Biržų krašto muziejuje „Sėla“ atidaryta Broniaus ir Tomo Karavaičių kūrybinių darbų paroda. Joje – ir unikalūs gimtajame Biržų krašte gyvenusio bei kūrusio medžio drožėjo dirbiniai, ir jo sūnaus – dabar Vilniuje gyvenančio Tomo – mezginiai.
Pasak Tomo Karavaičio, ši paroda turėjusi įvykti dvejai ar trejais metais anksčiau, tačiau tam sutrukdė tėtį užklupusi liga. 1948 metais gimęs Bronius Karavaitis šį pasaulį paliko praėjusių metų žiemą.
2018 metais su savo darbais debiutavęs Biržų krašto tautodailininkų darbų parodoje Bronius Karavaitis rengėsi tapti tautodailininkų sąjungos nariu.
„Žavėjo jo unikalumas – senoviniais raštais drožinėti šaukštai ir kiti dirbiniai. O Bronius, pasirodo, buvo slapukas. Tik parodoje pamačiau jo kurtus medinius papuošalus“, – kalbėjo apie a.a. Bronių Karavaitį biržiečiams tautodailininkams vadovaujantis Kęstutis Preidžius.
Apie pažintį su tautodailininkų sąjungai seniai priklausančiu ir parodose dalyvaudavusiu Tomu bei meno įtaką žmogaus gyvenimui mintimis dalijosi Saigūnė Rožėnienė.
„Planuota bendra mūsų abiejų paroda turėjo būti kaip palydėjimas – kad tėčiui renginyje vienam nebūtų taip baisu… Dabar ši paroda – padėka tėčiui“, – sakė prieš renginio atidarymą kalbintas 45 metų Tomas Karavaitis. Jį į renginį atlydėjo visa Vilniuje gyventi šeima – alytiškė žmona Rita (dažnai viešumoje matoma personalo paieškos ir atrankos bendrovės CV-Online LT rinkodaros vadovė, ryšių su visuomene atstovė, lektorė – red.), moksleiviai sūnūs Julius ir Jokūbas. Jie buvo į padėkos ir kūrybos šventę susirinkusio gausaus ir gražaus Karavaičių giminės ir bičiulių rato dalis. Renginyje išsakyta daug gerų žodžių, įteikta nuostabių žiedų. Dalis jų atguls ant prieš metus į kitą pasaulį palydėto Broniaus Karavaičio kapo.
Nuo paauglystės mezgimu susidomėjęs Tomas sako net nežinantis, kodėl ir kaip sukirbėjo noras imtis rankdarbių. „Gal tai, kad mačiau neriančią močiutę?“ – kalba parodos autorius, kuriam prie širdies „prilipęs“ mezgimas virbalais. Pirmąjį megztinį Tomas numezgė būdamas penkiolikos ar šešiolikos metų. Mokykliniais metais kūrybingumu garsėjusiam (tą liudijo ir Tomo literatūrinius gebėjimus priminusi bei moksleivio rašinius dovanojusi mokytoja Vlada Balbierienė) jaunuoliui paklusę virbalai tapo įstabių darbų (netgi raštuotų besiūlių!) kūrimo įrankiu.
2003 metais į Vilnių išvykusiam ir optikos įmonių sistemoje dirbančiam Tomui dabar mezgimas yra laisvalaikio pomėgis šalia knygų, teatro, kelionių.
„Kiekvienas vyras turi savo garažiuką“, – juokavo Tomas apie namuose esantį kampelį – siūlų ir virbalų karalystę. Parodoje – maža dalis to, kas virbalais ir išmone sukurta. Nemažai megztų idėjų taip ir nugulę stalčiuose.
Apie laisvalaikio pomėgiu tapusį mezgimą, kai kurių darbų atsiradimo istorijas pasakojęs ir tėčio darbų mįsles spėti siūlęs Tomas kūrė be galo jaukią atmosferą. Parodos atidarymas vyko kaip susitikimas prie jaukaus kūrybinio susitikimo puotos stalo. Ant jo – šiluma ir meile dvelkiantys mediniai šaukštai, indai, papuošalai, neišsipildžiusia balta viltimi alsuojanti įstabi megzta nuotakos suknelė, nebylūs bekūniai svečiai, mezginiais tarsi sielomis atklydę iš parodos autoriaus kūrybos. Pilies menėje būriavosi šeimos nariai, artimi giminaičiai ir kiti krauju ar bičiulyste brangūs žmonės. Garbingiausia viešnia – Broniaus Karavaičio žmona, daugeliui biržiečių žinoma medikė Emilija Karavaitienė. Jos ir šviesaus atminimo Broniaus šeimoje užaugo trys puikūs sūnūs – Ramūnas, Tomas ir Linas.
Paroda ir jos atidarymas – šeimos darbais papasakota kūrybos istorija, kuri neišmatuojama, su kuria gimstama ir gyvenama kasdienoje. Istorija apie žmogus sieloje gyvenantį kūrybos pradą, liudijantį šeimos ir tautos gyvybės tąsą.
