Tikrovės klastojimas?
Kai Biržų krašto muziejaus „Sėla“ didžiojoje parodų salėje buvo pakabinti visi Jonavos globos namų gyventojų portretai, muziejaus darbuotojai patyrė tokį dvilypį įspūdį. Daug spalvų, veidų, daiktų, detalių, žvilgsnių, šypsenų ir sąmonėje budintis žinojimas, kad tai globos namų gyventojai.
Juk, atrodytų, niekur nedingo žmogaus prigimtinė teisė senti ir mirti savo namuose. Kiek globos namai yra savi? Kiek tikra ta nuotaika ir šviesa? Jeigu besišypsantis veidas įtikina žiūrintįjį, vadinasi, žaidimas pavyko? Išeities pozicija čia ir yra „žaidžiame teatrą“. Režisūrinėse fotografijose neslepiamas komponavimas – tikrovės ir teatro butaforijos. Bene svarbiausia, kad nestokojama humoro, kartais net ironijos. Kiekviena nuotrauka – lyg paveikslo atkartojimas, režisūra neišvengiama, tačiau tai nėra romantiniai vaizdai, nes veidų ir gyvenimo patirties juose nepakeisi. Taigi, gal tai nėra tikrovės klastojimas? Greičiau noras išsilaisvinti iš liūdesio, kasdienybės, ilgesio, galbūt kaltės.
Parodos pristatymas: „Esu lietus iš Dievo rankų“
Kartais, kai nieko labai nesitiki, įvyksta tikrasis susitikimas. Toks buvo parodos „Senjorų retro“ pristatymas – atsakymas, kam tų nuotraukų reikia, kaip jas šifruoti. Idėjos iniciatorė Jonavos globos namų direktorė Dalia Astrauskienė papasakojo parodos istoriją: nuotraukų autorė – a. a. socialinė darbuotoja Laura Paulauskienė, pasirinktas retro stilius – kaip brangūs praeities prisiminimai. Senoliai labai džiaugėsi, didžiausias įvertinimas: „Dar niekada nebuvau tokia graži“.
Be to, šis projektas labai suartino darbuotojus ir globotinius. Visas kolektyvas viską darė patys – klijavo fototapetus, perdažė sienas, nešė iš namų kailius, karolius, skrybėles. Anot direktorės, to labai reikėjo, nes vis dar dažnas negatyvus požiūris į globos namus, ypač kaimo žmonių. Džiugu, kad nė vienas rėmėjas neatsisakė padėti, daugelis graudinosi, pamatę nuotraukas. Direktorė dėkojo Legailių globos namų bendruomenei už bendrystę, muziejui – už įspūdingą erdvę ir šiltą priėmimą.
Prieš renginį Jonavos senjorai apžiūrėjo muziejų. Legailių globos namų gyventojai, prižiūrimi rūpestingų darbuotojų, nuoširdžiai džiaugėsi susitikimu,viešnage pilyje, gyvai aptarinėjo nuotraukas.
Muziejaus direktorė Edita Lansbergienė kalbėjo apie tai, „kaip jautru čia būti, nes gyvename jaunystės kulto laikais. O čia pajuntam, ko atsisakom, ko nebematom. Iš pradžių tikrai nuotraukose visko atrodė per daug, bet, ko gero, kiekvieną nuotrauką reikia žiūrėti atskirai, nes kiekvienoje sudėtas visas unikalus gyvenimas. Nuotraukose autorė išsaugojo žmogaus orumą, tai svarbiausia. Tie žmonės tarsi atidavę savo gyvenimą kitiems, bet jie nėra vieniši. Ir tai yra gyvenimas – kad akys kalbėtų. Asta ir Renaldas apglobia tų žmonių neišsipildymus“.
O vokalinis moterų ansamblis „Kvinta“ dainavo apie angelą: „Esu lietus iš Dievo rankų/Į tavo sielą šiąnakt atėjau“. Dainavo labai profesionaliai, skaidriai, graudžiai ir linksmai, būtent taip, kaip derėjo tą dieną, kad širdis atlėgtų nuo pasaulio netobulumo.
Renginyje kalbėję parodos kuratorė Lina Kuncytė, Lagailių globos namų direktorius Renaldas Simėnas irgi akcentavo susitikimų, kitokios realybės prasmę, nes nėra lengva kurti namų atmosferą ir išsaugoti gyvenimo džiaugsmą. Gal ir tiesa, kad pakilti iki senatvės reikia ne tik išminties, bet ir drąsos, pasiryžimo? Gal ir tikrai ši paroda – apie mus visus?
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
Aušros Jakubelskienės nuotr.