Mokslinėje knygoje apie mūsų smegenų sąrangą ir veiklą radau paaiškinimą, kodėl mums lengviau pastebėti klaidas, tai, kas nemalonu, piktintis ir kritikuoti, nei džiaugtis grožiu, būti dėkingiems ir pasitikėti.
Mūsų smegenyse tam tikros struktūros veikia kaip uolūs žvalgai ar sargai, kurių svarbiausias tikslas – apsaugoti mus nuo bet kokio pavojaus.
Tai buvo ypač svarbu itin pavojingoje aplinkoje, kai žmogus buvo labai priklausomas nuo aplinkos. Šiandien, deja, itin budrios ir įtarios mūsų smegenys dažnai daro mums „meškos paslaugą“, nes mes natūraliau jaučiamės kritikuodami, demaskuodami klastą, nei pasitikėdami ir priimdami viską, ką teikia tikrovė, kaip dovaną.
Todėl paprasčiau kalbėti apie kančią, patirtą neteisybę nei apie Prisikėlimo džiaugsmą, apie tobulą Meilę ir Gailestingumą. Kiekvienas nesunkiai iš savo patirties ir kasdienybės galime prirankioti daug nepatinkančių, skaudinančių akmenų.
Šiandien, deja, itin budrios ir įtarios mūsų smegenys dažnai daro mums „meškos paslaugą“, nes mes natūraliau jaučiamės kritikuodami, demaskuodami klastą, nei pasitikėdami ir priimdami viską, ką teikia tikrovė, kaip dovaną.“
Gerokai sudėtingiau su tvaria patirtimi, kad esame mylimi ir skausmas perkeičiamas į džiaugsmą. Šventos Velykos – Prisikėlimo žinia yra būtent apie tai.
Vis rečiau girdime tradicinį Velykų pasisveikinimą: Kristus prisikėlė. Iš tiesų prisikėlė. Akcentas žodžiai „iš tiesų“. Ir ne vien kažkada prieš du tūkstančius metų ir kažkur Jeruzalėje, bet kiekvieno iš mūsų viduje. Regis, tereikia labai nedaug – pasinerti į tą džiaugsmą, kuris apėmė moteris, atėjusias ir radusias tuščią kapą. Pirmoji emocija – didžiulė nuostaba ir atgijusi viltis, kuria jos skuba dalintis su kitais, nepaisant to, kad supranta – tokios žinios skelbimas ne tik kels sumaištį, bet ir bus sutiktas kaip bepročiavimas.
Tuščio kapo žinios priėmimas mokinius perkeitė į Kristaus brolius ir seseris, tuos, kurie jautėsi sugniuždyti nevykėliai į džiaugsmu nesitveriančius išganytuosius.
Šv. Velykos yra Prisikėlimo simbolis ir jo tirštuma. Per Gavėnią esame raginami sąžiningai perkratyti savo kelionmaišius, nusivalyti grimą. Kančios savaitę kiekvienas žingsnis augina tamsą, negailestingai atskleidžia mūsų ribas, ragina grįžti prie to, nuo ko prasidėjo Gavėnia: pripažinimo, kad tesame dulkės. Visa tai ne tam, kad mus suniekintų ar palaužtų, bet veikiau atskleistų paradoksalią stiprybę – galime netekti, regis, visko, tačiau esame nenugalimi. Tuščias kapas – tai niekio pralaimėjimas meilei.
Dovanojamai kiekvienam, jei tik atveriame širdies duris akis ir smegenis nuskaidrinančiai tiesai: būtis iš tiesų prisikelia. Viltis, Tikėjimas ir Meilės tiesa nėra abstrakcijos, bet tai, kas keičia mūsų gyvenimą, kai iš musių, kurios ieško tik nešvarumų, tampame tikrovės nektaru besidžiaugiančiomis bitėmis.
Šv. Velykos – tai pamatinės perspektyvos pasikeitimas. Įsižeidusio, suirzusio, pavargusio vaiko virsmas tuo, kuris jaučiasi mylinčiame glėbyje, ir visa tai, kas atrodė buvo neįveikiama dar prieš akimirką, ištirpsta ir virsta nuostabia ramybe, pasitikėjimu ir žinojimu, kad viskas yra taip, kaip turi būti.
Ką turime daryti, kad Šv. Velykų stebuklas mus perkeistų? Būti savimi, nebijant visose vidinės tamsos, to, kas nepavyko, skaudančių neišsipildžiusių vilčių. Leistis būti mylimiems ir leisti visuose mūsų atokiausiose kertelėse nuskambėti žiniai, kad Tas, kuris Gyvenimas, iš tiesų prisikėlė.
Tebūnie skalsus Velykų stalas, kiek apkrautas jis bebūtų. Kai nustojame graužti save ir kitus, kiekvienas trupinėlis, kuriuo dalinamės prie stalo, turi ypatingą meilės skonį.
Andrius Navickas
