„Tikiu, kad kai tik Ukraina laimės, ir aš laimėsiu savo kovą su vėžiu“, – kalba 27 metų ukrainietė Nataliia Zhydchenko.
Biržuose gyvenanti nuo karo pabėgusi ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja šiuo metu gydosi Lietuvos onkologijos centre. Jai nustatytas krūties vėžys.
Su tokia pat liga kovoja ir jos 48 metų motina.
Abi moterys ligos simptomus pajuto pasiekusios Lietuvą. Galima tik spėlioti, ar organizme glūdėjusių vėžio ląstelių nepažadino patirtas karo siaubas.
Susirgo abi
Su jauna, protinga ir žavia moterimi susitinkame prie Biržų rajono savivaldybės administracijos pastato. Jį Nataliia gerai žino, nes iš čia dirbančių žmonių yra sulaukusi daug pagalbos.
Moteris neslepia, kad eidama susitikti su korespondente ji pirmą kartą užsidėjo peruką. Po pirmos chemoterapijos procedūros jai nuslinko dalis plaukų. Nataliia buvo įspėta, kad po antrosios liks išvis be jų.
Nieko nelaukusi ukrainietė nusiskuto plaukus ir užsidėjo peruką. Sako, sunkiai atsisveikino su savo plaukais. Bet žino, kad jie ataugs. Taip pat bus atlikta ir operuotos krūties rekonstrukcija.
Moteris sako bijojusi, kaip į ją, tokią pasikeitusią, ligotą, reaguos sutuoktinis. Bet jis žmoną įtikino, kad ją myli ne dėl išvaizdos.
Perukas, beje, visiškai nesiskiria nuo tikrų plaukų. Sako, jį įsigyti padėjo tie patys savivaldybėje dirbantys žmonės.
Lietuvoje Nataliia – nuo šių metų balandžio. Ji dar suspėjo tris mėnesius padirbėti vaikų lopšelyje – darželyje „Drugelis“. Tai tapo išsigelbėjimu paaiškėjus ligos diagnozei, nes ji užsidirbo medicininį draudimą. Tad už gydymą Lietuvoje jai mokėti nereikia.
Nataliios mama Olga vėžiu sirgo prieš daugiau nei penkiolika metų. Ji ligą nugalėjo ir pasiekė remisiją. Tačiau atvykus į Lietuvą paaiškėjo, kad liga atsinaujino.
Nataliiai šiuo metu leidžiami cheminiai preparatai, po to laukia spindulinė terapija. Jos motina vartoja geriamus chemoterapijos vaistus.
Abi moterys po procedūrų jaučiasi labai blogai. Tačiau sako sulaukiančios daugybės biržiečių palaikymo, o tai suteikia stiprybės.
Namai liko – bet pilni blogos dvasios
Nataliia atvyko iš Charkovo srities. Jos namai yra už 30 kilometrų nuo Iziumo.
Šis miestas iš rusų okupacijos buvo išlaisvintas rugsėjo mėnesį. Visą pasaulį sukrėtė žinios apie čia rastas masines kapavietes, kankinimų kameras.
Nataliia su vyru gyveno per 15 kilometrų nuo mamos namų. Ji žino, kad mamos namas išliko nesugriautas. Tiesa, išdaužytais langais ir skeveldrų išlaužytu stogu, pro kurį lyjant bėga vanduo.
„Į kaimynų daržą krito sviedinys, užmušė kaimynų šunį ir mamos katiną. Laimė, žmonės liko gyvi“, – pasakoja Nataliia.
O štai Nataliios šeimos bute buvo įsikūrę rusų okupantai, kuriuos moteris vadina orkais. Kad tai buvo būtent jie, grįžęs vyras suprato iš paliktos netvarkos ir maisto davinio pakuočių.
Rusai, tiksliau, nutautėję buriatai išvogė viską, ką galėjo. Netgi moters apatinius. Bandė išnešti skalbimo mašiną, bet nemokėjo jos atidaryti, tad dangtį išlaužė ir ją paliko.
Sako, į butą grįžęs vyras skubėjo viską valyti. Atrodė, kad visur prišnerkšta ir purvina. Net ten, kur akimis purvo nebuvo matyti…
Nataliia sakė, kad gyvenant okupacijoje nuolat norėjosi praustis. Atrodė, net oras pridvisęs nešvaros…
Labiausiai bijojo tylos
Ukrainietė pasakoja, kad prasidėjus karui ji iš savo buto išvyko pas mamą. Pirmąsias karo dienas buvo labai baisu. Skraidė naikintuvai, žmonės sėdėdavo namo rūsyje ir vis klausydavosi jų garso bei laukdavo, kada nukris bomba. Kol ji nukrisdavo, atrodydavo, kad praeina amžinybė. Kaskart pagal garsą suprasdavo, kur daugmaž ji nukrito.
Pašnekovė sako tik neseniai nustojus bijoti lėktuvų skleidžiamo garso. O labiausiai ją šiurpino tyla. Mat kai girdi lėktuvus ir krentančių bombų garsą, supranti, kur jos yra ir ar gali kristi virš tavęs. O kai tylu – nežinai, iš kurios pusės laukti nelaimės.
„Rusai iš pradžių pasakė, kad atėjo vienai dienai. Po to pradėjo ieškoti žmonių, kurie atvirai pritarė Ukrainos politikai, Donbaso karo veteranų. Šie skubiai išvyko – suprato, kad jiems gresia mirtis. Gyventojai skubėjo nukabinti Ukrainos vėliavas. Daug vyrų dingo – jų nerado nei gyvų, nei mirusių“,- pasakojo ukrainietė.
Didžiausia panika šeimą ištiko, kai į jų atokią gatvę atvažiavo rusų tankas. Suprato, kad nelaimės neišvengs. Juolab kad Nataliia su seserimi 2014 metais, kai prasidėjo karas Donbase, ant tėvų namo sienos buvo užrašiusios: „Namai ten, kur širdis, mano širdis – Ukrainoje“. Bijojo, kad išvydę tokį užrašą orkai jų namus padegs, o juos pačius sušaudys.
Pas tėvus gyveno Nataliios giminaitė su pustrečių metukų mergyte. Kai šeima internete išvydo pradėtus viešinti atvejus, kaip orkai prievartauja moteris ir vaikus, baimė neapleido nei dieną, nei naktį.
„Tylu, o tu lauki, kol atsidarys durys ir ateis bėda“, – prisiminimais dalijosi Nataliia.
Baisiausia diena gyvenime
Šeimos nariai suprato nebegalintys gyventi nuolatiniame pavojuje. Juolab kad Nataliios motina dirbo Ukrainos merijoje buhaltere ir netgi karo metu slapčia biudžetininkams pervesdavo atlyginimus. Nežinia, kas jų būtų laukę, jei okupantai būtų sužinoję apie šią slaptą tarnystę.
Vieną dieną sėdo į automobilį visa šeima – Nataliia, jos vyras, vyro brolis su žmona bei dukryte ir mama.
20 kilometrų kelio atkarpoje teko pravažiuoti net pro septynis okupantų patikros punktus.
„Ta diena, kai važiavome, buvo baisiausia mano gyvenime. Nežinojome, kaip orkai elgsis, nes buvo atvejų, kai jie šaudydavo į autokolonas. Ant mašinos užrašėme „vaikai“, užkabinome baltą vėliavą. Nežinojome, kaip elgtis. Buvome girdėję, kad tikrina telefonus. Tad ištrynėme visus susirašinėjimus, nuotraukas, prieigas prie socialinių tinklų. Man labiausiai gaila nuotraukų, kur mano mokiniai buvo nusifotografavę su siuvinėtais ukrainietiškais marškinėliais“,- pasakojo Nataliia.
Važiuojant pro „blokpostus“ moteris pastebėjo, kad daug kareivių buvo girti ar kažkuo apsisvaiginę – žiūrėjo stiklinėmis akimis, elgėsi neadekvačiai. Visur tikrino dokumentus, klausė, kur jie važiuoja. Vyrai sakė grįšiantys, tik moteris nuvešiantys, kur ramiau.
„Mus gelbėjo tai, kad kartu važiavo mažas vaikas. Mergytė verkė, muistėsi, tad kai kur visus greičiau praleido“, – pasakojo nuo karo pabėgusi ukrainietė.
Viename patikros punkte vyrams liepė nusirengti. Ieškojo tatuiruočių su Ukrainos simbolika.
Nataliios vyras turėjo tatuiruotę su saule. Jis, sportininkas, bandė paaiškinti, kad tai susiję su kovotoju ir filmų herojumi Bruce Lee, bet juos tikrinę buriatai nesuprato, apie ką kalbama. Ilgai tikrino telefonus, prašė padėti surasti prieigas, nes patys nemokėjo jais naudotis.
„Pas vyrą mašinoje buvo kažkieno padovanotas doleris. Jie į jį žiūrėjo tarsi užhipnotizuoti. Vyras jį padovanojo, tuomet mus praleido“, – kalbėjo Nataliia.
Labiausiai buvo neramu, kai privažiavo paskutinį blokpostą ir pateko į pilkąją zoną. Bijojo, kad nepradėtų šaudyti.
„Kai išvydome savo karių pozicijas, Ukrainos vėliavą, norėjosi visus apkabinti ir išbučiuoti. Bet jie mums sakė greičiau važiuoti, čia būti pavojinga“, – pasakojo Nataliia.
Pabėgėliai iškart jautė skirtumą tarp rusų ir ukrainiečių karių. Visi ukrainiečiai kariai stengėsi mašinoje buvusiai mažai mergytei ką nors duoti, pasiūlė panaikinti užrašus ant automobilio bei nuimti baltas vėliavas.
Atvykę į pirmą laisvą miestą pabėgėliai buvo nustebę, kad žmonės gatvėse ramiai vaikšto, nebėga, kavinėse pilna maisto.
„Orkai neleido atvežti humanitarinės pagalbos į užgrobtas teritorijas. Tuos produktus, kurie pasiekdavo, reikėdavo pirkti trigubomis kainomis. O niekas neveikė, žmonės neturėjo grynųjų pinigų. Iš parduotuvių viską išgrobė rusai pirmomis dienomis. Gerai, kad tėvai buvo užsiauginę daržovių, bobutė laikė karvę – kepėme duoną, virėme sriubas. Kažkaip išgyvenome“, – kalbėjo moteris.
Sušaudyta visa epocha
Kai Nataliia su mama ir giminaite bei jos dukryte Nastia atvažiavo į Biržus, savivaldybės darbuotojai jiems prikrovė pilną šaldytuvą maisto. Sakė valgę savaitę – negalėję atsivalgyti ir patikėti, kad maisto netrūksta.
Nataliios vyras, buvęs Ukrainos policininkas, su broliu grįžo į namus. Bet čia ilgai neužsibuvo – sužinojo, kad jų, turinčių ginklus, ieško rusai, pabėgo į Charkovą. Į namus grįžo tik vėliau, kai jų namai jau buvo išvaduoti.
Biržuose apsigyvenusios moterys bandė palaikyti ryšį su artimaisiais. Tačiau jo beveik nebuvo. Ukrainoje likusiems giminaičiams, buvusiems informacijos vakuume, orkai pasakojo, kad Ukraina pralaimėjo, buvusi valdžia niekada negrįš. Žmonėms buvo aiškinama, kad ne rusai, o patys ukrainiečiai bombarduoja savo miestus ir kaimus… Atsirado kolaborantų – pasak Nataliios, tokių, kurie taikos metais nieko gero nepasiekė, tapo okupacinės valdžios atstovais. Tarkim, rajono mere tapo buvusi švenčių vedėja…
Kai kurie gyventojai pradėjo skųsti kaimynus, pridavinėti juos atėjūnams.
„Kai žinai Ukrainos istoriją, apie holodomorą, sušaudytus rašytojus, ištremtus žmones, matai, kad dabar vyksta tas pats.
Kiek buvo Ukrainos kalba niekinta… Sušaudyta visa epocha. Gyvendami šiandien galime išvesti paralelę su praeitimi. Ypač kai pasakoji apie ukrainiečių kūrėją T.Ševčenką, supranti, kokie jie nežmonės. Mes turime būti paskutinė karta, iš kurios rusai tyčiojasi“,- kalbėjo mokytoja iš Ukrainos.
Negali klausyti saliutų
Karo pabėgėlė pasakojo, kad jos mama patyrė baisių psichologinių išgyvenimų. Ji labai jaudinosi dėl dukros. Ištisus mėnesius vykstant karui jos miegojo apsivilkusios striukėmis, net apsimovusios batus. Tad atvykus į Lietuvą turėjo praeiti nemažai laiko, kol atprato miegoti be rūbų.
Ukrainietės, atvažiavusios balandžio mėnesį, sakė kelias savaites bandžiusias „sugrįžti į save“. Iki šiol vis dar negalinčios klausyti saliutų.
Vieną vasaros naktį fejerverkai pradėjo šaudyti prie pat jų namo. Moterys šoko bėgti į koridorių – ne iš karto galėjo suvokti, kad yra saugioje šalyje.
Šiuo metu Nataliia nuotoliniu būdu dirba su savo mokiniais, likusiais Ukrainoje, Balaklėjoje. Jos žiniomis, liko 70 procentų iš buvusios 200 vaikų mokyklos mokinių.
„Kaip mokytoja, bandau grąžinti vaikus į įprastą gyvenimą ir elgtis taip, lyg nieko nebuvo. Išoriškai jie nepasikeitė, vaikai yra vaikai. Bet puikiausiai suprantu, ką jie išgyveno“,- pasakojo Nataliia. Zhydchenko.
Ji sako, kad vaikai mėgsta uždavinėti mokytojams klausimus. Jų nuomone, mokytojai žino viską.
Tačiau vieno klausimo ji bijo sulaukti – kodėl pas mus karas ir jo niekas nesustabdo? Mokytoja tiesiog nežinanti, ką mokiniams atsakyti…
Karas parodė, kas yra kas
„Su mama esame labai dėkingos, kad galime gydytis Lietuvoje. Ukrainoje gydymas daug kainuoja“,- kalba Nataliia.
Ji sako niekada nepamiršianti savivaldybės darbuotojos Sandros Balčiūnienės gerumo: „Tai nepaprastai geras, daug padėjęs žmogus, suradęs gydytoją, parūpinantis autobusiuką nuvažiuoti pas medikus, paskambinantis netgi paklausti, kaip praėjo chemoterapija“.
Sandros kolega Nerijus Kučinskas jiems leido apsigyventi savo bute, padėjo kuo gali. Maisto produktais, rūbais rūpinosi vaikų darželio, kuriame Nataliia dirbo, darbuotojai.
Atvykusi į Lietuvą pirmą mėnesį, kol nejuto ligos simptomų, Nataliia lankė sporto salę. Ji susipažino su instruktoriumi Vincu Varza, kuris buvo labai dėmesingas, nuolat klausė, kuo gali padėti. Beje, šį klausimą moterys sako girdinčios nuolatos.
Vėliau, jau susipažinusi su savivaldybės administracijos direktore Irute Varziene ir sulaukusi jos pagalbos, sužinojo, kad ja pirmomis savaitėmis besirūpinęs treneris yra jos sutuoktinis.
„Pasaulis yra mažas, o gerų žmonių daug. Karas parodė, kas yra kas. Su kuo susipažinau, visi tapo mano draugais ir nuolat klausia, kaip mums gali padėti. Žmonės mums tiek daug padėjo, kad tapo net nepatogu“,- sako moteris.
Karas sujungė ir ukrainiečius – parodė, kaip reikia mylėti tėvynę.
„Kas ją mylėjo, myli dar labiau, o kas buvo nuošalyje, pamilo“,- kalbėjo ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja.
