas.
Aš tuoj pareiškiau norą važiuoti mokytis solinio dainavimo į Klaipėdą. Bet A. Visockienė sakė, kad apie solisto karjerą man galvoti gal neverta, tačiau nuo 1973 metų rugsėjo ten organizuojama nauja studijų mušamaisiais instrumentais grupė.
Tačiau šeimos teismas ir taryba nusprendė kitaip – namuose vieno muzikanto pakanka, tad daugiau nereikia, nes iš muzikos duonos nevalgysi. O kad brolis iš 10 klasės išvažiavo į Kauno „Žalgirio“ dublerių komandą, tai nieko! Juk iš sporto tada irgi niekas neuždirbo pinigų. Na, bet kur daugiau buvo jį, tokį ilgą, dėti?
Kaip ten bebūtų, taryba nusprendė: kaimynystėje esančio „Tarybinio artojo“ kolūkio pirmininkas Povilas Čiūdaras siūlo ūkio stipendiją studijoms Žemės ūkio akademijoje. Aš muisčiausi, kad su matematika man nelabai sekasi. Atsakymas buvo trumpas: nebijok, agronomijoje matematikos beveik nereikia.
Agronomija tai agronomija, nors beveik per prievartą. Išvažiavome mes iš Biržų į akademiją keliese. Lankiau paruošiamąją grupę, pirmą egzaminą išlaikiau, antrą taip pat. Liko paskutinis- fizika ir aš nutariau, kad nenoriu būti tuo agronomu. Ir viskas. Prieinu prie dėstytojo atsakinėti, atsinešu tuščią lapą. „Kas čia?“ – klausia tas nustebęs. „Mano atsakymas, – sakau. – Aš nenoriu būti agronomu, parašykit man dvejetą“. „Tiek metų dirbu, visi bent trejetą parašyti prašo, o tu dvejeto prašasi“, – susijaudino žmogus. „Bet aš nenoriu būti agronomu“, – laikausi savo. „Na, gal taip ir geriau“, – nusileido egzaminuotojas ir parašė man dvejetą.
Gyvenau tada pas dėdę Kaune, iš jo skambinu į namus. „Ar išlaikei egzaminus?“ – pirmas klausimas iš Biržų. „Neišlaikiau.“ „Jėzau Marija, neišlaikei! Tai kas dabar bus?“ – graudinasi mama. „Teks eiti į armiją“, – sakau ir girdžiu, kaip tėvas rėkia, kad tegul tas svoločius niekur iš Kauno nejuda. Jis rytojaus dieną atvažiuos ir viską sutvarkys.
Ant rytojaus tėvas atvažiavo. Įkišo mane į „viliuką“, nuvežė į Laisvės alėją, į 23 profesinę technikos mokyklą, kur ruošdavo kino mechanikus. Mokslai truko vienerius metus, bet iš čia neimdavo į sovietinę kariuomenę. Viskas gerai buvo, bet muzika ir čia pasigavo. Greitai mane įtraukė į „Inkaro“ gamyklos ansamblį groti būgnais. Linksma ten buvo.
Kino bandymai
Baigėme proftechninę mes trys biržiečiai – Leonas Vaičekonis, Laimis Janulionis ir aš. Grįžtame visi į Biržus, čia tėvelis mus išskirsto. Leoną pasiunčia praktikai į Likėnus, o mane ir Laimį palieka „Širvėnos“ kino teatre.
Na, mes ir parodėme filmą. Dviejų serijų, indų gamybos. Anšlagas, kaip visada indų filmuose būdavo, žiūrovai pilnomis kišenėmis nosinių rinkosi, nes verkti dėl nelaimingos meilės reikės. Baigėme rodyti filmą, atsidaro aparatinės durys, ateina tėvas ir kad tėkš man antausį: „Ką tu, svolačiau, pridirbai!”. O ką, mes tik kiną parodėme! Atrodo, stengėmės, stebėjom, kad laiku naują juostą paleistume, kad šviesos srautas būtų geras. O, pasirodo, reikalas buvo kitas. Prieš mus filmą rodė seni mechanikai, jie juostas persukę ne taip sudėliojo, žodžiu, mus išdūrė. Mes pradėjome rodyti nuo antros serijos paskutinės dalies ir baigėme pirmos serijos pradžia… Dabar manau, kad publika nelabai suprato, kame čia reikalas, nes nei šaukė, nei švilpė. Koks skirtumas, iš kurio galo indų filmą žiūrėsi, ten vis tiek arba šoka, arba dainuoja.
Bet vėl man armija kvepia. Ką daryti? 1974 metais Šiauliuose, pedagoginiame institute, atidaro naują specialybę – pradinių klasių pedagogas su muzikiniu išsilavinimu. Pirmyn į Šiaulius. Išlaikiau egzaminus ir tapau studentu. Bet jau egzaminų metu prie manęs priėjo žmogus – kalnas ir sako: „Girdėjau, tamsta grojate. Mums reikia būgnininko, kuriame naują ansamblį Šiaulių miesto kultūros rūmuose“. Tas žmogus – kalnas buvo Virgis Stakėnas. Ir prasidėjo mano era su šiuo muzikantu. Labai gera grupė susikūrė, stipri. Užtat su mokslais reikalai tapo prasti, laiko jiems nebeliko, o ir nelabai berūpėjo… Todėl antrame kurse po antro semestro už skolas mane iš instituto išmetė.
Kariuomenė
Ir vėl kariuomenė virš galvos pakibo. Velnias, velnias. Tuo metu Biržų kultūros namuose savo diplominį darbą pristatė iš Klaipėdos fakulteto atvažiavęs choreografas Česlovas Mauragas. Jis apsigynė diplomą ir išvažiavo tarnauti į kariuomenę, į Vilnių. Su mano tėveliu palaikė ryšį, paskambindavo, pasikalbėdavo. Jis nuramino, kad Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės dainų ir šokių ansamblyje Vilniuje, kur jis tarnavo, atsilaisvino būgnininko vieta. Aš nuvažiavau ten į perklausą. Nieko nepažinojau, bet perklausoje dalyvavo Algirdas Martinaitis, dabar kompozitorius, o tada jis ansamblyje klavišiniais grojo. Jis mano grojimo pasiklausė ir tiems ruseliams sako: goden (tinka). Na, jei tinka, tai tinka, daugiau klausimų niekam nekilo.
Dalinys buvo Vilniuje, prie Petro ir Povilo bažnyčios, įsikūręs. Nukirpo plikai, pravarė per pirtį ir pradėjome tarnybą. Ansamblyje buvo 36 žmonės, iš jų daugiau nei trisdešimt – lietuviai. Pasitiko mus dainininkas Viktoras Malinauskas, jau pusę metų atitarnavęs. Kartu atėjo Kostas Smoriginas, Algirdas Latėnas. Buvo šokėjų iš Operos ir baleto teatro, „Lietuvos“ ansamblio. Per tuos dvejus metus teko pavažinėti po visą Pabaltijį, pasižiūrėti iš šono į visus kalėjimus. Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės daliniai saugojo įkalinimo įstaigas, o mes jiems koncertavome.
Kultūriniai skirtumai
Grįžau iš armijos, o Biržuose – estrados bumas, lenkai prie naftotiekio tiesimo dirba, muzikos jiems reikia. Nėra kam restorane groti. Greitai susiburiame ir pradedame groti. Savaitgaliais restorane sausakimša. Gražios moterys, lenkai ir mūsiškiai vyrai. Mes groti pradedame aštuntą valandą, lenkai šoka, mūsiškiai sėdi, pila. Po valandos grojimo – pertrauka, tada antra dalis. Lenkai šoka, po truputį skirstosi, kartu išsivesdami damas, biržiečiai dar geria. Trečia dalis – lieka kelios panos ir visi biržiečiai. Tada jau visi puola šokdinti tas kelias užsilikusias, iš rankų nepaleidžia.
Grįžęs iš kariuomenės ilgai nevalkatavau. Pradėjau dirbti „ubagų bare“, kaip tada vadindavo Ūkiskaitinį darbų vykdytojo barą, vadovaujamą amžinatilsį Sauliaus Balčiūno. Vėliau dirbau sviesto gamykloje, iš čia pakvietė dirbti į prekybos bazę ekspeditoriumi.
Reikšmingas tostas
Dirbdamas prekybos bazėje, arčiau susipažinau su būsimąja žmona Jolanta ir 1980 metais iškėlėme vestuves. Per vestuves dėdė Petras Pekelis sakė tostą: „Prižadu kaip giminaitis ir kaip statybinės organizacijos vadovas, kad jei jaunikis sumąstys ateiti į mano įmonę, tai visų svečių akivaizdoje pasižadu suteikti šiai jaunai šeimai butą“. Po tokio pasiūlymo nieko nelaukdamas perėjau dirbti į Biržų TSO. Ir po poros metų mes jau gyvenome Vilniaus gatvėje, dviejų kambarių bute. 1981 metais gimė dukra Rūta, 1983 metais sūnus Andrius. Su žmona Jolanta drauge išgyvenome 30 metų.
Dirbdamas įstojau į Vilniaus statybos technikumo neakivaizdinį skyrių, baigiau. Paskatinti P. Pekelio, ėmėmės statytis namą. Kai pradėjo griūti statybinės organizacijos, mes dar spėjome už investicinius čekius pasistatyti namo karkasą ir stogą, bet vidaus apdailą teko baigti savo rankomis.
Statybos organizacijoje išdirbau 20 metų įvairiausiose pareigose. Tarp kolegų buvo ir Sigitas Kalkys. Vieną dieną jis lyg tarp kitko pasakė, jog išeina iš darbo ir kad su Rimantu Čygu nusprendė užsiimti bizniu. Tačiau kokiu, nesakė: „Pamatysite vėliau“. Ir iš tiesų netrukus sužinojome , kad jie prekiauja savo gamybos alumi.
Alaus kelionės
Galutinai žlugus statybinei organizacijai, kartą man paskambino S. Kalkys ir pakvietė susitikti. Taip prasidėjo darbo etapas TŪB „Rinkuškiai“. Devyneri metai prabėgo puikiame kolektyve. Su visokiais įdomiais žmonėmis teko susipažinti, važinėjant po Lietuvos rajonų alaus šventes. Buvome sukūrę tandemą su renginius organizuojančia kompanija COMBO, į renginius mes veždavome alų, o restoranas „Agaro žiedas“ – maistą. Ilgai taip keliavom, ir ne tik po regionus. Renginiai buvo ir Vilniaus sporto rūmuose, Parodų rūmuose, kitose erdvėse.
Taip atsitiko, kad teko kuriam laikui išvažiuoti dirbti į Švediją. Grįžus paaiškėjo, kad mano darbo vieta jau užimta. Kaip sakoma, šventa vieta tuščia nebūna. Teko prisiminti jaunystės įgūdžius, nepilnus metus padirbėti prie statybų.
Dabartinis etapas
„Šiaurės rytuose“ perskaičiau skelbimą, kad naujai atidaromai atliekų surinkimo aikštelei reikalingas darbuotojas, prašoma norinčius siųsti gyvenimo aprašymus. Dabar žinau, kad į Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centrą iš Biržų suplaukė per 30 pretendentų dokumentai. Nežinau kodėl, bet pasirinko mane. Nuvažiavau į Panevėžį, išklausiau visokiausius instruktažus ir liepos 21 dieną pradėjau darbą. Niekas dar gerai nežinojo, kokia ta nauja atliekų surinkimo tvarka, kokios taisyklės, kaip rūšiuoti. Per pirmus metus teko išklausyti daugybę piktų ir karčių žodžių, net grasinimų. Kaip sakydavo mano amžinatilsį tėvelis, „Jankauską turbūt visi Biržai pažįsta, bet pusė Biržų šunų irgi pažįsta“. Aš turbūt irgi panašiai gyvenu. Vasarą jau bus 12 metų, kaip čia dirbu. Viskas lekia greitai. Nelaukiant ir pensija atėjo.
Linksmai liūdni nutikimai
Visokių pokštų per tuos metus yra buvę. Susipyko šeima, ėmė ir išmetė raktus nuo šarvuotų durų į šiukšlių konteinerį. Paskui susitaikė, patys atvažiavę knisosi tarp buitinių atliekų šiukšlių krūvos, bet raktų taip ir nesurado. Yra žmogus atvažiavęs ieškoti mobiliojo telefono, kuris jam iškrito kasant pjuvenas. Išgirdome, kaip birbia po pjuvenų sluoksniu ir suradome. Kartą atvežė seną sofą kažkokie už butelį pasamdyti vyrukai. Greitai greitai tą sofą išmetė iš mašinos. Ta nukrito, o iš jos pasipylė pinigai. Tai vyrukai iš kėbulo stačia galva kaip į vandenį nėrė į tą sofą-lovą, vos tarpusavyje nesusimušė. Bet nauda iš tų pinigų pasirodė menka. Tai buvo sovietinių jubiliejinių rublių rinkinys, matyt, buvęs šeimininkas kolekciją sofoje laikė.
Kartą buvo toks šiurpokas variantas. Atvažiavo grupelė žmonių su keiksmais. Uošvė numirė, nėra kur dėti visų pagalvių, patalinės, baldų. Paskubomis išmetė ir išvažiavo. Praėjo gal valanda, didžiulės dulkės kyla kelyje. Atlėkė ta pati kompanija, klausia, ar dar tie daiktai yra. Kažkas jiems pasakė, neva uošvė pinigus slėpė ar tai patalynėje, ar tai balduose. Puolė peiliais viską pjaustyti, kaip filme „Dvylika kėdžių“. Vaizdas nenusakomas, aplinkui plunksnos ir skutai kyla, baisu, kas darėsi. Bet nieko nerado.
Pasitaiko, kad žmonės paskambina, prašo seno šaldytuvo ar kito daikto. Imkit, negaila. Vieną kartą moteris paskambino su tokiu prašymu, tik ji dar norėjo, kad šaldytuvą atvežtume ir į penktąjį aukštą užneštume.
Per tuos darbo metus neturėjau nė vienos rimtos konfliktinės situacijos. Reikia žmogų išklausyti, jam suprantamai paaiškinti, patarti, o ne kalbėti įstatymų punktais.
Visados su Biržais
Niekada negalvojau kur nors išvažiuoti ar persikelti gyventi. Niekur geriau nematau, manęs netraukia didmiesčiai ir šurmulys, čia gražu, ramu ir žalia, čia gimiau ir augau, čia gyvena mano vaikai ir anūkai.
Po ankstyvos tėvelio mirties mama liko gyventi viena, ėmė blogėti jos sveikata. Penkerius metus gyvenau pas mamą, rūpinomės ir prižiūrėjome ją kartu su sese Jūrate. Mama išėjo prieš ketverius metus. Tėvelio nebėra jau 24 metus.
Ar būtų buvęs laimingesnis mano gyvenimas, jei tėvai kitados būtų išleidę mokytis muzikos? Nežinau. Aš dažnai pagalvoju, kaip susigrąžinti tuos metus atgal, kai į gausų būrį vaikystėje rinkomės. Vėliau išsiskirstėme į savus gyvenimus, sukūrėme šeimas, kam sekėsi, kam nelabai, kam dar kažkas nutiko. Dabar žiūriu, kad iš to vaikystės būrio jau daugelio nebėra. Esu vedęs daugybę visokiausių renginių, švenčių ir koncertų, tačiau sunkiausia tarti žodį palydint artimus draugus į paskutinę kelionę.
Biržai – pats nuostabiausias kraštas. Ir mano jaunystės draugai, ir bičiuliai, kurie tokie jauni ir gražūs liko nuotraukose bei prisiminimuose, buvo puikūs, tikri Biržų patriotai. Buvome tokie, esame. Tokie ir liksime.“
