Turbūt daugiausia, ko gali tikėtis literatūros kūrėjas, – tai, kad jo darbai bus nepamiršti, skaitomi ir vertinami. Biržietis poetas, „Aušros“ bendradarbis, vertėjas, pedagogas Stanislovas Dagilis daugiau kaip prieš šimtą metų ilsisi gimtųjų Peleniškių kapinaitėse, o jo negausi originali kūryba vis dar gyvena kraštiečių atmintyje.
Praėjusį ketvirtadienį poeto ir vertėjo S. Dagilio 180-osios gimimo metinės buvo paminėtos tikrai vertai. Biržų krašto muziejus „Sėla“ organizavo S. Dagilio kūrybos skaitymus bei diskusiją dėl vietos jo paminklui.
Skaitymai gimtadienio proga
Pavasaris tikrai nepagailėjo saulės ir šilumos S. Dagilio kūrybos skaitymams, kurie vyko prie poeto paminklo Biržų sekmininkų bažnyčios kiemelyje. Paminklui šiemet irgi jubiliejiniai metai, sukanka šimtmetis nuo jo pastatymo. Pastatytas jis buvo 1923 metais, minint S. Dagilio 80-ąsias gimimo metines.
Apie paminklo S. Dagiliui klajones po Biržų erdves trumpai papasakojo muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė. Ji priminė ir plačiausiai žinomo poeto kūrinio – poemos „Joninės Parovėjos karčemoje“ viešus pristatymus ir skaitymus tiek Biržuose, tiek šalyje.
Čia verta prisiminti, kad minėtą poemą pirmajame lietuviškame vakare Biržuose 1906 metais deklamavo tuomet dar gimnazistas, S. Dagilio sūnėnas Martynas Yčas, kuriam vėliau buvo lemta tapti žymiu atkurtos Lietuvos valstybės politiku ir pramonininku. Vakare dalyvavo ir pats autorius S. Dagilis. Apie tai buvo rašoma to meto „Vilniaus žinių“ laikraštyje, žinutėje „Lietuvių vakaras Biržuose“.
Muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė perskaitė eiliuotą S. Dagilio knygos „Lietuviškas šiupinys“ pratarmę, kur autorius kukliai teisinasi, kodėl jis ėmėsi versti kitus rašytojus. „Geisdamas naudos tautiečiams gimtinėj kalboje, svetimųjų giesmininkų giesmes atkartoja…“ – rašė S. Dagilis, išvertęs A. Mickevičiaus, V. Sirokomlės, M. Lermontovo, F. Schillerio kūrinių.
O dabartinės kartos biržiečiams „Jonines Parovėjos karčemoje“ ketvirtadienį skaitė Dalia Kėželienė, pasakėčią – Povilas Gasiulis.
S. Dagilio eilėraštį „Patogios, mielos, Lietuvos mergytės…“ visoje Lietuvoje išgarsino maestro Vytautas Kernagis. Dauguma šios dainos klausytojų net neįtaria, kad dainos žodžiai priklauso Biržų krašto žmogui. Pritariant Loretos Gasiūnaitės gitarai ir balsui, S. Dagilio ir V. Kernagio daina nuskambėjo iš susirinkusių biržiečių lūpų.
Sekmininkų bendruomenė visus vaišino gimtadienio tortu ir saldumynais, kava ir arbata. Niekas neskubėjo skirstytis, šnekučiavosi, mėgavosi skaisčia pavasarine saulute.
Kur turi stovėti paminklas S. Dagiliui
Pavakare muziejaus „Sėla“ parodų salėje įvyko diskusija dėl paminklo S. Dagiliui stovėjimo vietos. „Nameliai mano brangūs! / Man visur patogu, / Bet niekur nėr tiek laimės, / Kiek po jūsų stogu.“ Šį ketureilį S. Dagilis atspausdino ant „Lietuviško šiupinio“ viršelio 1910 metais. Bet jam skirtas paminklas tarsi benamis jau daug metų klajoja iš vienos Biržų vietos į kitą, taip tvirtai ir neprigydamas nė vienoje iš jų.
Paminklas atidengtas 1923 metų rudenį su Biržuose dar nematytomis iškilmėmis bei aukštų svečių gausa. Tuo metu jis stovėjo kone priešais Baltąją vaistinę, Aptiekos (dabar – J. Bielinio) gatvės kitoje pusėje. Atslinkus į Lietuvą sovietams, pokariu ten buvo įrengta turgavietė, o paminklas buvo perkeltas prie tuometinio kino teatro „Žvaigždė“. Dar vėliau paminklas atsidūrė skverelyje priešais stačiatikių cerkvę, kurioje tuo metu buvo įsikūręs Biržų kraštotyros muziejus, o dabar čia yra sekmininkų bažnyčia. Paminklas čia tebestovi ir šiandien, tačiau akivaizdu, kad ši vieta jam nėra tinkamiausia.
Anot sekmininkų bendruomenės atstovės Veros Šnarienės, biustas jau buvo ir nugriautas, ir pavogtas, S. Dagilis su šia vieta neturi jokių sąsajų.
Kur turėtų stovėti paminklas poetui, vertėjui ir pedagogui, evangelikų reformatų giesmyno rengėjui S. Dagiliui, muziejuje „Sėla“ diskutavo Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas, Biržų garbės pilietis Donatas Balčiauskas, Biržų evangelikų reformatų bažnyčios klebonas Rimas Mikalauskas bei Biržų rajono savivaldybės paminklosaugininkas Dalius Mikelionis.
Turi spręsti profesionalai
Kad S. Dagilis Biržuose nepamirštas, liudija jo vardu pavadinta gatvė, joje yra namas, kuriame poetas gyveno paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį. Anot D. Balčiausko, geriausia būtų, kad paminklas atsidurtų kažkur toje vietoje, kur jis buvo pastatytas pirmą kartą, ypač įvertinant tai, kad kažkada Baltoji vaistinė bus atstatyta. Dabar ten rasti vietą sudėtinga. Kita tinkama vieta, D. Balčiausko nuomone, būtų J. Janonio aikštės kampe, netoli Vilniaus ir S. Dagilio gatvių sankryžos. „Atrodytų, kad S. Dagilis eina namo, nes toliau jo vardo gatvėje yra išlikęs poeto namas“, – sakė D. Balčiauskas.
„Biustai ne tokie paminklai, kuriems reikalingos aikštės, jie statomi labiau kamerinėse aplinkose“, – pastebėjo kunigas R. Mikalauskas, tačiau sakė, jog dėl vietos nėra apsisprendęs. Jo nuomone, gera vieta buvo pievelė S. Dagilio gatvės gale, prie jo buvusių namų, bet dabar ten įrengtas atminimo skveras žydų gelbėtojams. Dar vieną galimą paminklo pastatymo vietą kunigas matytų kitoje Vytauto gatvės pusėje priešais autobusų stotį, arčiau į evangelikų reformatų bažnyčios pusę. R. Mikalausko nuomone, bet kokiu atveju vietą paminklui galutinai turėtų parinkti profesionalus architektas.
Kalba pasisuko ir prie kitus kol kas vietos neturinčius paminklus. Tai pilies rūmų arkadoje saugomi Jono ir Martyno Yčų bei Jonušo Radvilos biustai. Be S. Dagilio paminklo, kalbėta ir apie jų galimą pastatymo vietą. Apgailestauta, kad paminklų išdėstymo idėja liko be atsako svarstant Biržų viešųjų erdvių koncepciją, o vėliau ir projektiniuose pasiūlymuose.
D. Mikelionis sakė jau seniai turintis idėją įkurti nusipelniusių Biržų krašto žmonių biustų alėją, tik tam reikalinga tinkama vieta. Jo nuomone, S. Dagilio paminklas turi daug šansų grįžtį į pirminę vietą, nes iš esmės keičiasi šio kvartalo veidas atsiradus naujai aikštei prie reformatų bažnyčios. Anot D. Mikelionio, čia kuriasi naujas traukos centras.
Diskusijos klausytojas Donatas iškėlė mintį, kad garbių žmonių biustų alėja būtų paežere, pagal dabartinį dviračių-pėsčiųjų taką. Ši mintis rado pritarimą kaip racionali ir svarstytina tiek diskusijos dalyvių, tiek klausytojų pasisakymuose.
Svarbiausia, dėl ko sutarė visi, – kad šioje vietoje nereikia karštligiško skubėjimo ir kad galutinį žodį dėl paminklo vietos turi tarti profesionalai architektai.
Mecenatystės daigai
Kalbėta ir apie mecenatystę. Administracijos direktorė Irutė Varzienė apgailestavo, kad Biržuose nėra tokių tradicijų, tuo tarpu kaimyniniame Pasvalyje jau trys paminklai iškilo mecenatų lėšomis. Čia galima prisiminti, jog ir S. Dagilio paminklas pastatytas mecenato Martyno Yčo rūpesčiu ir lėšomis.
Tiesa, pirmuosius mecenatystės daigus buvo galima stebėti ir renginyje. Istorikas Vidmantas Jukonis apsiėmė atnaujinti medinę atminimo lentą, kabėjusią ant buvusio S. Dagilio namo. Reikia viltis, kad panašūs nedideli žygiai Biržų kultūros ar istorijos objektams išsaugoti taps kiekvienam biržiečiui meilės savo kraštui ir apskritai gero tono požymiu.
