Feliksas Grunskis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajame suvažiavime dalyvavo kaip žurnalistas. Tačiau jis Sąjūdžio metais atliko ne tik žurnalistinę misiją – buvo vienas iš tų, kurie energingai pasinėrė į veiklą.
„Į sąjūdietišką veiklą žiūrėjau šiek tiek kaip į nuotykį, iššūkį“, – šiandien prisipažįsta žurnalistas ir sako, kad ir dabar nepakenktų koks naujas sąjūdis, kuris išgyvendintų vis dar pasitaikančios negeroves: korupciją, protekcionizmą, biurokratizmą. Ir priduria: „Trūksta daugelyje dalykų ir Garbės“.
– Esate tas žmogus, kuris 1988-ųjų spalį kvietėte biržiečius į pilies salę kurti iniciatyvinę grupę ir rinkti delegatus į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamąjį (LPS) suvažiavimą. Kas jus paskatino šiam žingsniui?
– 1988 metų birželio 3 dieną Vilniuje buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė. Taip šalyje prasidėjo nuostabus judėjimas – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Jis išjudino žmones. Paskatino drąsiau veikti ir kalbėti. Tą vasarą per Lietuvą keliavo „Roko maršas per Lietuvą“. Atrodo, liepos pabaigoje Biržų estradoje koncertavo „Antis“, „Bix“… Koncerte buvo dalinamos trispalvės vėliavėlės, priklijuotos ant pieštuko. Tą vėliavėlę, kaip tų dienų brangų prisiminimą, tebeturiu. Tais metais Lietuva gyveno Sąjūdžiu. Sekiau žinias apie Sąjūdį. Žinojau, kad spalio 22-23 dieną Vilniuje vyks Lietuvos Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Todėl, likus keliolikai dienų iki suvažiavimo, paskambinau svainiui Rimui Jakubėnui. Jis dirbo Vilniuje suvažiavimo organizaciniame komitete. Paprašiau, kad mane užregistruotų suvažiavime korespondentu. Buvau užregistruotas, bet Rimas nusistebėjo, kad Biržuose vis dar nėra Sąjūdžio grupės. Būtų grupė, galėtų į suvažiavimą atvažiuoti penki delegatai biržiečiai.
O Biržuose – sąlyginė ramybė. Su pažįstamais pakalbu, bet niekas nepuola organizuoti. Aš į Biržus gyventi atvykau 1975 metais, tad nesu tikras biržietis. Tarsi negražu atvykėliui vietinius telkti. Tačiau į namus pas mane ar ne iš Anykščių atvažiavo Valdas Striužas, biržiečio Vidmanto Striužo brolis. Su Vidmantu buvome geri draugai, dalyvavome literatų susibūrimuose, draugavome šeimomis. Tad buvau pažįstamas ir su Valdu. Tad Valdas man ir sako: „Bandžiau kalbinti kelis biržiečius, kad steigtų Biržuose Sąjūdžio grupę, bet visi atsikalbinėja. Sako: gal korespondentas Feliksas Grunskis galėtų organizuoti“. Ir ką?! Jeigu jau tikrai nėra kam – nusprendžiau sukviesti biržiečius, kad įsteigtume Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.
– Jūs tuomet buvote laikraščio „Biržiečių žodis“, komunistų partijos organo, žurnalistas. Rizikavote savo darbo vieta, žurnalistine karjera. Kaip į jūsų veiklą reagavo darbdaviai, rajono vadovai?
– Tais metais dirbau „Biržiečių žodyje“ žemės ūkio skyriaus vedėju. Redakcijai vadovavo Birutė Brazaitė. Jai pasakiau, kad noriu Biržuose steigti Sąjūdžio grupę. Gavau pritarimą. Susitariau su bibliotekos vadovu dėl susirinkimo datos ir salės – spalio 13 dieną, vos ne Suvažiavimo išvakarėse – pilyje.
– Į Biržų pilyje vykusį susirinkimą atėjo įvairiausių visuomenės sluoksnių, politinių pažiūrų žmonių. Pagal ką jie buvo kviečiami? Ar buvo tokių, kurie kvietimo nepriėmė? Ar minėjo priežastis, kodėl jie į susirinkimą neis? Ką prisimenate iš to susirinkimo?
– Pradėjau kalbinti pažįstamus, kad ateitų į susirinkimą. Neturėjau jokios organizacinės patirties. Nė menkiausio renginio nebuvau organizavęs. Tad jaučiausi kaip iš medžio iškritęs. Buvo baimių, kad nepavyks. Ką kalbinau, nelabai prisimenu. Buvau šventai įsitikinęs, kad skambinau telefonu Povilui Gasiuliui, su kuriuo buvau pažįstamas nuo literatų renginių. Tačiau neseniai sąjūdiečių susitikime Povilas pasakė, kad jis tais metais telefono neturėjo, tad aš jam negalėjau skambinti. Neva buvau pas jį į namus atėjęs. Faktas – kaip blynas, kad daug kas iš atminties jau išsitrynė. Gal ne man vienam kai kurie įvykiai šiandien atrodo kitaip.
Štai ponia Genė Gegevičienė, dalindamasi prisiminimais apie Biržų sąjūdį, Jūsų laikraštyje tvirtina, kad buvo išrinkta Sąjūdžio pirmininke tada, kai aš, Feliksas Grunskis, neva atsisakiau Biržų sąjūdžio iniciatyvinės grupės sekretoriaus veiklos. Tikrai žinau, kad aš tuo sekretoriumi nebuvau, tad negalėjau atsisakyti pareigų, kurių neužėmiau.
Zenono Meškausko nuotr.
– Tarp susirinkimo pilyje dalyvių buvo tuometinės Biržų antrosios vidurinės mokyklos direktorius J. Kondrotas. Jis buvo žinomas komunistų partijos veikėjas, vienas iš buvusių rajono vadovų. Kaip tik jo vadovaujamoje mokykloje mokiniai pirmąsyk iškėlė trispalvę ir ji kažkieno nurodymu buvo greitai nuimta. Būtent šis žmogus mane, sąjūdietę, 1989-aisiais pakvietė dirbti į savo vadovaujamą mokyklą. Apie tai kalbu todėl, kad panašūs paradoksai ir anuomet, ir dabar kėlė įvairių klausimų. Ką apie tai galvojate jūs?
– Nustebau, kad į Pilies salę atėjo daug žmonių. Atsistojau prieš žmones. Pirmą kartą prieš tiek žmonių. Net per giminės balius nedrįsdavau pirmas atsistoti ir kalbėti. O tą kartą – neturėjau kur dėtis. Pradėjau sakyti, kad reikia steigti Sąjūdžio grupę, išrinkti penkis delegatus į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Kažkas garsiai paklausė: „Kas toks būsi, kad organizuoji?!“ Prisistačiau, kad dirbu „Biržiečių žodyje“, kad važiuosiu korespondentu į Sąjūdžio suvažiavimą. Jeigu išrinktume penkis delegatus, praneščiau į Vilnių jų pavardes… Tada kažkas mane gelbėjo: registravo kandidatus, protokolą rašė, balsus skaičiavo… Aš užsirašiau penkias išrinktų delegatų pavardes: Vladas Butkus, Arūnas Vaitaitis, Gytis Januševičius, Algimantas Bukys, Kęstutis Armonas. Kitą dieną šias pavardes pranešiau Sąjūdžio suvažiavimo rengėjams. Kas iš komunistų partijos komiteto ar komjaunimo komiteto atstovų dalyvavo susirinkime, nežinau. Nesidairiau po salę, sėdėjau salės priekyje.
– Jūs buvote LPS Steigiamojo suvažiavimo dalyvis, Biržų sąjūdžio Tarybos narys. Kas labiausiai įsiminė iš to laiko? Ar buvo tokių dalykų, kurie iki šiol šildo prisiminimus, ir atvirkščiai – dėl ko iki šiol skauda?
– Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo nuotaika dar tebėra gyva. Tai sunku pamiršti. Tiek kalbų, tiek pakylėjimo… Ir įvairių nuomonių.
Į Biržų sąjūdžio tarybą buvo išrinkti aktyviausi biržiečiai. Turėjome įvairios veiklos. Platinome spaudą, įvairioms akcijoms rinkome parašus. „Biržiečių žodyje“ apie Sąjūdžio veiklą buvo rašoma skyrelyje „Naujas rytas“. Biržų centre buvo pastatytas Sąjūdžio stendas, kuriame daugiausia su Zenono Meškausko nuotraukomis ir mano tekstais buvo skelbiama apie Sąjūdį. Vėliau, sunaikinus stendą, kelis išsaugotus to stendo lakštus atidaviau muziejininkui Antanui Seibučiui, kai jis buvo užsukęs į „Biržiečių žodžio“ redakciją, bet muziejuje tos medžiagos kaip ir nėra. Vienas iš įsimintinų dalykų – dalyvavimas pirmosios Biržų rajono tarybos rinkimuose. Tarėmės ne vieną kartą, kuriose apylinkėse kandidatais kelti Sąjūdžio ar Sąjūdžiui artimus žmones. Bičiuliai klausė: „Ko aš delsiu?“ Atsakiau, jog laukiu, kur kandidatu bus registruotas Biržų komunistų partijos pirmasis sekretorius Juozas Jucius. Noriu su juo susikauti rinkimuose. Taip ir padariau. Po žinios, kad ponas Jucius įregistruotas Kvetkų rinkiminėje apylinkėje, ten buvo iškelta ir mano kandidatūra. Ir antrame ture įveikiau komunistų partijos sekretorių. Nemažai Sąjūdžio remiamų biržiečių buvo išrinkti į pirmąją Biržų rajono tarybą. Ko gero, bene visi Sąjūdžio tarybos nariai tapo Biržų rajono tarybos deputatais. Tada atėjo iš kažkur komanda, kad sąjūdiečiai, išrinkti į Savivaldybės tarybą, turi pasitraukti iš Sąjūdžio tarybos. Pasitraukėme. Nežinau, kodėl taip turėjome pasielgti, bet pasielgėme. Nežinau, kaip ir ką išrinko į naują Biržų Sąjūdžio tarybą. Prisimenu, kad kai kurie naujieji sąjūdiečiai sėdėdavo rajono tarybos posėdžiuose ir stebėdavo: kaip kas balsuoja, kalba… Netrukus sužinojau, kad Kvetkuose renkami parašai, kad aš būčiau atšauktas iš Savivaldybės tarybos, nes kažką ne taip pasakiau ar balsavau. Ir šiandien nežinau, kuo buvau nusidėjęs. Nežinau, kas ir kodėl tada organizavo parašų rinkimą. Atšauktas iš Savivaldybės tarybos nebuvau, bet supratau, kad panašūs politiniai žaidimai man ne prie širdies. Tad daugiau jokiuose rinkimuose nedalyvavau.
Vilimanto Šmito nuotr.
– Ką tuomečiam Feliksui pasakytų dabartinis – gyvenimiškos patirties ir išminties sukaupęs vyras? Dėl ko jį įspėtumėt ar padrąsintumėt?
– Nieko jam nepasakysiu. Garantuotai neklausys. Darys tą patį, ką darė.
– Kaip klostėsi jūsų profesinė karjera atkūrus Nepriklausomybę?
– 1975 metais, atvykęs su šeima į Biržus, pradėjau dirbti elektromonteriu Biržų melioracijos įmonėje. 1977 metais buvau pakviestas dirbti korespondentu „Biržiečių žodyje“. Mat buvau kai ką laikraščiui parašęs, tad pastebėjo, jog moku rašyti. Po kelerių metų dėl buto buvau sugrįžęs pas melioratorius, o 1987 metais vėl sugrįžau į „Biržiečių žodį“. Tačiau 1993 metais panevėžietis Bronius Matelis, pažįstamas nuo Sąjūdžio laikų, pasiūlė Biržuose įsteigti „Panevėžio ryto“ ir „Lietuvos ryto“ laikraščių filialus. Priėmiau iššūkį. Tais metais panašūs filialai buvo įkurti ir aplinkiniuose rajonuose. Tačiau po kelerių metų dėl konkurencijos visi filialai užsidarė. Sugrįžau kaip sūnus paklydėlis į „Biržiečių žodį“, kuriame net išėjęs į pensiją dar bendradarbiauju.
– Kaip keitėsi jūsų politinės pažiūros?
– Mano pažiūros visą laiką buvo maištingos. Jaunystė praėjo Kaune, kur mokiausi ir dirbau nuo 1963 metų. Apie 1966 metus mano draugus Vidmantą ir Vincą milicininkai iš gatvės nutempė į kirpyklą, kur trumpai plaukus nukirpo.
Buvo tokia mada – gaudyti ilgaplaukius. Aš irgi buvau bitliukų gerbėjas, bet neseniai savo noru buvau apsilankęs kirpykloje, tad egzekucijos išvengiau. Maždaug 1967 metais su draugu Juozu į žurnalo „Nemuno“ redakciją nešėme jo parašytą eilėraštį. Pagyrė, bet nespausdino. Aš to eilėraščio, kurį Juozas deklamuodavo prie staliuko Kauno „Tulpės“ kavinėje ar „Rambyno“ alaus bare, pradžią prisimenu ir dabar:
„Nudardėjo, nudardėjo prikrauti pilni vežimai.
Tie vežimai – ne vežimai, o visi mano namai.
Pliaukši stribas tėvo vadžiom ir didžiuojasi darbais…“
Rašiau šį bei tą ir aš. Kūrybą spausdino tuometinė „Kauno tiesa“. Net „Nemuno“ žurnalas, man jau būnant sovietinėje armijoje, išspausdino vieną mano apsakymą. Tarnystės sovietinėje armijoje bandžiau įvairiais būdai išvengti, bet 1970-1972 metais teko ragauti kareiviškos košės. Rusai pradžioje į lietuvius žiūrėjo iš padilbų, vadino miško broliais, bet vėliau, kai negirdėdavo bataliono saugumietis, keikdavome sovietų valdžią. Ypač aršiomis kalbomis pasireikšdavo maskviečiai ir leningradiečiai. Sovietų armijoje atšvenčiau savo 25-metį. Tą dieną su tarnystės draugu estu Jaanu miškelyje išgėrėme 250 gramų degtinės buteliuką.
Dar vieną susidūrimą su sovietų armija turėjau 1989 metų gruodį, kai buvau pakviestas į Biržų karinį komisariatą ir mėnesiui išsiųstas „mokymams“ į Kaliningradą. Paaiškėjo, jog buvome paimti keli žurnalistai sąjūdiečiai iš Lietuvos. Prisistatė į karinį dalinį ir keli Latvijos fronto aktyvistai televizijos žurnalistai. Turėjo atvykti ir estai, bet jie atsisakė. Tarp lietuvių žurnalistų prisimenu Kęstutį Oginską ir Adolfą Strakšį, nes jiedu kareivinėse miegojo gretimose lovose. Mums skaitė paskaitas apie sovietų ir NATO ginkluotę, kitus karinius dalykus. Įdomiausios paskaitos ir diskusijos vyko, kai jas vesdavo karininkai, sugrįžusieji iš Afganistano karo. Net ausys linko nuo kritikos Maskvos valdžiai. Mums būnant Kaliningrade, Lietuvoje vyko Lietuvos komunistų partijos suvažiavimas, kuriame buvo sprendžiamas atsiskyrimo nuo Sovietų sąjungos komunistų partijos klausimas. Karininkai tomis dienomis lietuviams leido neiti į užsiėmimus. Atnešė į kareivines radijo imtuvą, kad klausytumės transliacijos iš suvažiavimo Lietuvoje. Karininkai vis užeidavo ir klausdavo: kaip reikalai. Kai Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo SSKP, pasakė: šaunuoliai!
Taip ir nesupratau: ar tada mus, sąjūdiečius, norėjo perauklėti, ar padrąsinti aktyviau veikti. Yra labai teisingas posakis: Rusijos protu suvokti neįmanoma. Ypač tai matome šiandien, kai sunku protu suvokti, kuo tapo Putino Rusija.
– Kaip jūsų sąjūdietišką gyvenimo etapą vertino šeima?
– Net nežinau, ką atsakyti: nei skatino, nei stabdė veikti. Dariau taip, kaip atrodė, kad reikia daryti. Daug kas sovietų laikais nepatiko, norėjosi keisti. Tačiau į sąjūdietišką veiklą žiūrėjau šiek tiek kaip į nuotykį, iššūkį. Tik 1991 metų sausio 13 dieną, kai buvau prie parlamento ir girdėjau šūvius prie televizijos bokšto, supratau, kad tykojo ir nemenki pavojai. Tik apie juos tada negalvojau.
– Ar jums svarbios Sąjūdžio sukaktys, valstybinės šventės? Kaip jas minite?
– Apskritai, jokių sukakčių ir švenčių nesureikšminu. Nepatinka švęsti nei savo, nei kitų gimtadienių. Per tokias šventes apie solenizantus juk kalbama tik gerai arba nieko. Ankstesniais metais valstybinėse šventėse buvo daugiau šviežumo, širdies, o dabar tos šventės, minėjimai darosi vis labiau valdiški. Buvau Seime Sąjūdžio 35-mečio minėjime.
Tikėjausi sąjūdietiškų žodžių, kurie primintų pirmųjų Sąjūdžio metų dvasią, bet neišgirdau.
– O kaip apskritai reikėtų minėti Sąjūdžio sukaktis?
– Nežinau, kaip tas sukaktis minėti. Jeigu negriebia kitiems už širdies, o minėjimas svarbus tik minėjimo kalbėtojams, kad jie pasigirtų, kokie buvo ir yra drąsūs bei dideli patriotai, gal geriau apsieiti be tokių minėjimų. Šiaip gera susitikti anų dienų bendražygius: Povilą, Vladą, Arūną, Kęstutį, Vytautą, kitus pirmuosius sąjūdiečius. Mus, nors dabar turime skirtingas pažiūras, tebesieja anų dienų bendrystė. Ir, manau, jokiais minėjimais to jausmo kitiems nei perteiksi, nei įpūsi. Tik pasirodysi kitiems susireikšminęs. Šiokį tokį susireikšminimą rodo ir šie mano prisiminimai. Pagyriau save keliose vietose. Iš tikrųjų – nenorėjau aš šio interviu. Tuo labiau – konkuruojančiame su „Biržiečių žodžio“ laikraščiu, juk „Biržiečiui“ esu ištikimas beveik pusę savo gyvenimo. Tačiau Sąjūdžio dienų bendražygiai Jūsų laikraštyje taip gražiai atsivėrė, net kelis kartus mane paminėjo, tad neturėjau kur dėtis.
– Kaip manote, ar Sąjūdžio laikais turėtą valstybės viziją Lietuva realizavo?
– Manau, kad su Lietuvos vizija viskas tvarkoje. Aišku, kad nepakenktų koks naujas sąjūdis, kuris išgyvendintų vis dar pasitaikančias negeroves: korupciją, protekcionizmą, biurokratizmą… Trūksta daugelyje dalykų ir Garbės. Pritilę poetų, rašytojų, kitų meno žmonių balsai. Galėtų jie išeiti į viešumą ir pakalbėti apie valstybės reikalus. Gal ne tokios skurdžios, politinių klišių prikaišiotos taptų ir mūsų politikų kalbos. Mano nuomone, sąjūdis visada geriau nei sąstingis.
Nuotraukos iš „Sėlos“ muziejaus ir asmeninio F. Grunskio archyvo
