2016 metais Biržų „Saulės“ gimnaziją baigęs, o dabar sėkmingai Vilniaus Gedimino technikos universitete verslo logistiką studijuojantis Šarūnas Peikštenis JAV jau spėjo apsilankyti penkis kartus. Ten jaunuolis nesiilsėjo, o net tris vasaras atkakliai dalyvavo verslumo programoje ir klojosi savosios karjeros pamatus.
Ne paslaptis – sunkus darbas atneša saldžius vaisius. Šarūnas jau spėjo aplankyti Afrikos bei Azijos šalis, įvairias JAV valstijas, išmaišė Europą. Visgi daugiau veržlumo jauniems žmonėms linkintis biržietis pastebi, kad ir į kurį pasaulio kampelį benukeliautum – meilė begalę galimybių turinčiai Lietuvai niekada nedingsta.
– Baigęs mokyklą pasirinkai ne studijas, o darbo metus užsienyje. Kas lėmė tokį sprendimą?
– Man atrodo, kad Lietuvoje abiturientams ir kitiems jaunuoliams trūksta edukacijos apie tikrą gyvenimą, kupiną įvairiausių pasirinkimų. Baigus mokyklą gali ne tik iš karto studijuoti, bet ir metus pailsėti – keliauti bei dirbti.
Likus pusei metų iki mokyklos baigimo aš dar nežinojau, ko noriu, ir nusprendžiau iškart nestoti į universitetą. Išvykau į Angliją, kur dirbau kroviku sandėlyje. Turėjau laiko skaityti knygas, pakeliauti, bendrauti su įvairių kultūrų žmonėmis, o galiausiai suprasti, ko tikrai noriu.
– Kodėl į pertrauką, baigus mokyklą, Lietuvoje vis dar žiūrima gana neigiamai?
– Lietuvoje vis dar galima pastebėti, kad baigę mokyklą abiturientai yra truputį spaudžiami tėvų iš karto stoti į aukštąsias mokyklas – tai tarsi tam tikra tradicija, vertybė. Nors visada pabrėžiu, kad tęsti mokslus ir tobulėti yra būtina, visgi manau, kad laisvi metai po gimnazijos baigimo jokiu būdu nėra blogybė, priešingai – tai galimybė mokytis gyvenimo, rasti pažinčių bei atrasti tikrąjį save.
– Ar žinojai, kad grįši į Lietuvą? Kas tave skatina čia sugrįžti?
– Žinojau, kad po mokyklos baigimo išvykstu tik vieneriems metams. Mokytis norėjau visada, o pagyvenus Anglijoje ir padirbus monotoniškus darbus – tas noras grįžti į Lietuvą ir joje mokytis dar labiau sustiprėjo. Apskritai man teko gana daug keliauti: 5 kartus buvau JAV, keliavau po Aziją, Afriką, išnaršiau Europą. Vis dėlto pastebėjau, kad kuo daugiau keliauji, tuo labiau įsimyli Lietuvą. Mūsų labai graži gamta, širdžiai artimi žmonės, nėra didžiulės tautinės įvairovės, miestai neprimena skruzdėlynų. Lietuvoje jaučiuosi visiškai savas.
– Ką veiki parvykęs į Biržus?
– Grįžęs į Biržus aš pirmiausia aplankau šeimą. Antra – išeinu pasivaikščioti prie ežero, pilies, pasigrožiu išskirtiniu Biržų gamtos grožiu. Taip pat susitinku su draugais, aplankau vietas, kuriose leisdavau vaikystės dienas. Grįžti į Biržus – visada gera.
– Ketverius metus dalyvavai darbo programoje JAV. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Nuo pat studijų pradžios norėjau mokytis verslo ne pažymiui, o gyvenimui. Būtent dėl to ėmiau ieškoti verslo idėjų – su broliu įsteigėme kalėdinių eglučių verslą, kuris šiuo metu sėkmingai plečiasi ir užsienio šalyse. Tuo pat metu sužinojau apie verslumo lyderystės programą „Southwestern Advantage“ JAV ir nusprendžiau joje sudalyvauti. Programos metu studentai iš viso pasaulio pardavinėja kompanijos sukurtą šviečiamąją produkciją egzaminams besiruošiantiems mokiniams ir taip mokosi praktinių verslumo elementų. Noriu pabrėžti, kad ši programa yra viena iš daugelio – Lietuvos studentai turi begalę variantų ir galimybių, reikia tik noro ir motyvacijos juos realizuoti.
– Kaip pastarosios vasaros atrodė Š. Peikštenio akimis?
– Šios programos dėka JAV pradirbau keturias vasaras iš eilės. Tiesą sakant, pirmieji metai atrodė kaip tam tikra avantiūra, kuri galiausiai visiškai pasiteisino. Visas vasaras gyvenau amerikiečių bendruomenėse, o tiksliau, konkrečiose šeimose. Būtent tų pačių bendruomenių nariams visiškai etiškai stengdavausi parduoti ugdomąją produkciją: eidavau nuo durų iki durų, bendraudavau su vietiniais, mokyklų atstovais. Man nebuvo svarbu tik parduoti, todėl žmonėms pasakodavau apie save, iš kur esu, kaip žmonės gyvena Lietuvoje. Supratau, kad bendravimas yra didžiulė sėkmingo verslo dalis. Taip ir prabėgo pakilimų, nuosmukių, prakaito bei džiaugsmų kupinos vasaros.
– Ką tau suteikė verslumo programa JAV?
– Šios programos metu norėjau nuolatos tobulėti, augti kaip asmenybė ir pasisemti kuo daugiau patirties. Kiekvieną kartą grįžęs į Lietuvą jaučiausi vis labiau subrendęs. Išstumtas iš komforto zonos išmokau vertinti paprastus, žmogiškus dalykus. Bene didžiausias programos privalumas – atsiradusios naujos pažintys, leidžiančios plėtoti asmeninį verslą, semtis neįkainojamos kitų žmonių patirties. Nepaisant to, pardavinėdamas kompanijos produkciją iš viso užsidirbau daugiau nei 100 tūkst. eurų. Žinoma, turėjau ir nemažai išlaidų, bet pelnas vis tiek buvo solidus. Tokie skaičiai pareikalavo didžiulio darbo, motyvacijos ir užsispyrimo. Buvo sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai, todėl visada sakau, kad geriausius rezultatus atneša ilgas ir sunkus darbas.
– Buvai vienas sėkmingiausių kompanijos darbuotojų. Kaip tave apdovanojo už sunkų ir sėkmingą darbą?
– Galbūt už charakterio savybes, galbūt už gebėjimą prisiimti atsakomybę kiekvienais metais buvau vis labiau paaukštintas. Kompanija mumis tikrai rūpinosi: organizavo įvairius mokymus skirtingose šalyse. Geriausiai pasirodę pardavėjai gaudavo nemokamas keliones kaip prizus už pardavimų rezultatus. Buvau vienas iš lyderių, todėl nemokamai keliavau į Filipinus, Turkiją, Ispaniją, Egiptą. Nors kompanijai ir nebedirbu, už sunkų ir sėkmingą darbą vis dar mėgaujuosi saldžiais vaisiais – kitais metais nemokamai vyksiu į Ispaniją bei Madagaskarą.
– Ar manai, kad posakis „JAV – svajonių šalis“ yra teisingas?
– Manau, kad tai – iliuzija. Dirbau JAV bei itin artimai bendraudavau su amerikiečiais. Per vieną vasarą pakalbėdavau su 3 tūkst. šeimų. Būtent taip pamačiau labai daug jų gyvenimo kampų ir įsitikinau, kad gerai gyventi galima visur. Drąsiai sakau, kad dalis lietuvių gyvena žymiai geriau nei žmonės JAV. Ten nėra nieko, ko mes neturėtume. Lietuvoje yra begalė galimybių, kurių kartais tiesiog nepastebime, neįvertiname ir neišnaudojame. Nesvarbu, kur gyveni – svarbu, kiek daug nori, kiek pastangų susikurti sėkmei įdedi.
– Įsivaizduok, kad laimėjai milijoną ir gali kurti pridėtinę vertę Biržams. Ką darytum?
– Esu apgalvojęs situaciją, ką daryčiau, jeigu grįžčiau gyventi į Biržus. Manau, kad kurčiau naujas darbo vietas, steigdamas ūkį. Tas ūkis būtų netradicinis – neauginčiau grūdų, o statyčiau daug šiltnamių, kad veikla vyktų didžiąją metų dalį, o žmonės nuolatos turėtų darbo vietą.
– Visi mes lekiam, skubam, dirbam, o tu pabandyk įsivaizduoti, kad gali sustabdyti ir pasukti laiką. Kur ir kodėl, turėdamas tokią galią, nusikeltum?
– Kadangi labai žaviuosi profesionaliu sportu, turėdamas galimybę sustabdyti ar atsukti laiką, grįžčiau į vaikystę ir susitelkčiau į vieną sporto šaką, pavyzdžiui, futbolą. Taip padaryčiau ne tik dėl to, kad niekada atkakliai ir kryptingai nesportavau, bet ir todėl, kad dabar suvokiu, jog sportas ir verslas yra labai panašūs. Sunkiai dirbčiau ir siekčiau sportinių aukštumų, į kurias šiuo metu žvalgausi ne iš profesionalaus sporto, o iš verslo pusės.
– Ko palinkėtum jauniems, save atrasti bandantiems žmonėms?
– Norėčiau palinkėti nebijoti rinktis tokį kelią, kuris atrodo pats priimtiniausias. Nežinai, kur mokytis – viskas gerai, duok sau laiko ir stenkis geriau pažinti save. Šiais laikais viskas labai keičiasi, todėl nereikia bijoti būti lanksčiam, išskirtiniam. Prisimenu save mokykloje ir suprantu, kad tikrai neišnaudojau daug galimybių. Manau, kad Biržų jaunimas ir dabar dar yra gana uždaras, bijantis atsiskleisti bei laisvai reikšti mintis. Būkite aktyvūs, įsitraukite į veiklas, ieškokite pažinčių, kurkite kažką išskirtinio, nes tai nėra gėdinga, priešingai – tai yra šaunu.
