„Pasidažau, todėl taip gražiai ir atrodau“, – juokiasi žvaliai atrodanti šimtametė Silvina Šleivaitė – Murnikienė. Gruodžio 7 dieną moteris su artimaisiais, kaimynais ir bičiuliais Biržų pilyje atšventė savo išskirtinį jubiliejų.
Senolė sako kasdien būtinai turi nusiprausti veidą šaltu vandeniu ir jį pamasažuoti. Tai jos kasdieninė kosmetinė procedūra. Tačiau ne vien tai moteriai padeda išlikti patraukliai ir sveikai.
„Svarbiausia – nesinervinti ir gerai maitintis“, – tikina šimtametė.
Neria tinklus
Prižiūrima dukros Jūratės Trečiokienės šeimos moteris gyvena Biržuose, Saulėtekio gatvėje. Nors yra turėjusi šiokių tokių sveikatos bėdų, ją labiausiai vargina… sloga, kuri kartais užpuola. Sako, buvo keisti klubo sąnariai, išoperuotas vienas akies lęšiukas, bet šių operacijų ji nesureikšmina.
Senolė neišvengė ir kovido ligos, bet ja persirgo palyginus lengvai.
„Rankas susigadinau vasaromis kolūkyje. Čia tų darbų pasekmė“, – kalba moteris, rodydama iššokusį didelį gumbą vienos rankos sąnaryje.
Šimtametė iki šiol nevartoja jokių vaistų, be kurių tokio amžiaus žmogus paprastai neišsiverčia. Nebent dukterys parūpina vitaminų ar maisto papildų.
Tiesa, Silvina po namus juda su vaikštyne, o į lauką išeina pasiremdama lazdomis.
Tačiau ji stengiasi būti šeimos nariams naudinga. Vasarą valo atvežtus česnakus, svogūnus pina į kasas, gliaudo pupeles. O žiemą mezga kojines – jomis visi šeimos nariai aprūpinti.
Pastaruoju metu ji pamėgo nerti tinklus. Jiems siūlų dukra atsiunčia iš Rygoje esančios parduotuvės.
Senolės dekoratyviniais tinklais apdengta dukros Laimos pavėsinė, kaime jais aptverti viščiukai.
Mokytis labai patiko
Silvinos tėvai – Elzbieta ir Mykolas Šleivai – gyveno Kadaruose. Vyras atėjo užkuriomis iš Žiobų kaimo.
M. Šleiva dešimt metų buvęs Amerikoje ir užsidirbęs šiek tiek pinigų.
Jie turėjo ūkį, buvo įsigiję arklinę linų mynimo mašiną, su kuria eidavo pas žmones uždarbiauti.
Sutuoktiniai susilaukė dviejų dukterų – Silvinos ir penkeriais metais jaunesnės Alisės.
Mergaitės mokėsi Kadarų pradžios mokykloje, ji buvo įkurta pas ūkininką Joną Naktinį, vėliau perkelta pas Stanislovą Dagį.
Silvina prisimena, kad mokytis labai patiko. Buvo neblogi pažymiai, iki šiol prisimena, kaip rašydavo diktantus. Tačiau aukštesnių mokslų siekti ji nenorėjo. Liko namuose, kur ausdavo, verpdavo, imdavosi namų ruošos darbų.
Senolė prisimena, kaip jaunystėje kiekvieną sekmadienį pėsčiomis devynis kilometrus eidavo į Papilio evangelikų reformatų bažnyčią. Ant batų kaliošai – ir pirmyn, po pamaldų – atgal. Vasarą bažnyčin važiuodavo dviračiu.
„Nedėlios rytelį ėjau į bažnyčią. Ne dėl Dievo garbės, bet kad jį pamatyčiau“,- prisiminimus eilėmis dėlioja Silvina.
Buvo labai geras žmogus
Silvinai jau buvo 39 metai, kai pas ją į namus atvažiavo piršliai. Ją su dviem metais jaunesniu vyru Petru supiršo Vinkšninių kaime gyvenęs giminaitis Jonas Tamulėnas.
Senolė pasakoja, kad būsimas vyras jai patiko. Jo apžiūrėti pasikvietė ir krikšto mamą. Ši būsimą jaunikį įvertino: jei valgo viską, ką ji pagamina, vadinasi, geras.
Vėliau jauni žmonės susitiko Biržuose, prie universalinės parduotuvės, ir abu dviračiais parvažiavo į Kadarus. Taip ir susiėjo.
Pora susituokė 1959 metais. Važiavo metrikuotis į Pandėlį, o šliūbą ėmė Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje.
Moteris pasakoja, kad jos vyras buvo labai geras žmogus. Su žmona kalbėdavo tik malonybiniais žodžiais, o keikdavosi irgi tik gražiai. Pavyzdžiui, sakydavo: „Kad tau devynios bandelės“.
Silvina eidavo padieniauti į kolūkį. Buvo sandėlininke, dirbo prie rugių, avižų, miežių pjovimo, mašinoje taisydavo pėdus. Tiesa, į kolūkį ji neįstojo.
Vyras turėjo arklį, dažnai važiuodavo į mišką malkų. Pamiškėse prišienaudavo ir pašaro karvutei bei prieaugliui. Daugiau gyvulių tuomet laikyti nebuvo leidžiama – prievaizdai tikrindavo, ar žiemai pašaro ne per daug prisiruošė…
Su miškų ūkyje dirbusiu vyru buvo pragyvenę vos 13 metų, 1972 metais jis staiga išėjo Anapilin. Tuo metu jam buvo 48 metai. Liko dukros Jūratė ir Laimutė, dar tik paauglystės sulaukusios.
Namus statėsi ir ūkininkavo
Į Biržus moteris su jau paaugusiais vaikais atėjo 1979 metais. Tuomet dukros jau buvo išėjusios iš namų mokytis. Jūratė mokėsi Šiauliuose siuvėjos amato, Laima – Biržuose.
Moteris sako, kad likus vienai namuose būdavo nesmagu ir sunku.
Kartą susitiko buvusią kaimynę, kuri pasakė apie parduodamą ūkinį pastatą su pradėtu statyti namu Biržuose, Saulėtekio gatvėje. Nutarė jį nusipirkti.
Visos trys apsigyveno ūkiniame pastate. Moteris buvo lentų sukaupusi, tad jų užteko luboms ir laiptams. Po truputį namo statybas baigė.
Silvina ir Biržuose ūkininkavo – karves ir kiaulių atsivežė iš kaimo. Tuo metu aplink namų daug nebuvo, žmonės laikė gyvulius. Pašaro karvėms iš pradžių rankomis prisipjaudavo ten, kur dabar yra parkas. Vėliau turėjo ganyklas už miesto.
Dukros šypsosi, kad mamai antrą kartą ištekėti jos nebeleido. Kartą Silvina pajuokavo, kad ištekės, tai dukros pradėjo verkti, sugulė šalia mamos ir pasakė to daryti neleisiančios…
Turi keturis anūkus ir tiek pat proanūkių
Silvina vertėsi, kaip išmanė, – laikė gyvulius, turėjo daržų.
Sulaukusi 55 metų ji pradėjo gauti pensiją, tačiau nesėdėjo rankų sudėjusi – į ganyklą pas gyvulius važiuodavo dviračiu dar ir aštuoniasdešimties metų sulaukusi…
Moteris stengėsi dukroms padėti auginti vaikus. Šiandien močiutė turi keturis anūkus, keturis proanūkius ir jų laukia daugiau.
Dukra Jūratė dirbo siuvėja buvusiame buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Gimus vaikams, nebebuvo kur grįžti, nes kombinatas iširo. Tuomet dirbo namudininke. Prieš 30 metų su vyru Rimantu pradėjo ūkininkauti jo gimtinėje Smaliečiuose. Užaugino tris vaikus.
Kita senolės dukra Laimutė Pilkauskienė Biržų technologijų ir verslo mokymo centre dirba profesijos mokytoja. Jos suaugęs sūnus išvykęs į užsienį.
Prisiminė Kadarų ūlyčią
Silvina sako net nežinanti, kaip ji sulaukė tiek daug metų.
Jos tėčio brolis Jurgis mirė eidamas 101 metus. Tėtis Mykolas mirė sulaukęs 96 metų.
Daugiau ilgamečių giminėje tarsi ir nebuvo.
Senolė dažnai atsimena savo jaunystės draugę Stefaniją Kalindrienę ir išgyvena kad jos, kaip ir kitų jaunystės draugių, jau nebėra tarp gyvųjų.
Vasarą vaikai Silviną buvo nuvežę į Kadarus, į mokyklos 100 metų jubiliejų. Nusifotografavo ji buvusios tėviškės vietoje, kur po melioracijos liko tik laukai. Ir važiuodama apsidžiaugė pamačiusi Kadarų ūlyčią…
Moteris prisimena, kaip jaunystėje su kaimo merginomis gražiai dainuodavo. Ir dabar atsiminusi užtraukia dainą ar padeklamuoja eilėraštį.
Į bažnyčią Silvina nebenueina, tačiau kiekvieną sekmadienį stebi tiesioginę pamaldų transliaciją, gieda iš kunigo Rimo Mikalausko padovanoto giesmyno.
„Ačiū Dievui, kad man davė tokią gerą sveikatą ir stiprią atmintį“, – sako S. Murnikienė.
Ji būtinai kasdien paskaito „Šiaurės rytų“ laikraštį, be kurio sako negalinti apsieiti.
Na, o jos vaikai ir anūkai iki šiol prisimena jos kepamų pusryčiams miltinių blynų kvapą. Dabar juos mamai kepa dukra. Silvina mėgsta valgyti saldžiai. Į arbatą įsideda po tris šaukštelius cukraus. Sako, labai patinkantys sausainiai. Dar lašiniai ir svogūnai.
„Kalnų mama nenuvertė, bet gražiai pragyveno“, – džiaugiasi jos dukra Jūratė Trečiokienė.
S. Vadapolo nuotr.
