Visada smagu matyti jaunus, gabius ir pozityvius žmones. Sakoma, kad kuriantis žmogus gyvena prasmingai, jis yra laisvas ir laimingas.
Tą galima pastebėti kalbantis su Biržų „Saulės“ gimnazijos vienuoliktoke Rugile Šataite.
Ne vieną kūrybinį konkursą laimėjusios aštuoniolikmetės prozos darbas šiais metais respublikiniame jaunųjų filologų konkurse pripažintas geriausiu.
– Rugile, esate jaunas žmogus. Šiame technologijų amžiuje įprasta jaunus žmones daugiausia matyti įsikniaubus į mobiliojo ryšio telefono, kompiuterių ekranus. Jūs savo laisvalaikį skiriate rašymui, kūrybai. Kodėl?
– Negaliu sakyti, kad labai skiriuosi nuo įprasto jauno žmogaus – irgi šiek tiek per daug laiko praleidžiu internete, o ir rašau dažniausiai į užrašų knygelę telefone.
Kūrybą renkuosi, nes man tai patinka – dar neradau tokio hobio, kuris pralenktų rašymą. Tai atsipalaidavimo ir išsiliejimo būdas, naudingas kiekvienam jaunam žmogui.
– Kaip gimsta Jūsų kūrinių siužetai, herojai? Gal yra ir konkrečių prototipų? Jei taip, ar jie save atpažįsta? Kaip į tai reaguoja?
– Dažniausiai veikėjai yra iškraipytos mano pažįstamų žmonių versijos, kartais keli žmonės, „sulipdyti“ į vieną personažą. Draugams patinka aiškintis, kuris yra kuris, pakomentuoti, ką vienoje ar kitoje situacijoje sakytų ar darytų, pasijuokti iš to, kaip juos matau aš.
Su drauge Roberta parašėme pjesę, kurioje pasirodo veikėja – bjauri mokytoja, pravardžiuojama „pelkių Vanda“. Mūsų lietuvių mokytoja, skaitydama kūrinį, neteisingai pagalvojo, jog įkvėpimas šiam personažui – ji. Buvo daug juoko.
– Kokiu metu dažniausiai aplanko kūrybinės mintys? Kūryba – laimė ar nuo kančių neatsiejamas procesas?
– Dažniausiai rašau vėlyvomis valandomis, kai visur tylu ir ramu. Lengviausia rašyti rudenį – lauke šalta, norisi sėdėti namie, kur jauku ir šilta, o tada, rodos, kūriniai patys rašosi.
Mano manymu, kūryba – laimė. Mane aplanko daug teigiamų emocijų rašant, nekeisčiau to į nieką.
– Gabumai literatūrai yra paveldimi ar išugdomi? Ar Jūsų giminėje buvo kuriančių žmonių?
– Negalima išmokyti žmogaus kurti. Išmokyti – reiškia nurodyti, ką tiksliai daryti, o kuriant neįmanoma vadovautis vienokia ar kitokia schema.
Tačiau įmanoma ugdyti meilę knygoms, literatūrai. Nuo mažens man skaitė mama ir močiutė, „nepamesti“ rašymo skatino Kaštonų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Aušra Macienė.
Eilėraščius rašė mano dėdė Valdas, bet daugiau savo giminėje rašytojų nepažįstu.
Manau, turiu tik šiek tiek talento rašymui, visa kita – daugybės metų darbas.
– Jūs ilgą laiką vaidinote Biržų Boriso Dauguviečio teatre. Girdėjau, kad buvo svarstoma pastatyti jūsų su Roberta Jonaityte parašytą pjesę. Ar tai realu? Apie ką ši pjesė?
– Teatre vis dar esu. Turime šiek tiek sunkumų, bet pjesę „Knygų klubas“, kurios pagrindinis siužetas – problemų turinčių paauglių gyvenimas, vis dar planuojama pastatyti. Tikiuosi, tai įvyks greitu metu. Mūsų režisierės Vitos Vorienės pastatyti spektakliai visada puikūs, manau, kad toks būtų ir šis.
– Vaikystė yra dažniausiai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ar su tuo sutinkate? Kokie stipriausi vaikystės įspūdžiai?
– Sutinku, kad tai geriausias laikotarpis. Mano vaikystė buvo praleista pas senelius kaime – kur katės, šunys, karvės, viščiukai ir, rodos, begaliniai laukai. Ryškiausiai pamenu, kaip man prisivirus košės močiutė visada tik pasilenkdavo ir tyliai pasakydavo: „Šito niekam nesakysim.“
Jau nežinau, kiek visko esam nuslėpusios nuo mamos ir senelio.
Taip pat giliai mano atmintyje įsirėžusios akimirkos – telenovelių žiūrėjimas su pusseserėmis Laura ir Paulina.
Kad ir kokios būdavome pavargusios po visos dienos lakstymo lauke, visada prisėsdavome pažiūrėti, kas gi toliau nutiks mūsų mylimiems veikėjams.
– Kokia Biržų vieta Jums yra pati mieliausia, kur daugiausiai leidžiate laiką? Koks, Jūsų Manymu, laiko praleidimas yra kokybiškiausias?
– Labiausiai man patinka pas senelius Jokūbiškių kaime, Biržų rajone. Ten ramu ir gera, tobula atmosfera kurti. Dar labai patinka „Cafe+“ – būtent ten su Roberta gerdamos kavą parašėme pirmus savo pjesės puslapius. Mano manymu, kiekvienas žmogus renkasi, kas jam yra kokybiškas laiko praleidimas. Man tai – laikas su šeima ir draugais.
– Kūrėjai dažniausiai gali įvardinti žmones, mokytojus ar kūrinius, kurie jiems yra padarę didžiausią įtaką. Ar tokių buvo ir yra Jūsų gyvenime?
– Mama ir močiutė visada mane drąsino kurti, skaitė mano nerangia ranka parašytus kūrinėlius nuo tada, kai tik išmokau rašyti. Visa šeima didžiuojasi ir palaiko, džiaugiasi, kad man sekasi rašyti. Visada turėjau labai geras lietuvių kalbos mokytojas – tiek buvusią mokytoją Aušrą Macienę, tiek dabar mokančią Virginiją Kalvanaitę.
Nuo pat vaikystės patinka rašytojos V. Žilinskaitės kūryba – jos liūdnas, nostalgiją keliantis rašymo stilius turėjo įtakos ir mano kūrybiniams darbams. Siekiu rašyti taip pat gerai, kaip ji.
– Ateities svajonės ir planai…
– Labai sunku atsakyti, „kuo noriu būti užaugusi“, kai pagal metus jau esu priskiriama prie suaugusių. Dar nežinau, kokią profesiją pasirinksiu.
Vis tikinu save, kad laiko turiu dar labai daug, nors akimirka kita – ir jau būsiu dvyliktokė.
Svajoju parašyti bent 100 puslapių kūrinį, bet, manau, tai šiek tiek užtruks…
