Prieš 20 metų, 2003-aisiais, biržiečius nustebino naujovė: rajone įsikūrė pirmoji privati šeimos medicinos gydymo įstaiga. Kai kurie žmonės į naujovę žiūrėjo nepatikliai, kai kurie – labai apsidžiaugė ir į naujai įsikūrusį Biržų šeimos gydytojų centrą patraukė paskui savo gydytojus. Per dvidešimtmetį būta visko: ir sunkumų, ir didelių laimėjimų, iš kurių didžiausias – pacientų pasitikėjimas. Apie kūrimosi pradžią ir koks kelias nueitas, kalbėjomės su Šeimos gydytojų centro įkūrėja, vadove, Lietuvos nusipelniusia gydytoja Elena Šakeliene.
– Gydytoja, kodėl kilo mintis kurti privačią gydymo įstaigą rajone?
– Prieš dvidešimtmetį Lietuvoj atsirado šeimos gydytojo specializacija. Iš vidaus ligų gydytojų persikvalifikavome į šeimos gydytojus. Šių persikvalifikavimo kursų metu ir kilo idėja kurti privačią įstaigą. Tuomet tokia praktika buvo „ant bangos“. Atrodė, kad dirbdamos privačiai galėsime daugiau pagelbėti žmonėms. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Buvome keturios akcininkės: gydytojos Rita Macienė, Rima Viederienė, Kristina Kriaučiūnienė ir aš. Nutarėme kurti ne viešąją įstaigą, o uždarąją akcinę bendrovę. Tai suteikė mums visas socialines garantijas. Kolegės su viskuo sutiko, tik ne su organizacinių dokumentų tvarkymu. Taip tapau centro vadove, nes apsiėmiau tvarkyti šiuos dokumentus. Įstaigą įregistravome 2003 m. sausio 30 d., o dirbti pradėjome tų pačių metų liepos 4 dieną. Mūsų pasveikinti atvyko Valstybinės ligonių kasos direktorius Saulius Janonis, Panevėžio teritorinės ligonių kasos direktorius Jonas Narbutas, tuometinis rajono meras Regimantas Ramonas, Biržų ligoninės vyr. gydytojas ir kolegos gydytojai.
– Kokia buvo pradžia? Kaip pavyko įtikinti pacientus ateiti į privačią įstaigą?
– Žmonės gal dar prisimena, kad darbą pradėjome Rotušės g. 24 A. Ten pirmajame aukšte buvo įsikūrusi privati Neringos Sutnikienės vaistinė, o mes įsikūrėme antrajame aukšte. Žmonėms buvo patogu, kad ir gydymo įstaiga, ir vaistinė yra vienoje vietoje. Iškart, darbo pradžioje, į įstaigą prisirašė 4500 pacientų. Visi atėjo paskui savo gydytojas. Žinoma, buvo žmonių, kurie nepatikliai žiūrėjo, bijojo, kad už paslaugas reikės mokėti. Žmonės uždavinėjo daug klausimų. Tačiau 4500 pacientų bagažas parodė, kad mumis pasitiki.
– Tačiau Rotušės gatvėje ilgai neužsibuvote?
– 2005 m. vasario 3 d. persikėlėme į dabartines patalpas Vytauto gatvėje, šalia „Benu“ vaistinės. 2004 m. Šeimos gydytojų centrą paliko ir į polikliniką dirbti grįžo gydytoja K. Kriaučiūnienė. Išėjo ir dar dvi slaugytojos. Taip, dirbti buvo sunku, nes reikėjo patiems save išsilaikyti.
– Kaip pavyko prisikalbinti medicinos personalą pereiti į privačią įstaigą?
– Su šeimos gydytojomis atėjo dirbt ir jų seselės. Ginekologu labai trumpai iš pradžių dirbo Petras Bimba, paskui jį pakeitė ir iki šiol dirba gydytoja Banguolė Kvedaravičienė. Chirurgu iki tol, kol tapo poliklinikos direktoriumi, dirbo Leonidas Sologubovas.
Iš pradžių galvojome, kad gydytojos kabinetuose išsivers be slaugytojų pagalbos, o jos dirbs tik procedūriniame kabinete, registratūroje, tačiau slaugytojų pagalba šeimos gydytojoms buvo neišvengiama dėl didelio darbo krūvio.
Dirbti pradėjome 10 žmonių, o dabar centriuke dirba 42.
– Sunku patikėti, kaip stipriai išaugo komanda ir paslaugos.
– Tikrai. Dabar centriuke dirba keturi odontologai, burnos higienistė, nes įkūrėme Odontologijos kabinetą. Teikiame paliatyviąją pagalbą namuose. Komandą sudaro šeimos gydytojas, bendrosios praktikos slaugytoja, jos padėjėja, medicinos psichologas ir socialinis darbuotojas.
Turime ambulatorinių slaugos paslaugų namuose mobiliąją komandą, kurią sudaro 3 bendrosios praktikos slaugytojos, iš kurių viena koordinatorė, 2 slaugytojos padėjėjos, dvi kineziterapeutės. Sunkius ligonius namuose lankome nemokamai.
2021 m. įkūrėme Psichikos sveikatos centrą, į kurį dirbti atvyksta du gydytojai psichiatrai, dirba psichikos sveikatos slaugytoja, socialinis darbuotojas, medicinos psichologas. Šeimos gydytojų centre yra ir masažo kabinetas.
Esame šeimos medicinos rezidentūros bazė, kurioje kasmet rezidentūrą atlieka būsimieji šeimos gydytojai.
Esame sudarę sutartį su UAB „Medicina practica laboratorija“, kurioje mūsų pacientams atliekame labai daug įvairių tyrimų.
O pacientų, prisirašiusių įstaigoje, skaičius išaugo iki 5800. Daugiau priimti fiziškai nebepajėgiame.
– Kurie medikai dirba centriuke (taip biržiečiai pripratę vadinti Šeimos gydytojų centrą) nuo pat pradžių iki šiol?
– Aš, gydytojos Rita Macienė, Banguolė Teodora Kvedaravičienė, Lietuvos nusipelniusi slaugytoja Emilija Mažuikienė, žmonių švelniai vadinama Miliute, vyr. slaugytoja Laima Daunienė, valytoja Lina Gasparėnienė.
Vėliau į mūsų gretas įsiliejo šeimos gydytojos Laima Gabrėnienė ir Edita Braždžiuvienė, chirurgas Jurgis Trepkus, akušerė Indrė Aukštikalnienė. Mums pagalbon ateina vaikų ligų gydytoja Marija Valaitienė, vidaus ligų gydytoja Lida Duderienė.
– Koks didžiausias Jūsų įstaigos laimėjimas per tuos dvidešimt metų?
– Didžiausias laimėjimas – pacientų pasitikėjimas mūsų komanda, mūsų centriuku. Žmonės neišsibėgiojo, ir dar naujų norėtų ateiti. Džiaugiamės, kad rašėme projektus ir pavyko gauti finansavimą iš ES struktūrinių fondų. Už gautas lėšas įsigijome odontologinę, medicininę ir kompiuterinę įrangą, baldus ir du automobilius. Tai didelė paspirtis paslaugų kokybės gerinimui ir prieinamumui užtikrinti.
– O kokių būta nusivylimų?
– Pirmaisiais veiklos metais aptarnavusi mūsų kompiuterius telekomunikacijų bendrovė per klaidą, tiksliau – virusą, nuskaitė nuo įstaigos sąskaitos didelę lėšų sumą. Dėl to vos neištiko bankrotas. Tačiau dalį lėšų pavyko atsikovoti.
Mus tuomet išgelbėjo tai, kad centro gydytojoms pavyko 8 pacientams diagnozuoti vėžį labai ankstyvoje stadijoje, ir už tai iš TLK gavome 8000 litų paskatinimą. Tai buvo dideli pinigai įstaigai. Laimei, dėl ankstyvosios diagnostikos išgyveno ir pacientai.
– Ar žmonės sąmoningėja, ar rūpinasi savo sveikata?
– Labai džiugina prevencinės programos, kurios leidžia diagnozuoti ligas ankstyvojoje stadijoje. Pavyzdžiui, šiais metais jų dėka pavyko dviem pacientams nustatyti žarnyno vėžį I stadijoje ir tie žmonės pasveiks.
– O ką keistumėte valstybinėje politikoje, susijusioje su medicinos paslaugomis?
– Ministerija prašo įstaigų teikti pasiūlymus. Juos pateikiame, tačiau gauname atsakymus, kad jie bus svarstomi, bet kol kas nebus taikomi. Kam tuomet teikti pasiūlymus? Erzina nuolat stringanti e-sveikatos sistema, dėl kurios kartais gydymo įstaigos nesusikalba, t.y. nemato siuntimų, išrašų. Taip pat erzina „popierizmas“.
– Ar daug laiko užima „popierizmas“?
– 50 proc. O jei gydytojui nepadėtų slaugytoja, tai užimtų ir 70 proc. laiko, kurį būtų galima skirti pacientui.
– Ar dabartinis pacientas – įnoringas?
– Pasitaiko visokių. Labiausiai trikdo tai, kai negali žmogui įrodyti, kad jam reikia tokio, o ne kitokio gydymo. Tuomet, kad nekiltų konfliktas, siunti pas kitą specialistą, kuris dar kartą patvirtina šeimos gydytojo tiesą. Arba pasitaiko atvejų, kai pacientas reikalauja tyrimų tokių, kurie atrodo reikalingi jam, o ne gydytojui, prašinėja siuntimų pas specialistus be galo ir krašto. Tačiau gydytojas pats jaučia atsakomybę ir, kai negali nustatyti diagnozės, nukreipia pas specialistą.
Yra buvę atvejų, kai atrodė, kad be pareigūnų įsikišimo neapsieisi. Pavyzdžiui, vienas pacientas apstumdė ir mane, ir į kabinetą ėjusią garbingo amžiaus senutę. Jis turėjo psichikos problemų, todėl stengėmės nuraminti, pareigūnų nekvietėm.
Tačiau dauguma pacientų yra kantrūs ir pagarbūs, vertina gydytojo darbą ir pastangas. Neseniai nustebino viena moteris. Ji atėjo su didžiule puokšte gėlių, nes norėjo padėkoti už savo mamos, kuri neseniai paliko šį pasaulį, priežiūrą.
Iš tiesų žmonės turi daug psichologinių problemų, jiems trūksta bendravimo, šilumos, paguodos.
– Ar mokate pasakyti žodį „ne“?
– Kol kas nelabai. Esu gimusi arklio metais, tai pripratusi arti kaip arklys (juokiasi-red.). Kai turiu laisvo laiko, būnu su anūkais, kartą per metus išvažiuoju pailsėti į Turkiją, Graikiją. Bet… Ir pliaže tenka atsakyti į pacientų skambučius. Esu optimistė, todėl mane tenkina ir mažytis poilsis.
– Ką norėtumėte dvidešimtmečio proga pasakyti savo kolektyvui, pacientams ir ko palinkėtumėte sau?
– Savo visam kolektyvui norėčiau padėkoti už gerą darbą ir atsidavimą. Labai ačiū registratūros darbuotojoms, kurios labai dažnai atlieka žaibolaidžio vaidmenį. Esame draugiškas kolektyvas, švenčiame gimtadienius ir kalėdines vakarones, kasmet kartu išvykstame pakeliauti po Lietuvą, Latviją. Noriu padėkoti savo šeimai už pagalbą ir palaikymą, ypač dukrai Rasytei, kuri mane ir pabara, kai reikia.
Pacientams noriu palinkėti stiprios sveikatos, dvasios ramybės, optimizmo, supratingumo, meilės sau ir kitiems. Daugiau matyti gėrio ir šviesos!
Sau palinkėčiau ramesnės kasdienybės. Išmokti pailsėti ir pasakyti žodį „ne“, nors nežinau, ar pavyks.
– Ačiū už pokalbį.
