Per trisdešimt įvairiausių apdovanojimų, ne viena aplankyta šalis ir net medalis iš pasaulio čempionato. Tokiu kraičiu tikrai negalėtų pasidžiaugti kiekvienas sportininkas, o kai apie pergales ir iškovotus medalius pasakoja vienuolikametis Domantas Bartuškevičius, tai jau iš tiesų daro įspūdį.
Domantas jau spėjo išmėginti ne vieną sporto šaką. Sportuoja jis bemaž nuo ketverių metų. Žaidė ir futbolą, ir boksą, mėgino lengvąją atletiką, tačiau širdį galiausiai pavergė dziudo. Tam nemažos įtakos turėjo ir tai, kad dziudo treneriu dirba tėčio draugas, nuo pat mažų dienų pažįstamas Mindaugas Simėnas.
„Visi vaikai nori pas trenerį Mindaugą sportuoti. Treneris nugalėjo japonus, visi japonai jo bijo. O japonai juk patys geriausi“, – aiškina Domantas.
Jaunasis dziudistas treniruojasi tris kartus per savaitę, o jei leidžia galimybės, tėtis dar sykį per savaitę nuveža pasportuoti į Panevėžį ar Latviją. Kaimyninėje šalyje Domantas turi daug draugų ir pažįstamų.
„Su visais varžovais, su kuriais kovoju, po to susidraugauju. Pažįstu daug lietuvių, lenkų ir labai daug latvių. Susikalbam truputį latviškai, truputį rusiškai ir daug angliškai. Moku ir lenkiškai, kelis žodžius ir japoniškai“, – pasakojo sportininkas.
Per nepilnus trejus metus trunkančią karjerą Domantas spėjo aplankyti daug turnyrų ir ne vieną šalį. Į turnyrus jį lydį ir siekti sportinių aukštumų padeda tėtis, jaunystėje itin didelių pasiekimų turėjęs šaudymo sporte.
„Esu buvęs varžybose Latvijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Vokietijoje. Su visa šeima buvome Tailande ir Vietname, kur irgi sportavome. Tailande buvo labai sunki treniruotė. Dvi valandas vien tik kovojome, o po to dar reikėjo ilgą krosą bėgti.
Su tėčiu dabar planuojame į Gruziją (Sakartvelą) važiuoti“, – įspūdžiais dalinosi Domantas.
Kelionės suteikia ne tik sportinių, bet ir gyvenimiškų žinių bei įgūdžių. Domantas pats užsiregistruoja varžyboms, išsiaiškina, kokie bus varžovai, taip pat suranda viešbučius nakvynei, kelią į sporto arenas. Jo negąsdina oro uostai, ilgesnės kelionės automobiliu ir dideli miestai.
O apie sportą ir dziudo sportininkas galvoja kiekvieną dieną. Jei nėra treniruočių, jis mėgsta pasportuoti namie, kovoja su pagalvėmis, su žaislais žaidžia dziudo turnyrus. Domanto kambaryje net vietoj kilimo yra paklotas tatamis.
Jaunas sportininkas supranta, kad, jei nori būti geriausias, reikia nuosekliai sportuoti, klausyti trenerio nurodymų, ir rezultatai ateis su laiku.
„Lietuvoje turiu stiprių varžovų. Savo amžiaus grupėje esame keturi labai panašaus stiprumo dziudistai, kurie gali vienas kitą nugalėti. Tačiau treneris sako, kad dabar svarbiausia yra treniruotis, mokytis taisyklingos technikos bei veiksmų ir po kelerių metų visus nugalėsiu. Labai noriu išmokti uchi-mata metimą. Jį naudodavo ir varžovus nugalėdavo treneris“, – receptu į pergales pasidalino aukštumų siekiantis sportininkas.
Medalius iš turnyrų rodydamas ir apie pergales bei pralaimėjimus pasakodamas jaunuolis atskleidžia ir savo, kaip sportininko, tikslą bei svajonę.
„Noriu iškovoti diržą treneriui. Kai mokinys laimi aukštą vietą, tada apdovanojamas ir jo treneris. Noriu laimėti medalį olimpiadoje“, – užtikrintai, kaip ir pridera kovotojui, sako Domantas.
Mokykloje Domantui geriausiai sekasi kūno kultūra, o kiti mokslai – vidutiniškai.
Tačiau jis žino, kad stengtis kuo geriau mokytis būtina, nes užaugęs nori būti treneriu. O be kita ko, blogi pažymiai gali užkirti kelią kelionėms į varžybas, ko nei jis, nei jo tėtis tikrai nenori.
