Orinta ir Nerijus Sabuliai gali būti vienas iš pavyzdžių, kad jauni žmonės nebūtinai veržiasi į didžiuosius miestus. Apie laikiną, su darbu susijusį atvykimą į Biržus galvoję panevėžiečiai čia sukūrė šeimą. Palikti šį šiauriausią Lietuvos kraštą pora sugalvotų nebent dėl didesnių galimybių ugdyti vaikus bei rūpintis jų sveikata.
„Norfos“ vaistinėje dirbanti jauna farmacininkė pirmiausia dėmesį atkreipė… balsu. Įspūdį darė ramus, profesionalus ir sykiu labai paprastas aiškinimas klientui apie medikamentą. Atrodė, net stebėtina, kiek vaistininkė gali turėti kantrybės, dažnai sekinamos žmonių liejamo nepasitenkinimo gyvenimu – pradedant vaistais, baigiant oru ir valdžia.
„Jauna, maloni, profesionali. Atrodo, kad ne iš Biržų“, – svarstė farmacininkės Orintos Sabulienės dėmesiu ir kantrybe pamalonintas „Norfos“ vaistinės klientas. Jo žmona pridūrė tikrai besidžiaugianti, kad puikią vaistinės darbuotojų komandą papildė jauna profesionalė.
Surado vienas kitą mieste prie Širvėnos
Orinta ir Nerijus Sabuliai – šeimą Biržuose sukūrę ir čia vaikus auginantys panevėžiečiai. Abu gimę, augę ir mokyklą baigę Panevėžyje po studijų jie darbavosi gimtajame mieste. Į Biržus juodu atvedė skirtingi keliai, čia susipynę ir santuokos saitais sujungę prieš šešerius metus.
Orinta su būsimuoju vyru Nerijumi Panevėžyje augo tame pačiame daugiabučių namų apsuptame kieme, lankė tą pačią pradinę mokyklą, tačiau vienas kito nepažino. Po studijų grįžusi į Panevėžį Orinta dirbo šalia anytos namų esančioje vaistinėje, tačiau Nerijaus sutikti ir čia neteko.
„Toks likimas, kad turėjome abu atvažiuoti į Biržus, kad susitiktume“, – šypsosi Orinta. Ji po farmacijos studijų Kauno medicinos universitete dirbo „Eurovaistinės“ tinkle Panevėžyje, Pasvalyje. Naudodamasi gerais darbo pasiūlymais atvyko į Biržus. Tai buvo prieš 9 metus. Pradėjo dirbti prie poliklinikos esančioje „Eurovaistinėje“.
Tuo metu jos būsimasis vyras Nerijus jau buvo įsikūręs Biržuose, čia įsigijo butą. Su Orinta jiedu susidraugavo bendraudami bičiulių rate. Iš keturių žmonių draugijos susiformavo pora, virtusi Sabulių šeima.
Viengungis – į būsimos žmonos senelių kraštą
Profesionalus kineziterapeutas Nerijus pasakoja, kaip prieš 11 metų atsidūrė Likėnų reabilitacijos ligoninėje. Dabar čia jis dirba masažuotoju.
Panevėžio ligoninėje panaikinus reabilitacijos stacionarą liko tik ambulatorinės paslaugos. Pokyčiai buvo susiję ir su darbo vietų mažėjimu. „Man pasiūlė važiuoti į Likėnus. Sakė, kad esu vienintelis nevedęs, tai esą man lengviau bus pakeisti gyvenimo aplinkybes“, – dabar jau linksmai prisimena Nerijus. Likėnuose jis rado gražią darbuotojų komandą, sulaukė geranoriškos pagalbos ieškant buto ir įveikiant kitus rūpesčius.
Jeigu į Likėnus dirbti važiavęs Nerijus iš pažįstamų sulaukdavo užuojautos, tai Orintai Biržai – ne svetimas kraštas. Čia jos tėčio Vidmanto Valodkos gimtinė. Jis žuvo, kai Orintai tebuvo šešeri. Biržuose gyveno močiutė – tėčio mama Ona Valodkienė.
„Močiutė buvo bažnyčios giedotoja, kaip ir jos seserys Alytė, Augutė. Mes su Nerijumi ir tuokėmės Biržuose, pas mūsų mylimą kleboną Algį Neverauską“, – sako Orinta. Biržuose gyvena ir jos teta – tėčio sesuo Virginija.
Orintos mama taip pat susijusi su šiuo kraštu, nes augo Vabalninke. Audrutė Užusienytė su būsimu Orintos tėčiu susipažino jam besimokant Vabalninko technikume.
„Mūsų abiejų mamos yra medicinos seserys“, – sako kineziterapijos mokslus baigęs Nerijus, pasiteiravus, ar jo ir farmacininkės žmonos giminėje nėra medikų. Orintos močiutę Valeriją Užusienienę vabalninkiečiai meną kaip ilgametę vaistininkę.
Biržiečiai rūpinasi sveikata, jai negaili pinigų
Orinta ir Nerijus gyvenimu Biržuose kol kas patenkinti. Anot jų, abu dirba puikiuose kolektyvuose, supami gerų ir rūpestingų kolegų. Vaistininkė Orinta džiaugiasi ir klientais – kone visi jie esantys supratingi ir kultūringi. Dar viena biržiečių charakteristika – tai nedejuojantys žmonės, medikamentų ir papildų nesirenkantys tik pagal mažiausią kainą. „Tenka klientą girdėti sakant, kad jam svarbi ne kaina, o produkto kokybė. Nežinau, gal tik mūsų klientai tokie dėmesingi sveikatai ir jos stiprinimui“, – sako „Norfos“ vaistinėje dirbanti Orinta. Anot jos, dabar „ant bangos“ yra įvairūs papildai, skirti imuniteto stiprinimui. Daug perkama ir fitoterapinių (pagamintų iš vaistinių augalų) preparatų.
Pasiteiravus, ar dažnai tenka aptarnauti vargšą žmogų, neturintį pakankamai pinigų sumokėti už būtiną vaistą, Orinta atsako, kad Biržuose tokio atvejo nebuvę. O Pasvalyje su vargingais žmonėmis darbe susitikti tekę.
Tačiau Biržuose farmacininkai susiduria su žmonėmis, kurie skundžiasi ir netgi dejuoja negalintys patekti pas kai kuriuos gydytojus. „Jūs – paskutinė viltis“, – teko girdėti vaistininkei ir jos kolegoms. Pasak O. Sabulienės, farmacininkų darbo krūviai nuolat didėja, daugėja jiems priskirtų funkcijų, o dažnai tenka konsultuoti pagalbos prašančius ir jos neradusius žmones. Anot vaistininkės, tikrai sunku yra žmonėms, vargstantiems dėl galimybės patekti pas gydytojus ne tik dėl sunegalavusių vaikų, bet ir dėl prižiūrimų ligonių. Žinoma atvejų, kai su gydytojais sunku laiku kontaktą rasti netgi socialinės priežiūros darbuotojams.
Biržus ryžtųsi palikti nebent dėl vaikų
Sabuliai augina penkiametę dukrą Viltėją ir dvejų metukų sūnų Ernestą. Tėvai patenkinti vaikų darželiu „Ąžuoliukas“, nuostabiu, anot jų, personalu, glaudžiais ir gražiais kontaktais su mažųjų auklėtojomis. Pasak Nerijaus, gal todėl ir mažylis Ernestas noriai pasilieka darželyje, nelieja ašarų atsisveikindamas su tėveliais.
„Kokia esu laiminga dėl to darželio“, – sako Orinta apie „Ąžuoliuką“. Abu Sabuliai tvirtina, kad gyvendami Biržuose jie jaučiasi laimingi, nes turi vienas kitą ir nuostabius vaikus. Dviese pabūti Orinta ir Nerijus gali, kai į Biržus atvažiuoja kurio nors iš jų mama. Patikėję močiutei vaikus kartais abu traukia… žvejoti. Dažniausiai – į Astravą. „Žvejoja tai Nerijus, o aš tik būnu šalia“, – juokiasi Orinta. Jai atgaiva – skambinimas fortepijonu. Šį instrumentą vaistininkė turi ir namuose. Nerijus tikina, kad žmona labai gražiai grojanti.
Paklausus, ar Sabulių šeima jau įleido šaknis Biržuose, pašnekovai trumpam nutyla.
„Pakalbame abu kartais, kad galbūt reikėtų keltis į Panevėžį. Dėl vaikų“, – sako Orinta. Tokį sprendimą priimtų dėl geresnės galimybės ugdyti atžalas. Vienas iš Orintos pateiktų pavyzdžių susijęs su penkiametės Viltėjos noru šokti. Dukrytė galėtų lankyti pramoginių šokių pamokas, tačiau šios galimybės Biržuose nėra.
Du vaikus pagimdžiusiai medikei Orintai ypač skaudžios temos dėl vaikų sveikatos priežiūros rajone.
Ji pati galinti pasikonsultuoti su puikia vaikų gydytoja Sigute Vižinyte, tačiau darbe vaistininkei tenka girdėti apie pagalbos vaikams bėdas. Nėra normalu tai, kas vyksta ligoninėje, kurioje nėra ne tik vaikų ligų skyriaus, bet ir budinčių pediatrų. Ši aplinkybė taip pat galėtų būti sąraše prie tų, dėl kurių ypatingą atsakomybę už vaikus jaučianti jauna šeima ryžtųsi išvykti.
Tačiau kol kas Orinta ir Nerijus gyvena ir dirba Biržuose. Jie abu kartoja esantys tikrame laimės rate – šeimoje. Artėjant Kalėdoms Sabuliai visiems linki pastebėti šalia esantį kitą žmogų, negailėti stebuklingą galią turinčio gero žodžio. Jis kartais gydantis geriau už vaistus, o sužeisti galintis labiau už nuodingą strėlę.
