Atėjus Advento laikotarpiui, kai žmonės tarsi turėtų nusiraminti ir tapti vieni kitiems geresni, redakcija sulaukė klausimo. „Ar galioja etikos kodeksas medikams, slaugytojams? Ar jie gali pasiimti iš ligoninės pacientą, jį slaugyti, o paskui paveldėti jų turtą?“ – klausė Butniūnų kaime gyvenanti Roma Tamulionienė.
Biržiečiai dar gerai prisimena istoriją, kai globotinė lankomosios priežiūros darbuotojos dukrai testamentu užrašė savo butą. Tuomet kilus triukšmui Biržų socialinių paslaugų centro direktorė Jolanta Jasinskytė davė darbuotojai nurodymą atsisakyti testamento arba išeiti iš darbo.
Toks nurodymas buvo motyvuojamas tuo, kad galioja socialinių darbuotojų etikos kodeksas. Pagal jį socialiniams darbuotojams su globojamais žmonėmis negalima turėti jokių turtinių santykių.
Ar tokios etikos normos galioja medikams?
Testamento viražai
Naujikų kaimo gyventojas 1935 metais gimęs Stanislovas Mackūnas žuvo šių metų vasario 20 dieną. Jis sudegė savo gyvenamajame name kilus gaisrui.
Nustatyta, kad gaisro priežastis – krosnies eksploatavimo taisyklių pažeidimai.
Po mirties paaiškėjo, kad žmogus turtą prieš trejus metus buvo užrašęs savo kaimynei Raimondai Teišerskei. Ji dirba Biržų ligoninėje slaugytoja.
S. Mackūnas dar 2007 metais testamentu savo turtą buvo užrašęs dukterėčiai – Butniūnų kaime gyvenančiai Romai Tamulionienei. Tą pačią dieną testamentą parašė ir Stanislovo žmona, kuri savo turtą ketino palikti R. Tamulionienei.
Moteris mirė prieš keletą metų, tačiau Roma esant gyvam dėdei savo tetos dalies neatsiėmė ir jokių dokumentų dėl paveldėjimo nesusitvarkė.
Tuo tarpu S. Mackūnas savo ankstesnį testamentą vėliau panaikino ir turtą užrašė kaimynei.
Išsiprašė į namus
Roma Tamulionienė pasakojo, kad Naujikuose dėdė po tetos mirties gyveno vienas. Giminaičiai jį lankė, globojo.
Senolis turėjo bėdų dėl išopėjusių kojų.
Prieš ketverius metus S. Mackūnas turėjo būti vežamas į Panevėžio ligoninę kojos operacijai. Iš vakaro jis paskambino Romai ir pasakė, kad jam iš opos bėga kraujas. Skubiai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, vyras pateko į reanimaciją. Vėliau Panevėžyje buvo operuotas.
Ligoninėje vyrą gydę medikai išrašė siuntimą slaugai. Jam, netekusiam daug kraujo, buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, be to, būtinai reikėjo nuolat keisti žaizdų tvarsčius.
S. Mackūnas artimųjų prašė, kad jis būtų vežamas ne į ligoninės slaugos skyrių, bet į namus. Tačiau artimieji nusprendė, kad kaime niekas jo taip gerai neprižiūrės kaip ligoninėje.
Pasak Romos, dėdė Biržų ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje dieną miegodavo, o naktį skambinėdavo giminėms, prašydamas jį vežti į namus.
Pakruojyje gyvenantis sūnėnas kreipėsi į Naujikuose gyvenančią dėdės kaimynę Raimondą Tei-šerskę. Ji dirba Biržų ligoninėje 1 vidaus ligų skyriuje slaugytoja. Moteris buvo paprašyta paimti iš Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus S. Mackūną, parvežti jį į namus ir prižiūrėti.
„Žinau, kad gydytojai jo nenorėjo išleisti, jis iš skyriaus išėjo tik „po parašu“. Vieną dieną man paskambino ir pasakė, kad dėdė važiuoja namo ir kaimynė jį prižiūrės“, – pasakojo R. Tamulionienė.
Susitarė žodžiu
Nuo to laiko, pasak R. Tamulionienės, dėdė nenorėjo su jais turėti nieko bendro. Tik pareikalavo sugrąžinti paliktus pasaugoti pinigus. Ji taip ir padarė.
Nuo to laiko jie su dėde nebendravo. Anot Romos, kad dėdė pyko, jog buvo paguldytas į ligoninę, o ne parvežtas į namus.
Roma Tamulionienė sakė girdėjusi kalbas, kad jos dėdė, parvežtas į namus, nebuvo gerai prižiūrimas, kad jo kojoje buvusi didžiulė dvokianti žaizda.
Girdėjusi ir tai, kad kaimynė jo žaizdas perriša tik kas kelias dienas. Tačiau dėdė nenorėjo su Roma bendrauti, ir ji į giminaičio reikalus nesikišo.
Vasario 20 dieną sužinojo, kad kaimynės prižiūrėtas S. Mackūnas sudegė.
R. Tamulionienė organizavo dėdės laidotuves, užsakė pietus.
Paaiškėjus, kad senolis turtą savo paliko kaimynei, moteris kreipėsi į advokatus. Buvo svarstoma, kaip padaryti, kad būtų atidalinta tetos dalis. Dėdės žemė jau anksčiau buvo tapusi Romos nuosavybe.
Butniūniškė dėl praleisto termino palikimui atnaujinti kreipėsi į teismą.
R.Teišerskė teisme neprieštaravo, kad R. Tamulionienei būtų atstatytas praleistas terminas dėl tetos turto paveldėjimo.
Pasak R. Tamulionienės, jos abi prieš teismo posėdį žodžiu susitarė, kad R. Teišerskė apmokės 2000 eurų už laidotuves bei jai atiduos 3000 eurų tetos dalį.
Taip pat žodžiu sutarė, kad R. Teišerskė atiduos dėdės kieme buvusias plastikines talpyklas bei pusę malkų.
Roma talpyklas pasiėmė dar vasarą, Raimonda tuo metu jai pervedė ir pinigus.
Atėjus žiemai, Roma parašė buvusiai dėdės globėjai žinutę ir paklausė, kada ji gali pasiimti malkas, kurios šiuo metu brangios ir reikalingos.
Ši Romai atsakiusi, kad dabar viskas yra jos nuosavybė. Jokių malkų ji neduos bei neleis vaikščioti po savo valdą.
„Aš tik noriu teisingumo. Kas man priklauso, tas priklauso. Kodėl keičia žodį? Maniau, kad ta moteris yra sąžininga, bet išėjo kitaip“,- kalbėjo R. Tamulionienė.
Velionio giminaitė sakė besijaučianti apgauta. Ir svarstė, ar dirbdama medikės darbą ji galėjo paveldėti slaugomo ir prižiūrimo žmogaus turtą.
Atsigavo grįžęs į namus
Biržų ligoninės I vidaus ligų skyriuje slaugytoja dirbanti Raimonda Teišerskė sakė: „Yra labai daug žmonių, kurie patvirtins, kad aš šiuo žmogumi rūpinausi“.
Moteris sakė žinojusi, kad su dukterėčia R. Tamulioniene kaimynas S. Mackūnas buvo labai susipykęs. Ir pateikė savąją įvykių versiją.
Anot Raimondos,viskas prasidėjo nuo to, kad senolis buvo paguldytas į ligoninę slaugai.
Pas ją į namus iš Pakruojo rajono atvažiavo sūnėnas ir paprašė, kad dėdę „ištrauktų“ iš slaugos.
„Sunkiai kaimyną paėmiau, nes Roma prieštaravo. Kasdien jį lankydavau Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje ir vos ne jėga parvežiau į namus. Ir jis namuose nugyveno ketverius gražius metus“,- kalbėjo R. Teišerskė.
Moteris sakė, kad būdamas ligoninėje senolis dėvėjo sauskelnes, jam buvo leidžiami raminamieji vaistai. O kai jį pasiėmė savo globon, po dviejų savaičių vyras jau ir krosnį pats užsikurdavo, o po dviejų mėnesių pats važiuodavo savo automobiliu.
Moteris sakė, kad opos kaimyno kojose buvo negyjančios. Ji supirkdavo visus tvarsčius ir kas tris dienas žaizdas perrišdavo. Slaugytoja senoliui nupirkdavusi ir maisto.
Prasidėjus pandemijai moteris dirbo vadinamajame kovidiniame skyriuje. Kadangi kaimynas labai bijojo šios ligos, tad pas jį slaugytoja ateidavo rečiau.
Raimonda kaimyną buvo slaugiusi metus, kai jis pasiūlė jai perrašyti turtą. Moteris neprieštaravo.
„Jis skundėsi Roma, kad jį apgavo, kad jo žemes su įgaliojimu susitvarkė“, – kalbėjo moteris.
Nori malkų – vėliau dar ko nors užsinorės?
Raimonda sakė žinanti, kad viena S. Mackūno kaimynė prieš jo mirtį kvietė socialinius darbuotojus dėl senolio nepriežiūros. Vieną kartą socialiniai darbuotojai jai skambinę, kitą kartą pats S. Mackūnas skambinęs į seniūniją ir sakęs, kad jam nieko nereikia.
Vyras neturėjo susitvarkęs jokių dokumentų slaugai. Kaimynė mano, kad jų ir nebūtų gavęs, nes buvo vaikštantis. Slaugytoja tik kartais senolį nuveždavo pas chirurgus, kurie apžiūrėdavo jo kojas ir išrašydavo nemokamos tvarsliavos.
Pašnekovė prisiminė, kad kai sudegė kaimynas, ji savaitę buvo šoko būklės. Priglaudė ir kaimyno šunį, kuris iki šiol pas ją gyvena.
O Roma tuo metu esą jau buvo suspėjusi susisiekti su advokatais dėl savo turto dalies.
„Buvo daug žmonių, kurie man sakė, kad R. Tamulionienei dalies nemokėčiau, nes penkerius metus po tetos mirties jos nereikėjo. Padengiau kaimyno laidotuvių išlaidas ir dar 3000 eurų sumokėjau už jos dalį. Bet jau kai ji įsinorėjo malkų, paklausiau jos, kur buvai, kai pas notarą buvom?“ – aiškino R.Teišerskė.
Ji svarstė, kad jei velionio giminaitė po tiek laiko prisiminė malkas, tai dar po kurio laiko vėl ko nors užsinorės. „Teisiškai viskas, kas yra toje sodyboje, ir tos pačios malkos yra mano nuosavybė“, – kalbėjo slaugytoja.
Jei galėtų sugrąžinti laiką, moteris tvirtino niekada nemokėtų velionio giminaitei jos dalies – esą ji nieko nebūtų įrodžiusi, kad jai kažkas priklauso.
Slaugytoja sakė, kad jeigu Roma jai dar skambins dėl malkų, tai palinkės jai gražių Kalėdų, pasipuošti namus ir ramiai gyveni.
Pasidalino į dvi dalis
Kaimo žmonės, žinodami šią situaciją, pasidalino į dvi puses. Vieni tikino, kad velionis nebuvo prižiūrimas taip, kaip derėtų. Jis ateidavęs į kaimo parduotuvę nuo tolo dvokdamas, nes žaizda pūliavo.
Žmogumi turėjo rūpintis ir kiti kaimynai – viena moteris šilto maisto nuolat parūpindavo, kitas vyras jam malkų atnešdavo.
Butniūniškiai sakė likus nedaug laiko iki tragiškos mirties du kartus skambinę Širvėnos seniūnijos socialiniams darbuotojams ir sakę, kad senolis nebegali gyventi vienas, jam reikia nuolatinės priežiūros, slaugos. Bet į pranešimus esą nebuvo reaguota.
Jie mano, kad ir pražūtingas gaisras kilo dėl to, kad žmogus nesusitvarkė – prie krosnies buvo šiukšlių, kurios užsidegė, o jis pats buvo išgėręs ir nebepajėgė atsikelti.
Kiti kaimo žmonės tikino, kad senolis galėjo gyventi vienas: malkų jam atnešdavo kaimynas, o jis pats ir pasikurdavo pečių, ir dar burnelę išmesdavo. Slaugytoja jį prižiūrėjo – ir maisto atveždavo, ir žaizdas perrišdavo.
Draudimų teisės aktai nenumato
Biržų ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja Vitalija Jukonienė sakė, kad medikas, kaip privatus asmuo, gali paveldėti asmens turtą. O ligonis yra pacientas laikinai, tad paveldėti turtą nedraudžiama. Anot V. Jukonienės, tokio draudimo jokie teisės aktai nenumato.
Širvėnos seniūnijos seniūnas Saulius Eigirdas sakė, kad senolis oficialiai nebuvo kreipęsis dėl socialinių paslaugų.
„Neoficialiai jį prižiūrėjo kaimynai, giminės. Istorija tokia buvo, kad vieni giminaičiai paguldė jį į slaugą, kiti paėmė ir pastatė ant kojų. Jis buvo apeitas, prižiūrėtas, o dabar vieni su kitais dėl turto susipyko“, – apie tai, ką girdėjo iš kaimo žmonių, kalbėjo S. Eigirdas.
Seniūnijos socialinio darbo organizatorius Edgaras Mackevičius prisiminė su senoliu bendravęs telefonu, nes buvo iškeltas klausimas, kad jam reikėtų pagalbos.
„Siūlėme jam rašyti prašymą, kad gautų paslaugas – asmeninį asistentą arba pagalbą į namus. Bet kai jis suprato, kad už tai gali tekti mokėti, jis atsisakė. Apie tai, kad gali gauti pagalbą, jis buvo informuotas“, – sakė E. Mackevičius.
