Biržų savivaldybės poliklinikos Vaikų konsultacijoje dirbanti slaugytoja Ina Zorubienė Tarptautinę slaugytojų dieną pasitiks kaip nusipelniusi Lietuvos medikė. Biržietė – tarp 27 šalies slaugytojų, kuriems sveikatos apsaugos ministras įteikė Garbės ženklą už pasišventimą profesijai, sunkų ir pasiaukojamą darbą bei išskirtinius nuopelnus sveikatos sistemai.
Išsipildžiusi svajonė
Medikų apdovanojimai balandžio 30 dieną vyko Lietuvos sostinėje, Valdovų rūmuose. Simboliška, kad čia buvo pagerbti žemiškieji mūsų sveikatos valdovai – medikai. Gailestingosios seserys, medicinos seserys, slaugytojos visais laikais buvo svarbi gydymo ir slaugos procesų dalis. Slaugytojas, dirbdamas savo darbą, kartu yra ir paciento konsultantas, globėjas, o kartais turi atstoti ir jam artimiausius žmones – mamą ar globėją.
„Meilė ir užuojauta yra būtinybė, o ne prabanga. Be jų žmonija neišgyventų“. Respublikinės vaikų ligoninės slaugytojų komandos lyderė įsitikinusi, kad šie Dalai Lamos žodžiai, labai tinka slaugytojo profesijos misijai nusakyti.
Jau 40 metų su mažaisiais pacientais Biržų poliklinikos vaikų konsultacijoje dirbanti slaugytoja Ina Zorubienė medicinos sesers (slaugytojos) darbą vadina išsipildžiusia svajone.
„Mylime mes vaikus. Jie – didžiausias turtas, brangiausia vertybė ir ateitis“, – sako slaugytoja Ina.
Parovėjoje užaugusi ir Medeikių vidurinę mokyklą baigusi ji nedvejodama pasuko į Panevėžio medicinos mokyklą.
Pirmoji ir iki šiol vienintelė Inos darbovietė – Biržų poliklinikos Vaikų konsultacija. Čia dirbant užaugo ne viena biržiečių karta.
„Dabar auginame buvusių pacientų anūkus“, – sako slaugytoja. Užaugo ir Inos vaikai. Tomas ir Justina dovanojo močiutei džiaugsmą – anūkėlius. Sūnaus mažyliui Tomui dar tik treji, o dukters atžalos – penkiolikmetė Austėja ir devyniolikos sulaukusi Akvilė.
Dirbo su žinomomis rajono pediatrėmis
Parovėjoje gyvenę ir anksti šį pasaulį palikę Inos tėveliai Albertas ir Danguolė Puniai – ne medikai. Abu dirbo kolūkyje, o giminėje medikė buvo panevėžietė Inos teta. Gal ir jos pavyzdys turėjo įtakos merginai pasirenkant mediko kelią.
O profesiniam tobulėjimui didelės įtakos turėjo darbas su Biržų vaikų gydytojomis. Visos jos – skirtingos, tačiau tikros savo darbui atsidavusios profesionalės.
Pirmoji pediatrė, su kuria slaugytojai Inai teko dirbti apie dvejus metus, buvo šviesaus atminimo Janina Kubilevičienė. Ji buvo ypatinga ramumu, tikslumu. Gydytoja Vitalija Jablonskytė pasižymėjo gerumu, nuoširdumu, atjauta.
O gydytoją Sigutę Vižinytę, su kuria komandoje dirba jau daugiau nei dešimt metų, slaugytoja Ina vadina visų geriausių savybių įsikūnijimu.
„Ši gydytoja – tai žmogus iš didžiosios raidės. Aš dėkinga visiems kolegoms, su kuriais teko dirbti. Šiandien iš tų, daugiau nei trisdešimt metų esančių šalia, – tik Rasytė ir gydytoja Sigutė“, – sako Ina apie slaugytoją R. Staniulienę ir gydytoją S. Vižinytę.
Į darbą eiti gera
Slaugytoja Ina sako nepamenanti nė vieno darbe įvykusio incidento, skaudžių įvykių taip pat nebuvę.
„Aišku, būna pervargimo, perdegimo, tačiau iki šiol noriu eiti į darbą. Tokio žodžio kaip „mobingas“ net nesinori tarti – čia tokia gera atmosfera, man gera dirbti. Jaučiuosi gerai, o administracijai esu dėkinga, kad mano kandidatūrą pateikė apdovanojimui“, – kalba slaugytoja apie darbovietę.
Anot pašnekovės, bėga laikas, atnešantis pokyčių. Labai keičiasi pacientų tėveliai, jų požiūris. O pokyčiai – į gera.
„Jauni žmonės turi daugiau žinių, domisi, žino, kur ieškoti informacijos. Sykiu džiugu, kad ir būdami patys informuoti tėvai konsultuojasi su gydytoja ir manimi“, – kalba slaugytoja.
Itin svarbiu pokyčiu slaugytoja įvardija tai, kad vaikais ir jų sveikata rūpinasi ne tik mamos, o ir tėčiai.
„Tėčiai vaikučius prižiūri, atveda į polikliniką, ko anksčiau tikrai nebūdavo“, – džiugiai pastebi slaugytoja. Konsultacijoje jaunųjų pacientų (nuo pirmųjų dienų iki 18 metų) daug – apie tūkstantį ir keturis šimtus.
Poilsis gamtoje, prie jūros ir šalyje, kur gyvena mylimi vaikai
Laisvalaikio slaugytoja Ina sako daug neturinti.
„Mano gyvenimas – darbas. Vos vienų metų sulaukusius vaikus leidau į darželį. Jiems susirgus vaikais rūpinosi, padėdavo močiutės, o aš eidavau į darbą“, – sako keturiasdešimties metų slaugytojos darbo stažą turinti pašnekovė.
Po darbo dienų ji geriausiai pailsi vaikščiodama, būdama gamtoje, ypač – prie jūros.
„Jūra, gamta – vietos, kur bėga mano mieliausias laikas. Dažnai važiuoju į Jūrmalą ir, aišku, į Norvegiją, kur mano mylimi vaikai ir anūkai“, – sako Ina.
Karo pasekmių sielose išgydyti neįmanoma
Nusipelniusi šalies slaugytoja visiems linkėtų sveikatos ir taikos.
Pasak Inos, jai labai dažnai tenka susitikti su iš Ukrainos atvykusiais žmonėmis, jiems padėti. Visi pabėgėliai paliesti karo, kurio pasekmių žmonių sielose išgydyti neįmanoma.
Kol kas taikioje šalyje gyvenantiems ir neretai dėl smulkmenų besijaudinantiems, įtarimo kamuojamiems kraštiečiams slaugytoja linki pasitikėjimo.
„Pasitikėjimo vieniems kitais tarp medikų ir pacientų tikrai pritrūksta“, – sako I. Zorubienė. Medikė, kuriai gera gyventi Biržuose ir dirbti mylimą darbą.
