Į Biržus vėl grįžta opera! Šiais metais ji bus visai kitokia: tarptautinės komandos sukurta išskirtinai Biržams, inspiruota Jono Meko poetiškumo, iliustruota pasakiškais videovaizdais, nugrimuota ekstravagantišku grimu, aprengta išskirtiniais kostiumais, su nuostabiu rinktiniu orkestru, solistų komanda, šokėjais ir videokūrėjais ir net dalyve iš Biržų!
Ir vėl biržiečiai dvi savaites gyvens operos ritmu, nes Biržų krašto muziejaus „Sėla“projekto „Menininkų rezidencija Biržuose 2025“ kūrybinis procesas vyks Biržuose, o liepos 31 ir rugpjūčio 1 dienomis videografinę operą „Vandenų ir miškų virpėjimai“ operos solistai atliks net keturis kartus, kad kuo daugiau žiūrovų ją galėtų pamatyti. Apie tai kalbėjomės su operos režisiere, „Operos akseleratoriaus“ įkūrėja Karina Novikova, kuri ne visas detales atskleidė, žiūrovui palikdama šiek tiek intrigos.
– Opera į Biržus atvyksta treti metai iš eilės. Kaip paaiškintumėte operos fenomeną Biržuose? Gal biržiečiams jau reikėtų pradėti galvoti apie operos teatro statybas?
– Statykit (šypsosi). Publika Biržuose – išskirtinė, pratusi lankyti kultūrinius renginius. Ir tas poreikis buvo jau prieš „Operos akseleratoriui“ atvykstant į Biržus. Iš tikrųjų tai yra fenomenas, nes prieš tai operos spektaklius statėme kituose rajonuose, kur reikėjo įdėti daug pastangų, kad žiūrovas ateitų, sužinotų apie renginį. Tuo labiau, kad tai – opera. Tik įdėjus daug pastangų, po kelerių metų publika ėmė į spektaklius rinktis gausiau.
Biržuose viskas vyko iš karto, jau pirmaisiais metais publika netilpo sporto angare, kur vyko operos spektaklis. Tai rodo, kad čia ne mūsų, operos kūrėjų, indėlis. Biržuose apskritai yra poreikis aukšto meninio lygio produktui.
– Dvejus metus biržiečiai plūdo klausytis V. A. Mocarto muzikos. Klausytojui pasiūlėte skirtingus kompozitoriaus kūrinius – „Tito gailestingumas“ ir „Figaro vedybos“, operos spektaklius atliko skirtingi atlikėjai. Šiais metais – pasaulinė premjera, kūrinį išskirtinai Biržams parašė kompozitorius Vladimiras Konstantinovas. Kodėl būtent toks sprendimas?
– „Operos akseleratoriuje“ devynerius metus statėme klasikinę operą – V. A. Mocarto, Dž. Pučinio, F. Šrekerio. Juos interpretuodavome šiuolaikiniam žiūrovui suprantama kalba. O šiais metais statome naują operą. Tai – pirmoji šiuolaikinė opera, kurią aš pati statau. Man asmeniškai norėjosi šio žanro. Vyksta didelis kūrybinis bendradarbiavimas su žmonėmis, kurie rašo tekstą, formuoja scenas, kuria muzika, videosiužetą, atlieka techninį darbą. Tas bendradarbiavimas gyvas iki šio laiko, yra labai įdomus ir manau, kad praturtins biržiečius nauja operos patirtimi.
– Kaip opera susijusi su Jono Meko kūryba, asmenybe?
Mes nepritaikėme operoje kažkokio Biržų krašto istorinio įvykio ar asmenybės, bet mes turėjom tokią inspiraciją, kad tai Jono Meko kraštas, ir bandėm remtis ne vien jo kūrybos estetika ir stilistika, nes jos niekas nepakartos, bet poetiškumu, tokiu dideliu jo gyvenimo optimizmu ir energijos užtaisu. Jonas Mekas šmėsčioja tiek montaže, tiek librete ir pačioje istorijoje.
– Operos pavadinimas „Vandenų ir miškų virpėjimai“. Apie ką ji?
– Operoje nėra nė vieno personažo žmogaus. Tai buvo labai sąmoningas pasirinkimas, nes dabartinis istorijos etapas yra taip persodrintas negatyvių įvykių tiek Europoje, tiek pasaulyje, kad norisi atitolti, pabėgti į gamtą ir valandą laiko praleisti kažkame labai gražaus, tyro ir įkvepiančio. ir galbūt reikėtų suprasti ir šiek tiek nuleisti galvas, nes pasaulyje esame ne vieni. Esame dalis kažko didesnio. Kasdieniame gyvenime tai pamirštame skaičiuodami „Norfos“ akcijas ir rinkdami lipdukus ar pykdami ant kaimyno, kuris tvorą penkis centimetrus ne ten pastatė.
Norisi bent truputį pakeisti mastelį, atitraukti žiūrovą nuo kasdienybės problemų, kurios, aišku, yra svarbios. Operos siužetas yra poetinis, apie gamtą. Tai yra nereali meilės istorija tarp dviejų nei gyvūnų, nei augalų: tarp grybo, kuris nėra augalas, ir jūrinės anemonės, kuri yra gyvūnas, bet atrodo kaip augalas. Iš tikrųjų tai yra fantastinė istorija apie tai, kad gyvenime yra įmanomi labai gražūs dalykai, tik mūsų pačių fantazija ir žinojimas, ką gali, o ko negali, apriboja mus. O kai nežinai, ko negali, gali labai daug.
– Pakalbėkime apie kūrybinę komandą.
– Prieš metus su rašytoja, libreto autore Aneta Panek Berlyne prie kavos puodelio pasvaičiojome, kad aš noriu parašyti operą apie grybus. Ji manęs labai daug neklausinėjo, bet ėmė ir parašė libretą. Po kokio mėnesio atsiuntė tekstą. Man labai patinka, kai žmonės taip konkrečiai daro dalykus, nes labai dažnai svaičiojimas prie kavos tuo ir baigiasi. Tai buvo didelis įkvėpimas man. Mes tekstą patrumpinom, nes jis buvo per ilgas, ir atidavėm mano vyrui kompozitoriui Vladimirui Konstantinovui. Vladimiras per tris mėnesius parašė partitūrą, kurioje yra trylika orkestro muzikantų ir aštuoni solistai, kurie visą laiką dainuoja tiek ansambliuose, tiek solo partijas. Mes laikomės tokios idėjos: ir gamtoje nėra pagrindinio personažo. Pagrindinis personažas yra tas, į kurį tu žiūri šiuo metu. Nusisukai, nebežiūri – ir jau kitas personažas tampa pagrindiniu. Pvz.: grybas, lapas, musmirė… Operą atliks orkestras, šokėjai, solistai, ją papildys labai daug videoprojekcijų, nes sumanymas yra videografinės operos. Videorežisierė taip pat yra Aneta Panek. Mes labai daug dirbam, nes gyvą veiksmą reikia suderinti su videosiužetu. Labai kūrybiškai viską montuoja Dorota Ros.
– Kas yra videografinė opera, kas tai per žanras?
– Nežinau, kas yra videografinė opera (juokiasi), niekada nesu buvusi jokioje videografinėje operoje, tai kaip padarysim, taip ir bus (juokiasi).
– Kas kurs grimą ir kostiumus?
– Kadangi operoje yra labai daug muzikos, labai daug ansamblių, ji bus gana statiška veiksmo prasme, bet mes stengsimės sukurti labai gražų vaizdą ir tai padaryti mums padės praėjusiais metais kostiumus operai kūręs dizaineris Liutauras Suvorovas. Tai – jaunas dizaineris, kuris šiuo metu kuria stilius daugeliui kino žvaigždžių, jas rengia įvairiems vakarams ir „kilimams“. Grimą kurs menininkė iš Japonijos Misa Namura. Ji turi darbo patirtį Vakarų Europoje, ją dažnai kviečia į Berlyną bei kitus Europos miestus. Ji kuria labai specifinį baltą veido grimą, labai ekstravagantišką. Pamačiau jos darbus ir supratau, kad labai tiks, nes tai labai įspūdingas grimas. Nekantrauju sulaukti rezultato.
– Šiais metais menininkai vėl reziduos Biržuose dvi savaites, bet rezidencija bus kitokia?
– Reziduos ir dirbs visi videokūrėjai. Tai – vidžėjus Simonas Margis, Aneta Panek ir kiti. Mes turėsime visą videomedžiagą pritaikyti rodymui. Nenoriu išduoti visų smulkmenų, bet tai yra labai kruopštus darbas, nes visą vaizdo medžiagą reikia karpyti, padaryti daugybę sluoksnių. Video negali būti iš anksto įrašytas, jis turi eiti gyvai kartu su orkestru, gyvu atlikimu. Ir mes seksime gyvą muziką, kad ji sutaptų su vaizdu. Tai labai didelis pasiruošimas, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprasta. Po to prie videokūrėjų rezidencijoje prisijungs solistai ir orkestras, kompozitorius Vladimiras Konstantinovas, kuris ir diriguos orkestrui.
– Dvejus metus stebinote biržiečius opera turguje. Kokie siurprizai biržiečių laukia šiais metais?
– Turguje dainuosime ir šiais metais, nes labai patinka žmonių, atvažiavusių į turgų pirkti svogūnų ar to, ko reikia, reakcija. Ne visi gali ateiti į operą, atvažiuoti į spektaklius vakare ar skirti tam laiko. Kai kurie žmonės ir „biedniau“ gyvena, ir visokios situacijos nutinka. Jei bent vienu ausies krašteliu išgirsta operą ir pasidžiaugia, mums tai yra labai smagu. Mes tikrai nežiūrime snobiškai ir nemanome, kad opera turi būti kažkur uždaryta. Jei galime kažką pradžiuginti, mes tai ir padarysime.
– Projektą „Menininkų rezidencija Biržuose“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Biržų rajono savivaldybė. Šiais metais prisidėjo didelis būrys privačių rėmėjų, verslininkų, ūkininkų. Ar brangus operos žanras?
– Opera – labai brangus žanras. Pinigai „susivalgo“ patiems netikėčiausiems dalykams, kaip, pavyzdžiui, projektoriaus nuoma, apgyvendinimas, transportas, orkestras, kurį reikėjo pasamdyti, ir t. t. Manau, kad biržiečiai suprato, jog mes už tuos pinigus, kuriuos paaukoja privatūs rėmėjai, ūkininkai, verslininkai, galime padaryt labai daug. Ir nė vienas operos teatras turbūt nėra pastatęs operos su tokiu biudžetu, kokį mes turime. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad mes verčiamės su dideliu Savivaldybės, privačių žmonių supratimu ir palaikymu ir tikrai galim padaryt žymiai gražesnius dalykus, turėdami šį palaikymą. Esame labai dėkingi.
– Kaip šiandien ketinate sutalpinti žiūrovus, kokia bus spektaklio trukmė?
– Vieno spektaklio trukmė – apie valandą. Vladimiras Konstantinovas parašė tokią muzikinę bombą, kuri užsisuka kaip didžiulis fejerverkas. Galima sakyti – muzika fejerverkams.
Labai intensyvi valanda, todėl rodysime keturis kartus: du – liepos 31 dieną, ir du kartus rugpjūčio 1 dieną: spektakliai bus dieniniai ir vakariniai, tame pačiame „Saulės“ gimnazijos angare, kaip ir praėjusiais metais. Spektaklių rodysime daugiau tam, kad kuo daugiau žiūrovų galėtų pamatyti, ir dėl to, kad vienu metu mažiau žiūrovų tilps saulėje dėl scenos išdėstymo specifikos ir… neišduokim visų paslapčių. Šiais metais taip pat bus dalinamos skirtingų spalvų apyrankės, kad žiūrovai galėtų pasirinkti sau patogiausią laiką. Beje, kaip ir praėjusiais metais, operos spektakliai žiūrovams bus nemokami.
– Jus biržiečiai jau žino, esate prijaukinti Biržuose? O jūs Biržus ar jau prisijaukinote?
– Tai pats laukiamiausias metų įvykis man asmeniškai. Aš šiek tiek nerimauju prieš šiuos metus, nes tai yra kitokia opera nei ta, kurią rodėm anksčiau. Ir galbūt jau yra kažkoks lūkestis iš miestiečių, ką jie norėtų pamatyti. Bet manau, kad viskas bus gerai. Bandau dabar Biržus prisijaukinti kaip eksperimentinį kitokios operos variantą. Manau, kad mes užmezgėme tam tikrą santykį su biržiečiais ir jau galime tai sau leisti. Tai tas pats, tarsi bendraujant su kokiu žmogumi: pokalbis pirmą ir trečią vakarą skiriasi, imi kalbėti apie skirtingus dalykus. Žinau, kad miestas priims mus šiltai ir leis mums pabandyti ir tą, ir aną ir aš to labai laukiu.
– Manau, kad miestiečiai taip pat laukia Jūsų. O ar daug bus naujokų šių metų kūrybinėje grupėje?
– Beveik visi solistai ir orkestro muzikantai nauji, taip pat turėsime dalyvių iš užsienio. Tad pamatę pasiklydusį menininką paimkite už rankos ir veskite repetuoti į „Saulės“ gimnazijos angarą.
– Ačiū už pokalbį.
Edita Mikelionienė, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė, projekto „Menininkų rezidencija Biržuose 2025“ vadovė
