Paryžius, 1997 m. Tarptautinis „McDonald’s“ krepšinio turnyras. Pusfinalio rungtynės tarp vietos „PSG Racing“ ekipos ir NBA čempionų – Čikagos „Bulls“ krepšininkų. Kamuolys geriausio planetos žaidėjo Maiklo Džordano rankose. Staiga nuaidi švilpukas ir rungtynių teisėjas fiksuoja žingsnių taisyklės pažeidimą „Bulls“ lyderiui. Po akimirkos pasigirsta dešimttūkstantinės sirgalių minios nepasitenkinimo šūksniai ir švilpimas. Koks teisėjas išdrįso vos antrą rungtynių minutę įžvelgti Maiklo Džordano klaidą? Kameros priartina vaizdą ir pasaulis stambiu planu išvysta lietuvį Romualdą Brazauską. Nors tą akimirką vienas geriausių visų laikų krepšinio teisėjų pasaulyje vis dar kilo savo karjeros laiptais, jo teisėjavimo istorija jau skaičiavo 24-ius metus…
„Negaliu pasakyti, kodėl pasirinkau krepšinio teisėjo darbą. Kažkaip savaime prilipo prie dūšios ir viskas. Mano teisėjavimo karjera prasidėjo dar mokykloje, kuomet buvau vos 13 metų. Pamenu, kai fizinio lavinimo mokytojas Albertas Nutautas man padavė švilpuką ir liepė teisėjauti klasių rungtynėse. Negalėjau atsisakyti, nes tada mokytojas buvo tikras autoritetas“, – pasakoja dabartinis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) techninis sekretorius R. Brazauskas.
Biržuose gimęs ir užaugęs R. Brazauskas pabrėžia, kad jau nuo pat vaikystės buvo aktyvus, laisvalaikį lauke, o ne namuose leidžiantis berniukas. Jo teigimu, pirmoji pažintis su krepšiniu prasidėjo ypač paprastai – nuo guminio kamuolio mėtymo į prie medžio prikaltą bačkos lanką.
Pasak jo, tuometinė 6 draugų grupelė mylėjo ne tik krepšinį, bet ir kitas sporto šakas: futbolą, ledo ritulį, tinklinį. Visgi, sportas – ne vienintelis užsiėmimas. Po pamokų laukdavo muzikos mokykla, kurioje būsimasis krepšinio teisėjas mokėsi groti smuiku.
– Baigėte Biržų 1-ąją vidurinę. Ką pamenate iš mokyklos laikų?
– Manau, kad daugeliui žmonių tai yra gražiausi gyvenimo metai. Nors mokykloje bene pirmą kartą pradedi jausti atsakomybę, čia taip pat gali pradėti ieškoti savęs. Mokykloje buvo be galo daug veiklų. Instrumentiniame ansamblyje grojau klavišiniais. Mano prisiminimai patys geriausi, nes būtent tada prasidėjo sportinis kelias – 5 klasėje ėmiau lankyti krepšinio treniruotes pas Ireną Garastienę.
– Kas labiau patiko: muzikos mokykla ar krepšinio aikštelė?
– Buvau tikrai judrus vaikis, todėl labiau mylėjau krepšinį. Ne kartą buvau pasiruošęs mesti muzikos užsiėmimus, bet mamos įkalbėtas to niekada nepadariau. Visą gyvenimą būsiu dėkingas mamai, kad mane privertė baigti muzikos mokyklą ir taip susikrauti didelį muzikinių žinių bagažą.
– Kuri gimtojo miesto vieta jums iki dabar kelia didžiausią nostalgiją?
– Didžiausią nostalgiją kelia šalia buvusios duonos kepyklos tekanti Agluonos upės atkarpa. Kiekvieną žiemą ant užšalusio vandens žaisdavome ledo ritulį. Kautynės būdavo ypatingai aršios, o azartas laimėti – ne ką mažesnis nei tikrose rungtynėse. Kiemo „kovos“ įstrigo į atmintį. Taip pat su didžiuliu malonumu prisimenu pliažą, kuriame ilsėdavomės, žaisdavome tinklinį. Pagalvojus apie gimtąjį Biržų kraštą širdį užplūsta tik patys gražiausi prisiminimai.
„Darbas su savimi – didžiausias teisėjavimo menas“
R. Brazauskas pasakoja, kad pirmiausia norėjo būti krepšininku – žaisti Kauno „Žalgiryje“ arba Vilniaus „Statyboje“, tačiau suprato, kad tokių aukštumų pasiekti nepavyks. Vėliau, prieš baigiant mokyklą, didžiausia siekiamybė buvo baigti aukštąjį mokslą, įgyti trenerio specialybę ir sugrįžti į Biržus.
Galiausiai likimas sudėliojo taip, kad geriausiai sekėsi švilpuko pagalba valdyti krepšinio rungtynių tėkmę. Viena to priežasčių – Lietuvos krepšinio tėvas, biržietis Vladas Garastas.
„V. Garastas Biržuose legenda buvo jau tada. Visų vietinių akyse jis buvo tikras autoritetas, todėl ir man padarė didžiulę įtaką. Nuo 8 klasės jis buvo mano krepšinio treneris. Nedaug kas žino, bet V. Garastas – respublikinės kategorijos teisėjas, todėl pačius teisėjavimo pradmenis įgijau būtent iš jo. Stebėdavau, kaip jis dirba: kaip gestikuliuoja, kaip valdo emocijas, juda aikštelėje. Ne kartą teko ir kartu su juo teisėjauti moksleivių rungtynėse. V. Garasto indėlis į mano karjerą – didžiulis“, – prisimena R. Brazauskas.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti teisėjas?
– Pirmiausia, tai reikia ne tik įdėti labai daug darbo, bet ir turėti dalelę talento. Jo neturint galima pasiekti tik tam tikrą lygį, bet tikrai ne aukščiausią. Teisėjas privalo suprasti ir matyti žaidimą, jausti rungtynių ritmą. Labai svarbus yra sąžinės jausmas. Taip pat reikia mokėti aiškiai bendrauti. Šios savybės buvo kertinės mano laikais, o dabar – dar aktualesnės.
– Kokia yra psichologinio pasiruošimo svarba?
Psichologinis pasiruošimas yra bene svarbiausias aspektas. Teisėjas psichologiškai turi būti toks stiprus, kad jo nesužlugdytų net ir patys didžiausi autoritetai. Visų rungtynių metu reikia dirbti savo darbą ir nepasiduoti trenerių, žaidėjų bei sirgalių spaudimui. Tai tikrai nėra lengva. Man pačiam yra pasitaikę tikrai visko, bet labai džiaugiuosi, kad niekada nesu visiškai „paleidęs“ rungtynių ir nulėmęs jų baigties. Darbas su savimi ir gebėjimas akimirksniu pamiršti klaidą – didžiausias teisėjavimo menas.
– Kaip atrodo teisėjo kasdienybė besiruošiant varžyboms?
– Teisėjai ruošiasi panašiai kaip ir žaidėjai. Skiriasi tik tai, kad mes nemėtome į krepšį. Reikia nuolatos prisižiūrėti mitybą, miego režimą, nuolatos sportuoti. Profesionaliu lygiu privalu atlikti rungtynių analizes, stebėti krepšininkų žaidimą. Pasiruošimas – ilgas ir svarbus procesas, nuo kurio priklauso teisėjo darbo kokybė.
Nuo Barselonos iki Pekino
Būtent aukščiausių darbo standartų puoselėjimas bei išskirtinis žaidimo ritmo jutimas R. Brazauskui atvėrė kelią į krepšinio teisėjų olimpą. Biržietis teisėjavo Barselonos, Atlantos, Sidnėjaus bei Pekino olimpinėse žaidynėse (Sidnėjuje ir Pekine – finaluose), 4-iuose Pasaulio krepšinio čempionatuose, 5-iuose Europos krepšinio čempionatuose, 12-oje Eurolygos finalo ketvertų.
Krepšinio legendos pasakojimu, karjeros lūžis įvyko 1993 m., kuomet Vroclave (Lenkija) vykusiame turnyre jo gerą darbą pastebėjo Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) teisėjų vadovas Liubomiras Kotleba. Tai R. Brazauskui ir uždegė žalią šviesą kilti karjeros laiptais.
Visgi gerą pasirodymą lemiamose turnyro rungtynėse kitą dieną užtemdė netikėta Kroatijos krepšininko Draženo Petrovičiaus žūtis.
„Man teko garbė teisėjauti paskutinėse didžios krepšinio legendos gyvenimo rungtynėse“, – su liūdesiu prisimena 61-erių R. Brazauskas.
– Teisėjavote tokioms žvaigždėms kaip Kobė Brajantas, Toni Kukočius, Lebronas Džeimsas. Koks jausmas „švilpti“ geriausiems?
Teisėjauti geriausiems pasaulio krepšininkams yra tikras malonumas. Vis dėlto, svarbu suvokti, kad aikštelėje bėgioja 10 žaidėjų, o tu privalai kokybiškai atlikti savo darbą. Aikštelėje autoritetų nėra, todėl rungtynių metu niekada nesureikšmindavau, kam teisėjauju. Jaučiau didelę pagarbą iš NBA žaidėjų. Pavyzdžiui, Kobe Brajantą prisimenu kaip labai džentelmenišką ir pagarbą teisėjui jaučiantį atletą.
– Kuri karjeros akimirka jums yra pati įsimintiniausia?
– Pirmosios olimpinės žaidynės Barselonoje. Buvau vos 32-iejų, todėl stebėti atidarymo ceremoniją, išvysti JAV krepšinio „Svajonių komandą“ buvo kažkoks kosmosas. Apskritai, olimpinės žaidynės – kiekvieno teisėjo svajonė ir didžiausias siekis. Barselonoje buvau, galima sakyti, tik statistas, nes per tris savaites teisėjavau tik trejose rungtynėse. Visgi krikštas – nepamirštamas. Sidnėjaus bei Pekino žaidynės taip pat glosto širdį. Jose jau teisėjavau finaliniuose mačuose.
– Kokį didžiausią spaudimą esate patyręs iš trenerio pusės?
– 1986 m. teisėjavau Maskvoje Tarybų Sąjungos pirmenybių rungtynėse, kuriose žaidė vietos CSKA komanda su treneriu Aleksandru Gomelskiu priešaky. Po vieno švilpuko jis man pasakė: „Tu daugiau neteisėjausi.“ Jis tuo metu buvo tas treneris, kuris SSRS krepšinio pasaulyje galėjo padaryti bet ką. Aš neišsigandau ir toliau tęsiau savo darbus. Galiausiai paaiškėjo, kad tai buvo tik gąsdinimas. Supratau, kad teisėjas turi visada išlikti psichologiškai stiprus.
– Ar toks spaudimas yra priimtinas?
– Manau, kad didelis trenerių spaudimas teisėjams yra pati didžiausia dovana. Šarūnas Jasikevičius, Željko Obradovičius – geriausi pavyzdžiai. Jie, dirbdami savo darbą, dar leidžia tobulėti ir teisėjams. Jei treneriai būtų ramūs, tai progreso nebūtų.
– „McDonald’s“ turnyre užfiksavote žingsnius legendiniam Maiklui Džordanui. Kokias emocijas sukelia šis prisiminimas?
– Vienareikšmiškai, tai yra vienas įsimintiniausių karjeros epizodų. Apskritai, teisėjauti tokiame turnyre buvo visiškai nerealu. Vos tik prasidėjus pusfinaliui pastebėjau, kad M. Jordanas suklydo, ir nieko nedelsdamas sušvilpiau. Po akimirkos išgirdau garsų tūkstantinės sirgalių minios švilpimą. Supratau, kad sausakimša Paryžiaus arena atėjo pasižiūrėti pasaulio herojaus M. Jordano, o ne lietuvių teisėjo R. Brazausko. M. Jordanas į situaciją sureagavo labai tolerantiškai. Tai akimirka, kurios niekada nepamiršiu.
– Kokią savo teisėjavimo karjeros trofėjų kolekciją esate sukaupęs?
– Karjeros metu kolekcionavau finalinių rungtynių, kuriose teisėjaudavau, kamuolius. Iš viso turiu apie 30 tokių trofėjų. Svarbiausi – Sidnėjaus bei Pekino olimpiadų kamuoliai. Įdomiausia istorija nutiko būtent Sidnėjuje. Mums buvo pasakyta, kad teisėjai negali pasiimti finalinio kamuolio, nes jo vieta – muziejuje. Pasielgiau galbūt nelabai etiškai, bet žmogiškai ir jį pasiėmiau.
Žinodamas, kad apsaugos darbuotojas reikalaus jį atiduoti, po rungtynių iškart nubėgau į rūbinę ir būsimą trofėjų paslėpiau kito teisėjo spintelėje.
Supratęs, kad apsauga dar tikrins ir prie išėjimo iš arenos, paprašiau kolegos „išgabenti“ lobį. Dabar kamuolys puikuojasi mano namuose.
– Dešimties balų skalėje – koks adrenalino lygis buvo tuo metu?
– Na, kokie aštuoni – tai tikrai (juokiasi).
– 2010 m. buvote apdovanotas auksiniu FIBA švilpuku ir tapote antruoju teisėju istorijoje, gavusiu tokį apdovanojimą. Kokios emocijos virė tuo metu?
– Nemeluosiu, pagerbimo ceremonijos metu ašarėlė nukrito. Akimirka buvo itin jausminga ir emocionali. 2010 metų krepšinio Pasaulio čempionatas man buvo paskutinis tarptautinis turnyras. Liūdesio buvo, bet supratau, kad viskas kada nors baigiasi. Toks jau tas gyvenimas – bėgantis. Čempionate dirbę teisėjai man tada padovanojo laikrodį. Jį nešioju dar ir šiandien.
– Apibūdinkite žodį švilpukas. Ką jis jums reiškia?
– Švilpukas man – galingas instrumentas, kurio garsas praskrodžia daugiatūkstantines minias bei gali suvaldyti net ir didžiausias pasaulio žvaigždes. Šis paprastas žodis bene geriausiai apibūdina visą mano gyvenimą.
