Į Ekonomikos ir finansų komiteto posėdį, kuriame svarstytas Savivaldybės strateginės veiklos planas ir biudžetas, politikai atsinešė didelį rūpestį gamta. Labiau negu neršiantys invaziniai politikai biržiečiams didesnį susirūpinimą kelia invaziniai šliužai ir agresyvėjanti vietinė fauna.
Tai išryškėjo aptariant aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos praėjusių metų vykdymo ataskaitą.
Kas ėda žolę?
„Tai kaip yra su tomis žuvimis, kurios ėda žolę? Man tai neramu dėl pliažo“, – klausė Tarybos narė Audronė Garšvaitė. Ne pirmą sykį politikės keliamas klausimas yra apie vandens telkinių įžuvinimą vandenį švarinančiais baltaisiais amūrais ir margaisiais plačiakakčiais. Į Širvėnos ežerą praėjusiais metais įleista po 1 tūkstantį minėtų žuvų, kitais metais planuojama – po 700.
Politikės nuogąstavimas, kad žuvys nenuėstų Širvėnos pakrantės žolės, turi pagrindo. Pavyzdžiui, apie amūrus rašoma: „Antramečiai maistui renkasi švelnias, minkštas vandens žoles.
O štai kilograminiai, trimečiai ar keturmečiai, jau pajėgūs švariai nuėsti ne tik telkinio dugną, bet ir svyrančias pakrančių žoles“.
Koks yra saugiausias į telkinius leidžiamų minėtų žuvų skaičius, kol kas nežinoma. „Biomanipuliacija trunka ne mažiau kaip 7-8 metus. Lietuvoje dar nėra tos gerosios praktikos su dideliais vandenimis. Mes į telkinius leidžiame žemutinę ribą“, – sakė ekologė Jurgita Bruniuvienė.
Kęstučiui Isakui rūpėjo išgirsti, koks žuvų kiekis būtų saugus, ar nereikėtų ežero įžuvinti smarkiau, „kad pasijaustų“.
Į politiko klausimą, pasak J. Bruniuvienės, šiandien net mokslininkai negalėtų atsakyti. Nežinia, kaip į didesnį amūrų ir plačiakakčių kiekį sureaguotų vietinė fauna (šamai, lydekos).
Kaip pagauti bebrą?
Tarybos narys K. Isakas teiravosi, ar Savivaldybei žinoma apie bebrų siautėjimą. Ir ką, anot jo, žmonėms reikia daryti.
Išgirdo, kad problema žinoma.
Pasak J. Bruniuvienės, seniūnijose bebrų populiaciją mažinti padeda medžiotojai, o mieste galima naudoti tik spąstus. Tuo užsiima vienintelis žmogus. Medžiotojams bebrai nei jų kailiai nebe itin įdomūs – aštriadančiai tapo nebepopuliariu trofėjumi.
Gyventojams savo želdinius apsaugoti patariama paprastu būdu – apjuosti vieliniu tinklu.
„Bebrai veltui dantų nešipina“, – paaiškino ekologė politikui.
Ar pergudrausime varnas?
Buvęs miesto seniūnas Vytas Jareckas klausinėjo apie invazinius augalus ir varnas. Politikui atsakyta, kad situacija su Sosnovskio barščiais valdoma, augalai naikinami. O su varnomis – didesnė bėda. Jos mieste, pasak ekologės, gyvena nuo pat Biržų miesto įkūrimo. Pagrindinės kovos priemonės – lizdų iškėlimas į kitą vietą, medžių lajų genėjimas. Praėjusiais metais buvo varnų sumažėję prie baltosios bažnyčios. Tačiau, pasak J. Bruniuvienės, varnos yra gudrūs paukščiai, persinešantys lizdus ten, kur jiems norisi.
„Jų (varnų – red.) neapgausi“, – sako ekologė. Varnų sumažėjimo bent jau prie bažnyčios ir vaikų žaidimo aikštelės tikimasi iš čia iškėlus atliekų konteinerius.
Prieš invazinius šliužus – visuotinis susitelkimas
O kovai su invaziniais šliužais ekologė mato tik vieną veiksmingą priemonę – jų rinkimą. Tai turi būti daroma sutelktai, nes atskiro žmogaus kova su šitais šliužais neveiksminga.
„Turėtume panaudoti skandinavišką patirtį – atlikti masinį šitų gyvių naikinimą. Vienu metu atlikti kuo didesnį šliužų rinkimą “, – sakė profesinės patirties užsienyje turinti J. Bruniuvienė.
O ką darysim po 300 metų?
„Ežeras nuolat seklėja“, – pranešė K. Isakas. Paklausė, ar nebūtų įmanoma išvalyti Širvėnos ežerą.
Išgirdo atsakymą, kad regioninio parko teritorijoje esančio ežero valymo darbai truktų ne vienus, dvejus ar trejus metus. Per tą laiką susinaikintų visa fauna ir tai, pasak ekologės, būtų dideli negrįžtami dalykai. Ežeras yra seniausias Lietuvoje dirbtinis tvenkinys, jo vidutinis gylis yra tik 2.20 metro.
„Po 300 metų turėsite gražią aukštapelkę“, – J. Bruniuvienė prisiminė aplinkosauginėje konferencijoje išgirstą pasakymą apie Širvėnos ežerą.
