Gegužės 31 dieną Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, mirgėjo kariškos uniformos ir švietė jauni veidai. Čia šalies prezidentas Gitanas Nausėda suteikė aukštesniuosius laipsnius Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus auklėtiniams ir priėmė jų pasižadėjimus. Visos mokyklos vardu pasižadėjimo žodžius prieš rikiuotę skaitė biržietis Tadas Ivanauskas. Tądien ir jam buvo suteiktas kadeto laipsnis.
Savarankiškas ir užsispyręs
Su Tadu ir jo mama Rita Ivanauskiene susitikome Biržuose, praėjus vos kelioms dienoms po iškilmingo renginio. Nors Tadui dar tik keturiolika metų, šalia mamos Ritos jis atrodė kaip tvirtas, subrendęs jaunuolis.
„Tadas visą laiką turėjo tokią svajonę. Čia gal iš tėčio, nes šis ilgus metus buvo kariškis, ir sūnus norėjo sekti tėčio pėdomis. Jie abudu nuvažiavo į atvirų durų dieną šioje mokykloje ir grįžo jau susitarę, kad verta pabandyti ten mokytis. Į licėjų priima nuo penktos klasės, Tadas jau buvo būsimas septintokas. Parašėme prašymą ir priėmė.
Sunku buvo sūnų vieną išleisti į didmiestį. Buvau pripratusi, kad visą laiką šalia. Atrodė, kad per anksti gyventi savarankiškai, dar per mažas. Dabar jis įkrito į tą savarankiškumo pasaulį, kur beveik viską tenka daryti pačiam. Pradžioje galvojau, kad Tadas greitai grįš, nes ten griežta dienotvarkė, viskas surikiuota pagal valandas. Bet jis užsispyręs, susidorojo. Aš esu patenkinta, nes matau jį užaugusį. Per metus Tadas tapo savarankiškesnis, paslaugesnis, į daug ką kitaip reaguoja, pasikeitė jo mąstymas. Tie metai daug davė – išvažiavo dar vaikas, o grįžo jau paauglys. Ir lova dabar visada paklota, ir rūbų nešiojimas visai kitas, ir batai visada nuvalyti. Net instruktorius pagyrė, kad Tado batai visada nuvalyti ir uniforma tvarkinga“, – pasakojo mama Rita.
Patiko viskas
Tadas Biržuose buvo „Aušros“ mokyklos moksleivis. „Jau anksčiau tėtis buvo užsiminęs, kad Kaune yra karinė mokykla, kur priimami vaikai. Kažkaip susidomėjau ir įstojau“.
Paklaustas, koks buvo pirmas įspūdis, kai nuvažiavo į mokyklos atvirų durų dienas, Tadas sakė, jog viskas patiko iškart: „Vos įėjus stovi generolo Povilo Plechavičiaus skulptūra. Už jos užrašas „Generolo Povilo Plechavičiaus Kadetų licėjus“. Sėdi, vaikšto kadetai. Man pasirodė kažkaip keista – su uniformomis visi atrodo vienodi. Pagalvojau, kad keistai jausčiausi, būdamas su uniforma. Dabar taip prie jos pripratau, jaučiuosi visiškai patogiai“.
Anot Tado, kad patektum į Kadetų licėjų, reikia geros charakteristikos iš mokyklos. Stojamųjų egzaminų nėra, mokykloje yra laisvų vietų, nes mokymo programa yra pakankamai sunki, be to, daugelį atgraso ir disciplinos reikalavimai.
Be įprastinės mokymo programos, kadetai dar mokosi karybos bei teisės mokslo pagrindų, yra dėstomi nacionalinio saugumo politikos pagrindai.
Pasak pašnekovo, dėl šių ir kitų priežasčių per metus maždaug dešimt mokinių licėjų palieka, panašus skaičius ateinančių naujų mokinių.
Tvarkosi patys
Anot kadeto, prie programos ir tvarkos nelengva greitai priprasti, visa diena yra suplanuota iki vakaro: „Aš gyvenu bendrabutyje. Jei mes nepadarome namų darbų iš vakaro, tai mus kelia ruošti pamokų ryte, šeštą valandą. Į mokyklą iš bendrabučio einame rikiuote, pusryčiaujame ir vakarieniaujame bendrabutyje – valgome tą, ką pasigaminame patys. Ten yra gera virtuvė su visokia virtuvės technika, tik mes pradžioje nelabai ką gaminom. Nusipirkdavome dešros su duona ir užteko. Pirmus mėnesius gyvenome vien „šlapianke“, po poros mėnesių atradome koldūnus, ryžius, vištieną ir kitus gaminamus dalykus. Pusę dešimtos reikia gultis, o dešimtą valandą jau turi būti tylu. Na, ne visada tai pavyksta, kartais atsigulę dar pašnekame.
Gyvenome didžiuliame kambaryje keturiese, kiekvienas turėjome savo spintą, darbo stalą su lempa. Tvarkytis tenka savarankiškai – bendrabutį tvarko budintis kambarys, kuris tvarkosi savaitę, tuomet pareigas perima kitas. Reikia plauti, nešti šiukšles, valyti ir panašiai. Bendrabutyje gyvena apie 30 vaikų, čia gyventi man patiko – turėjai viską tvarkytis taip, tarsi gyventum savo bute. Dabar jau porą mėnesių gyvenu pas tėtį Jonavoje – nusprendžiau prieš mokslo metų pabaigą pas jį pagyventi. Į užsiėmimus važinėju autobusu, kelionė trunka apie valandą. Tačiau kitais metais grįšiu į bendrabutį. Žinoma, pasiilgstu mamos ir namų Biržuose. Bet dažnai būna vienokios ar kitokios atostogos, dar savaitgaliai, tada važiuoju pas ją“.
Pamokos pradžioje – raportas
Tadas pasakoja, kad pamokos mokykloje prasideda pusę devynių. Kiekvienos pamokos pradžioje būrininkas raportuoja mokytojui, kiek mokinių dalyvauja pamokoje, tuo metu visi kadetai stovi prie savo stalų pagal komandą „Ramiai“. Po raporto mokytojas pasveikina mokinius, tie atsako, visi sėdasi ir prasideda pamoka. Po pamokų visi rikiuojasi mokyklos fojė ir pusę šešių žygiuoja į bendrabutį. Grįžę vaikinukai persirengia civiliškai, tvarkosi. Žinoma, jiems norisi paplepėti, pažaisti telefonu, tad kartais pamokų ruošai ir laiko pritrūksta…
Pietus kadetai valgo mokyklos valgykloje, galima maisto atsinešti ir patiems. Aišku, pietūs yra mokami. Tadas sako, kad maitina tikrai skaniai, dar visokių desertų virėjos priruošia. Kartais net instruktoriai supyksta, kad nesveiką maistą siūlo. Bet juk visi saldumynus mėgsta.
Kiekvieną pirmadienį vyksta mokyklos vėliavos pakėlimo ceremonija, visi pražygiuoja rikiuote ir tada eina į pamokas. Kitomis dienomis prieš pamokas būna pramankšta – mokiniai eina į stadioną, prabėga porą ratų, padaro atsispaudimų ir kitų pratimų. Penktadienį vyksta vėliavos nuleidimo rikiuotė.
Tadas neslėpė, kad pasitaiko visokių pažymių, save vertina kaip vidutinį mokinį. Tačiau vaikinas mokyklos palikti neketina, jis nusprendė čia baigti 12 klasių ir, jei viskas seksis gerai, stoti į generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją.
Karo mokslai
Paklaustas apie papildomus užsiėmimus, Tadas sakė, kad jie patrauklūs: „Mokomės apie ginklus, jų kalibrus ir svorį, mus moko, kaip puola ar ginasi kovos grandis, kaip ruošiamos pasalos. Būna ištvermės pratybos, tenka nešti svorius, tarkime, daug vandens butelių, ir panašios užduotys. Mokomės teikti pirmąją pagalbą, kaip naudoti turniketus, daryti širdies masažą. Kiekviena klasė turi savo instruktorių, kuris tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Tiems, kas pirmus metus mokosi, nelengva paklusti instruktorių komandoms.“
Licėjuje mokosi ir merginos, jokių lengvatų ir išlygų joms nėra.
Vyresnėms klasėms būna paskaitos, į kurias atvažiuoja NATO kariškiai iš įvairių šalių, pasakoja apie Europos ir nacionalinį saugumą, NATO pajėgas ir kitus dalykus. Jei pamokos būna pasibaigusios, Tadas nueina ir klauso paskaitų su vyresniais kadetais. „Labai įdomu. Šiaip mokykloje yra smagu“, – tikina kadetas.
Sunkiausi momentai
Paklaustas, kas buvo pradžioje sunkiausia, Tadas sako, jog sudėtinga buvo priprasti prie streso, kurį kėlė nauji reikalavimai: „Reikėjo išmokti tokių smulkmenų, į kokias šiaip nekreiptum dėmesio. Pavyzdžiui, kaip sutvarkyti tavo batų raišteliai. Jei jų galai nesukišti į bato aulą, instruktorius duos pastabą ir reikės padaryti 10 atsispaudimų.
Kitas pavyzdys – praeidamas pro vėliavą, neatidaviau pagarbos. Instruktorius pamatė, teko stovėti prie vėliavos su pakelta pagarbai ranka gal dvi valandas. Griežtoka bausmė, tačiau dabar niekada apie pagarbą vėliavai neužmirštu, ir tokie dalykai labai greit išmoko laikytis disciplinos. Metų pradžioje instruktoriai buvo daug reiklesni nei dabar, į mokslo metų pabaigą ir jie atsipalaidavo. Instruktoriai be reikalo nepriekabiauja, jie jauni vyrai, šiais metais prie jų prisijungė ir viena moteris“.
Vaikino nuomone, čia mokytis tikrai verta ir įdomu, bet kiekvienas prieš stodamas turi žinoti, kad ši mokykla reikalauja daug savarankiškumo ir disciplinos, todėl ji tinka ne kiekvienam.
Padangių šauksmas
Tadas jau atliko tris šuolius parašiutu. Jis sako, kad tokie dalykai nėra privalomi, jis pats to norėjo. „Pamačiau, kad galima nešioti parašiutininko ženklą, labai norėjau ir aš tokį turėti. Mačiau mokykloje du kadetus, turinčius tokį simbolį. Aš jų paklausiau, kaip tokį gauti. Sakė, kad reikia atlikti šuolį parašiutu, o tai galima padaryti kuriame nors aeroklube. Paprašiau tėčio pagalbos ir užsiregistravau šuoliui. Ką tik padariau savo trečią šuolį ir galiu didžiuotis, kad esu daugiausiai šuolių atlikęs kadetas mokykloje. Baisiausia yra atsiskirti nuo lėktuvo borto ir pirmos sekundės, po to pajunti smūgį – išsiskleidė parašiutas. Pirmą šuolį atlikau su instruktoriumi, bet tą pačią dieną šokau antrą kartą jau vienas. Dabar jau ant uniformos nešioju parašiutininko sparnus. Šoksiu ir daugiau, žiauriai patiko. Įgauni energijos iš dangaus“, – sakė Tadas.
Jaučiamės lygiaverčiai
„Į mus licėjuje žiūri kaip į karius, o ne vaikus. Net penktokuose instruktoriai mato būsimus kareivius. Kartais instruktoriai – kariai mus pavadina netgi kolegomis. Tai įstrigo labiausiai, nes jie su mumis elgiasi ne kaip mokytojai ar auklėtojai, o kaip vyresni bendražygiai. Jaučiamės su jais kaip lygiaverčiai, nors jie ir vyresni, ir turi valdžią“, – sakė Tadas, paklaustas, kas jam labiausiai įsiminė per mokykloje praleistus pirmuosius metus.
Gelbėjo žmones
Dalykai, išmokti Kadetų licėjuje, praverčia ir už jo sienų. Anot Tado, vien šiais metais mokyklos kadetai išgelbėjo kelis žmones. „Mano mokyklos draugė, su kuria važinėjame kartu į Jonavą, prie autobusų stotelės Kaune išgelbėjo močiutę. Aš tą dieną kartu nevažiavau, būčiau jai pagelbėjęs. Senyvo amžiaus moteriai pasidarė silpna, ji nugriuvo ir prarado sąmonę. Kadetė nepasimetė, iškvietė medikus, darė nukentėjusiajai širdies masažą, kol atvažiavo Greitoji medicinos pagalba. Žmogaus gyvybė buvo išgelbėta“, – pasakojo Tadas.
Prezidentas Gitanas Nausėda Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje po pasižadėjimo ceremonijos kadetams sakė: „Pažadų gali būti pačių įvairiausių. Jūsų ištarti žodžiai – ypatingi, nes nukreipti į bendrąjį gėrį, mūsų tautos gerovę ir saugesnę, turtingesnę, ramesnę ateitį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad, kartą pažadėję, kiekvienas šį įsipareigojimą visur nešiosite kaip garbės ženklą“.
