Trečiasis Biržų evangelinio tikėjimo krikščionių bendruomenės istorijoje pastorius. Paklusęs tikėjimui ir su didele šeima palikęs Latvijoje pačių pasistatytus namus bei į Biržus atvažiavęs tam, kad stiprintų savo bendruomenę.
„Visur įžvelgiau vedančią Dievo ranką. Reikėjo paklusti tam vedimui“, – sako šiomis dienomis į Biržus iš Amerikos trumpam (ar visam?) sugrįžęs pastorius Jonas Viederis.
Birželio 22 dieną jam sukaks 86 metai.
Didelė šventė
Biržų sekmininkų bažnyčioje – dviguba, galbūt net triguba šventė. Prieš savaitę čia buvo švenčiamas bažnyčios įkūrimo 110 – asis jubiliejus.
Daugybė parapijiečių – ir senų, ir jaunesnių, net mažylių – skubėjo ir tebeskuba glaustis prie pastoriaus Jono Viederio, kuris į Biržus atvyko po dešimties metų. Žmonės nori su juo pasisveikinti, pajusti jo palaiminimą. Jau kelintą sekmadienį bažnyčioje jis pamokslauja ir pasakoja apie savo kelius bei Dievo vedimą per juos.
„Dievas man davė gerą atmintį. Gali užmiršti, ką valgai, ką gėrei, tai nesvarbu, svarbiau, kad nepamirštum, kur Dievas mus yra vedęs ir ko mokęs“, – sako pastorius Jonas Viederis.
Į Ameriką jis su savo žmona Zina išvyko paskui tris savo vaikus prieš 26 metus. Tikėjosi šioje šalyje surinkti bažnyčiai daugiau paramos.
Amerikoje sutuoktinę, deja, 2000 – aisiais palaidojo.
Išvykus J. Viederiui į JAV tuščioje vietoje Biržų sekmininkų bažnyčia neliko. Tuo metu jau teologiją studijavo dukros Veros vyras Linas Šnaras. Bažnyčioje dirba bei tarnauja ir dukra Rūta Berlinskienė, anūkai, aktyvūs ir penki proanūkiai.
Išvykstant į JAV Jono Viederio regėjimas buvo prastas, o dabar jis išvis nebemato. Biržuose tikisi „pasilopyti“ padedamas savo draugo, gydytojo dr. Olgerto Kvedaravičiaus. O vaikai planuoja jį vežti į Kauno klinikas – girdėjo, kad jau atsirado modernios galimybės bent iš dalies atstatyti regėjimą.
Mokykla netraukė
Jono Viederio tėvelis kilęs nuo Rimgailių. Mamytė – medeikietė. Pastarajame kaime Jonas ir gimė bei išaugo gausioje krikščioniškoje penkių vaikų šeimoje.
Jono tėčio dėdė buvo antrasis sekmininkų bažnyčios pastorius Petras Viederis.
„Manęs niekas priimti krikščioniškų tiesų nevertė. Visko sėmiausi pats. Net senovės gotų raidėmis išmokau skaityti giesmes, savarankiškai išmokau latvių, rusų kalbų“, – kalbėjo pašnekovas.
J. Viederis mokėsi Medeikių mokykloje. Bet mokykla labai netraukė.
„Ten spausdavo į pionierius, vėliau į komjaunuolius įsirašyti, jų dainas dainuoti. Bet žinojau, kad tai bedieviškos organizacijos. Man patikdavo kiti dalykai – tarkim, istorija“, – kalbėjo pašnekovas.
Jo tėvai pokario metais turėjo arklį. Tad su tėvu jis labai mėgdavo važiuoti į miškus, vežti malkas. Jis sakė nuo mažumės labai norėjęs dirbti. Dar būdamas vaikas genėdavo ir prižiūrėdavo sodus, o paaugęs išėjo dirbti į kolūkį.
Dievas pasakė, kad tai jo žmogus
Savo būsimą žmoną Ziną Jonas sutiko važinėdamas po Šiaulių kraštą. Jis motoriniu dviračiu vežiodavo sekmininkų bendruomenės leidžiamą knygelę „Evangelijos šviesa“. Tame krašte buvo grupelės tikinčiųjų, kurie susirinkę melsdavosi.
Iš pradžių į keturiolika metų jaunesnę merginą jaunuolis nekreipė dėmesio – juk jis jau buvo „senbernis“, o ji dar mergaičiukė.
1963 metais sugrįžęs iš sovietų kariuomenės Jonas vėl nuvažiavo į Šiaulių kraštą. Vienu momentu pakėlė akis į Ziną ir pajuto, kaip Dievas jam sako, jog tai būtent jo žmogus, su kuriuo jis nugyvens visą savo gyvenimą.
„Aš išvažiavau iš ten ir jau žinojau, kad tas žmogus man skirtas“,- kalba Jonas.
Šį tikėjimą jam sustiprino broliai krikščionys Minske.
Po kurio laiko jis nusipirkęs motociklą su priekaba pavežė Ziną ir prisipažino savo jausmus, paklausė, ką apie tai galvoja. Ji sutiko tapti Jono žmona.
Jaunuoliai atvyko Biržų kraštą, apie savo planus pranešė tėvams. Jie paprašė leidimo susituokti, bet Biržuose jo negavo. Vėliau girdėjo, kad į bandymus atšaukti vestuves „su sektantu“ buvo įtraukta milicija, buvo kreiptasi į merginos tėvus. Bet ji neišsigando.
Porai susituokti pavyko Kelmėje. Vestuvės įvyko 1964 – aisiais, o 1967 – aisiais sulaukė pirmosios dukros.
Jonas sako, kad jo žmona buvo labai graži, gera, draugiška, mokėjo groti akordeonu.
„Žmonai esu labiausiai dėkingas už šešis vaikus. Jie jai buvo viskas! Ji juos labai mokėjo auklėti dvasiškai. Vakarais su jais kalbėdavo apie Dievo meilę, gerumą, kaip reikia klausyti gimdytojų. Visi vaikai išaugo tikintys ir jie moko kitus žmones tokiais pat būti“, – kalbėjo pastorius.
Namas prie pušyno
Pirmuosius dvejus metus Jonas ir Zina Viederiai gyveno Medeikiuose. Bet vėliau žmona pradėjo kalbėti, kad Latvijoje yra giminaičių, ten daug bažnyčių – gal bandyti kurtis ten.
Prieš keliaudami į Latviją Viederiai pardavė gyvulius ir gyvenimo pradžiai turėjo 1000 rublių. Nusipirko cemento, šiferio. Į Latviją nusivežė ir 50 kubų išpjautos medienos – tais metais vėtra labai išvertė miškus ir jis pasigamino medienos.
Tuometinei valdžiai reikėjo įrodyti dokumentais, iš kur turi lėšų namo statyboms.
Pirmiausia jie pasistatė ūkinį pastatą gyvuliams, kad galėtų papildomai verstis.
Namą šeima pasistatė pušyne, nuostabioje vietoje. Apie ją visi šeimos nariai iki šiol kalba su nostalgija. Išmoko auginti pomidorus, kopūstus, juos parduodavo Rygoje.
J. Viederis neslepia, kad tuo metu buvo atitrūkęs nuo biržietiškų reikalų.
Pašnekovo žiniomis, Biržų valdžia, sužinojusi, kad „sektantų“ šeima statosi namą Latvijoje, planavo jį suspenduoti ir atimti. Bet jis žino, kad tą lietingą rudenį išsiruošusi biržiečių delegacija kažkur kaimo keliuose užklimpo ir ten nebenuvažiavo…
Vėliau Jonas susapnavo sapną. Jam pasirodžiusi mirštanti motina. Jis supratęs, kad Biržuose blogi reikalai su sekmininkų bendruomenė. Ir iš tiesų daug kas iš bendruomenės narių išvažiavo gyventi į Panevėžį, Klaipėdą, studentai irgi išvyko. Visi tuometinės valdžios atstovai tikėjosi, kad greitu metu „Viederio grupelė išputės“. Suvokė, kad turi grįžti.
Dievas padėjo
Iš Latvijos į Biržus Viederiai su trimis vaikais sugrįžo 1972 metais. Tuo metu bažnyčioje buvo antrasis pastorius Petras Viederis. Jam reikėjo padėti bažnyčioje atlikti įvairius darbus, krikštyti, laidoti.
Jonas Viederis pasakojo, kad suaugusiųjų krikštui reikėdavo pasirinkti atokesnes, toliau nuo valdžios akių esančias vietas. Tad važiuodavo prie šilo Rovėjos upėje, į Obelaukius.
Gavęs leidimą pradėjo statyti dviejų aukštų namą J. Basanavičiaus gatvėje. Šalia Sodų gatvėje gyvenusi teta pasiūlė statytis buvusios sekmininkų bažnyčios, kuri sudegė per karą, vietoje. Jos nedidelis namelis su įvairiais trukdžiais buvo pritaikytas bendruomenei rinktis.
„Mes valdžiai rašydavome prašymus, kad miestas atsistatęs, karo žaizdos užgijusios, žmonės turi namus. Ir prašėme leisti bažnyčiai pritaikyti namuką. Bet neleido“, – sakė J. Viederis.
Savo šeimos namą J. Basanavičiaus gatvėje J. Viederis, padedamas giminaičių, pasistatė. Bet keliais kvadratais per didelį. Teko aiškintis tuometinei valdžiai, kad stato ne sektantų bažnyčią. Buvo visko, net grasinimų nugriauti namus…
Bendruomenės nariai kurį laiką rinkdavosi Viederių namo rūsyje, paskui evangelikų reformatų bažnyčioje. Tik vėliau burdavosi sutvarkytame namelyje Sodų gatvėje.
Kaip su nedidele dviejų žmonių alga pavyko pragyventi šeimai su šešiais vaikais? Tuo metu šeimoje jau augo Rūta, Vera, Lidija, Zina, Meilutė ir Jonas.
J. Viederio atsakymas paprastas – Dievas padėjo. Žinojo, kad su jo pagalba visi išgyvens.
Turėjo karvę, dvi kiaules, su priekabėle iš dėdės sodo pririnkdavo obuolių ir su vaikais nuveždavo į Rygą parduoti. Būdavo, išvažiuoja ir grįžta su dėže žuvyčių, kurių parūpino geri žmonės. Taip ir sukosi.
Bažnyčia – krikščionims
Pastoriumi J. Viederis tapo 1980 metais. Bet jis nebuvo tradicinis dvasininkas, tarnaujantis tik bažnyčioje.
Atėjus Atgimimo laikotarpiui biržiečiai turgaus dienomis buvo įpratę matyti Joną Viederį, bendraujantį su žmonėmis, dalinantį krikščionišką literatūrą.
Jis svajojo apie tai, kad ateityje bažnyčioje daugės žmonių ir jiems reikės daugiau vietos nei namelyje Sodų gatvėje.
Vieną vakarą einant pro buvusią provoslavų cerkvę Kęstučio gatvėje jam kilo mintis prašyti ją atiduoti bendruomenei. Juolab kad iš sovietmečiu suniokoto ir perstatyto bažnyčios pastato buvo išsikraustęs muziejus. Jis buvo atiduotas muzikos mokyklai, jame komjaunuoliai planavo rengti šokius.
Tuometinei Biržų valdžiai teko ilgai įrodinėti, kad pastatas reikalingas bendruomenei melstis, jis turi tarnauti dvasinėms reikmėms. Pastorius prašė to kaip kompensacijos – pokario metais iš Bitės gatvėje buvusių sekmininkų valdos buvo išvežtos visos statybinės medžiagos ir toje vietoje pastatyti kitų žmonių namai.
J. Viederis surinko ir Biržų rajone gyvenusių sentikių bei provoslavų parašus, gavo jų vyskupų sutikimus, kad jie į šią bažnyčią nepretenduoja. Teko vykti ir į ministeriją, įrodinėti, kad maldos namai turi tarnauti pagal paskirtį.
Bažnyčia evangelinio tikėjimo krikščionių bendruomenei po ilgų įtikinėjimų buvo perduota 1990 metais.
Tai – mūsų kelias
Prasidėjus Sąjūdžiui Jonas Viederis 1990 metais gavo leidimą miesto estradoje surengti pamaldas „Pažinkite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“. Jose dalyvavo per 5000 žmonių, buvo daugybė svečių. Čia išdalino visas išleistas brošiūrėles.
J. Viederis neslepia, kad reikėjo lėšų priimti svečius. O jų prasimanė užauginęs ir pardavęs agurkus…
Vėliau Biržuose buvo transliuojami garsaus pamokslininko Bilio Greimo pamokslai. Kino teatre ir kaimuose rodė kino filmą apie Jėzų. Tai buvo didelė naujiena ir… stebuklas, kad tai gali vykti sovietų dvasiškai niokotoje žemėje.
Jonas Viederis pasakojo, kad gyvenime nevengė jokių darbų. Mūrydavo krosnis, valydavo griovius. Kuo tik jis nebuvęs – ir traktorininku, ir vairuotoju, ir statybininku, ir žemdirbiu. Augindavo cukrinius runkelius, valcuodavo miltus.
Iš jo kai kurie juokdavosi, sakydavo: bjaurus tikėjimas, jei negali gerti, pas mergaites eiti.
„Bet aš sakydavau, kad mūsų tikėjime yra laisvė. O aš tokios laisvės, kokią jie siūlo, nenoriu. Man gera gyventi blaivų gyvenimą. Nes kas girtuokliaus, paleistuvaus, nematys dangaus karalystės“,- kalbėjo J. Viederis.
Dirbdamas kolūkyje jis per savaitę atlikdavo trigubą darbų normą, bet kolūkio pirmininkas į darbą jį varydavo ir sekmadienį. Kad sekmos dienos nešvęstų.
Iš jo tyčiojosi bei tikėjimą prikišdavo ir tarnaujant sovietų kariuomenėje. Būdavo, neleidžia laisvadienių, kad į pamaldas nenueitų. Net grasindavo nušauti.
„Dievas man davė stiprybės, kuri išsaugojo mane. Kariuomenėje iš manęs atėmė Bibliją, bet Dievo iš širdies neiškratė. Savo vadams sakydavau, kad jums nereikia neištikimų kareivių, o Dievui irgi nereikia neištikimų jo kareivių“, – sako pastorius.
Jonui sovietmečiu teko ne kartą važiuoti į įvairius krikščionių bendruomenių susitikimus. Ne kartą su tikėjimo broliais ir sesėmis buvo „susemtas“ tuometinės milicijos.
Latvijoje šventinant vienus namus „susėmė“ milicija ir atėmė vairuotojo teises. Pasakė, kad padarys taip, kad jis tegalės nuo savo mašinos tik kapoto dulkes nuvalyti. Ir tyčiojosi, kol jis tas teises atgavo…
Pastoriui sovietmečiu nuolat būdavo grasinama kalėjimu. Jis labai gerai prisimena, kaip 1987 metų gruodžio 20 dieną pas tuometinę Biržų sovietinę valdžią buvo iškviestas „ant kilimėlio“, kaip jį gąsdino uždaryti į kalėjimą.
Jau persitvarkymo laikais jie su žmona buvo išmesti iš darbo Biržų higienos centre „už agitaciją“. Ir pirmąją pensiją gavo nedidukę – nors visą gyvenimą dirbo, pastorius buvo laikomas bedarbiu.
Biržai – gūdaus ateizmo kraštas
Jonas Viederis sako, kad Biržus jis pažįsta kaip itin aktyvaus ateizmo kraštą. Anot jo, kituose rajonuose taip nebuvę.
Pastoriaus įsitikinimu, tam iš dalies turėjo priešprieša tarp katalikų ir protestantų: „Kur du pešasi, trečias laimi“.
Jonas Viederis pasakojo ir apie Dievo vedimą – jis saugojęs gyvenimą, gelbėjęs iš pavojingų situacijų. Pastorius prisimena, kaip jį pažadino išeiti iš namų, kur buvo daug smalkių, kaip „padėjo pagalvę“ autoįvykio metu.
Iš kur tais gūdžiais laikais turėjo tiek stiprybės išlaikyti tikėjimą?
Be patyčių ir priešpriešos, jis sakė sulaukęs ir daug palaikymo: „Daug daug kas žinojo, kad mes nieko blogo nedarome. Mes turėjome visas teises savo veiklai ir žinojome, kad turime nešti kryžių. Buvome pamokinti, kad tai mūsų kelias“, – sako Jonas Viederis.
Išgirsti Dievo žodį
Pastorius prisimena, kad pirmaisiais dešimtmečiais po Nepriklausomybės atgavimo bažnyčios buvo pilnos žmonių. Jis mano, kad dabar nuo ėjimo į pamaldas ir buvimo kartu žmones atpratino ir koronavirusas. Daug kas įprato žiūrėti nuotolines pamaldų transliacijas.
Šiandien pastorius, kaip ir visi pasaulio sąmoningi krikščionys, baisisi tuo, kas vyksta Ukrainoje. Jis sako, kad karą pradėjusiam raudonajam drakonui bus Dievo teismas – juk negalima sužlugdyti ir nušluoti nuo žemės paviršiaus tautos, nevalia ardyti šeimų, žudyti žmonių.
Pastoriui itin skaudu, kad Mariupolyje buvo nužudytas jo gero draugo Olgerto sūnus Mantas.
Ukrainiečius jis labai gerbia ir daug jų pažįsta, nes jie „turi daug dirbančių aktyvių misionierių“.
Pastorius Jonas Viederis pastebi, kad žmonės bijo įsigilinti į tikėjimą. „Jei esi tikras krikščionis, turi siekti gilesnio pažinimo“, – sako jis. Ir kiekvienam linki išgirsti Dievo, „kuris yra kalbantis“, žodį.
