Šiomis dienomis buvo minima labai tragiška sukaktis – didžiausios pasaulyje Černobylio atominės elektrinės avarijos 35 – tosios metinės.
Sprogus elektrinės reaktoriui iš jo išsiveržė radioaktyvių medžiagų debesis, kuris slinko per visą Europą. Sovietų valdžia apie avariją tylėjo, o aplinkinių kaimų ir miestų gyventojai dėl užterštumo pradėti evakuoti tik praėjus kelioms dienoms po šios nelaimės.
Biržietė pedagogė, politikė Astra Korsakienė prieš ketverius metus kartu su šalies fizikos mokytojais buvo nuvykusi į Černobylį, Pripetę bei kitus aplinkinius kaimus. Ir iki šiol negali pamiršti to apsilankymo. Ji sako pamačiusi, kas gali įvykti dėl atsakomybės stokos – juk toje katastrofoje lemiamą vaidmenį suvaidino žmogiškasis faktorius.
Norinčius vežti rado sunkiai
A. Korsakienė pasakojo, kad ekskursija į Černobylį buvo jos idėja. Kadangi ji dirbo mokykloje fizikos mokytoja – eksperte, radioaktyvumo tema buvo aktuali. Ši tema iki šiol domina daugelį, ypač avarijos siaubą išgyvenusius vyresniojo amžiaus žmones. Be to, kaip tik tuo metu vyko šalia Vilniaus, Baltarusijos teritorijoje, Astravo atominės elektrinės statybos.
Ekskursijos idėja tapo kūnu, kai ji susipažino su blogeriu, televizijos laidos „Praeities žvalgas“ kūrėju Šarūnu Jasiukevičiumi, kuris Černobylyje jau buvo lankęsis kelias dešimtis kartų. Jis sutiko palydėti fizikos mokytojus.
Pašnekovė sakė, kad šios išvykos organizavimas buvo sunkiausias. Reikėjo ne tik gauti leidimus įvažiuoti į teritoriją, susitarti dėl nakvynės. Didžiausia problema buvo išsinuomoti transportą – išklausę, kur nori važiuoti, vežėjai pažadėdavo perskambinti. Ir nepaskambindavo. Ji spėja, kad žmonės tiesiog išsigąsdavo tos vietos, į kurią vykstama.
Vėliau pavyko susitarti su kauniečiais pervežėjais. Autobusą vairavo žmogus, kuris dalyvavo likviduojant avarijos padalinius – jis norėjo sugrįžti į ten, kur buvo išvežtas jaunystės metais.
Vienas reaktorius maitino vieną anteną
Černobulio ir Pripetės zonoje keliautojai išbuvo 7 valandas – tiek yra oficialiai leidžiama. Išeinant iš teritorijos patikrinimo punkte pedagogams teko palikti dalį nešiotų rūbų ir batų, kurie buvo radioaktyvūs.
Grįžusi iš Černobylio zonos A. Korsakienė sakė pajutusi vieną šalutinį poveikį – ar nuo nuovargio, ar nuo streso, ar nuo gautos radiacijos. Jai iš nosies bėgo kraujas.
Daug ko lietuviai nesuspėjo apžiūrėti, turėjo skubėti, tad kai kurie tikisi ten vykti dar kartą.
A. Korsakienė sakė mačiusi kai kurių dalykų, kurių rasti Černobylyje nesitikėjusi. Pirmiausia – pamatytas įspūdingų matmenų žvalgybinis tolimojo veikimo radaras – antena, vadinama „Duga“ (lietuviškai – Lankas). Ji buvo skirta susekti kylančias balistines raketas, paleistas JAV.
Tai buvo viena brangiausių ir slapčiausių sekimo antenų Sovietų sąjungoje. Aplink ją buvo įkurtas uždaras karinis miestelis „Černobylis – 2“, jame gyveno ir dirbo keli šimtai žmonių, kurių kontaktai su išoriniu pasauliu buvo stipriai apriboti.
Komiška, tačiau smalsuoliams ši vieta buvo pristatoma kaip pionierių stovykla. Tačiau prie tos vietos pašaliniam priartėjus buvo šaudoma be perspėjimo.
Antena naudodavo labai daug energijos. Vienas Černobylio atominės elektrinės reaktorius tiekdavo maitinimą vien tik šiai antenai. Po avarijos antena dar beprasmiškai veikė iki Tarybų sąjungos žlugimo.
Ekskursijos dalyviams teko apžiūrėti kelis buvusius kaimus, iš kurių avarijos likvidatoriai išvežė žmonės. Keistai buvo naikinami namai – tiesiog iškasama duobė ir į ją buldozeriu įstumiami namai, po to užkasama. Nežiūrint to, padėjus dozimetrą ant buvusio namo kauburėlio vis vien rodoma padidėjusi radiacija.
A. Korsakienė sakė mačiusi, kaip pati gamta sugeba užtrinti nelaimės ir buvusio gyvenimo pėdsakus. Kelis dešimtmečius ten nevyko žmonių veikla, padidėjo gyvūnų populiacija.
Į Černobylio zoną po avarijos buvo įvežti Prževalskio arkliai. Šiuo metu toje teritorijoje ganosi didelės jų bandos. Taip pat gausu briedžių, šernų. Slampinėja lapės, vilkai. Zonos lankytojus pasitinka ir lydi šunys. Elektrinės vandens aušinimo kanaluose pilna žuvies. Žmonės kaip mitą pasakoja, kad šios žuvys veisiasi ir auga nuo radiacijos. Bet, pasak pedagogės, taip nėra – tiesiog čia daug metų nevyko žmonių veikla.
Černobylio miestas aptvarkytas. Gal nuolatos žmonės čia negyvena, bet, tarkim, ekskursijų vadovai, moksliniai, apsaugos darbuotojai čia apsistoja.
Apėmė nerealumo jausmas
Elektrinė ant Pripetės upės kranto yra už 18 kilometrų nuo Černobylio. Šis buvęs miestas visiškai apleistas. Foninė radiacija yra 5 – 6 kartus didesnė už normalią. Tai, pasak A. Korsakienės, nėra žymus padidėjimas. Tiesa, atskirose zonose ta radiacija gerokai didesnė. Didžiausia – prie „rudojo miško“, kur po avarijos ėjo itin didelis radiacijos srautas.
Šiuo metu didžiausią pavojų kelia Černobylio srityje kylantys dažni gaisrai. Su dūmais radioaktyvūs pelenai patenka į atmosferą.
Lietuviai keliautojai apžiūrėjo buvusią elektrinę.
Ant sprogusio reaktoriaus pastatytas antrasis sarkofagas, pasak biržietės pedagogės, kelia pasitikėjimą. Sienos storis siekia apie 1 metrą, jam duota 100 metų garantija. Pirmasis buvo statytas skubiai, sunkiomis sąlygomis. Gaubte, slėpiančiame radioaktyvias atliekas, per kelis dešimtmečius atsirado plyšiai, jis tapo nesandarus, tad buvo būtina statyti naują sarkofagą.
Vaikštant po Pripetę, anot Astros Korsakienės, apėmė nerealumo jausmas.
„Labai aiškiai supranti, kokia vienų žmonių aplaidumo ir kitų žmonių pasiaukojimo bei savo pareigos supratimo kaina. Net po avarijos visi žmonės ten dirbo toliau. Šiandien nė vieno nėra gyvo. Mane labai sukrėtė tuometinės valdžios požiūris. Apie avariją nebuvo paskelbta. Pašnibždomis iš lūpų į lūpas sklido patarimai, kaip elgtis po avarijos, vaistinėse pritrūko jodo prieparatų. Iš slenkančio radiaktyviojo debesies krito jodo, stroncio, cezio radioaktyvieji izotopai. Skydliaukės radioktyvųjį jodą sugėrė kaip kempinė. Jei išgėrus medicininio jodo preparatų skydliaukė būtų pasisotinusi, ji nebūtų paėmusi jodo iš užterštos aplinkos. Žmonės nebūtų naudoję maistui pieno, daržovių, mažiau buvę lauke… Reikėjo labai paprastų dalykų – neslėpti nuo žmonių. Valdžia, partinė nomenklatūra rūpinosi savo prestižu, bet ne kitais žmonėmis“,- kalbėjo pašnekovė.
Lietuviai buvo ir ant Pripetės tilto, nuo kurio labai gerai matyti atominė elektrinė. Apie Černobylį sukurtame garsiajame seriale rodyta, kad po avarijos gyventojai čia rinkosi stebėti virš elektrinės atsiradusį švytėjimą. Jie nežinojo, kad tuo metu sklinda didžiausias radiacinis užterštumas. Tikėtina, kad nė vieno stebėtojo neliko gyvo.
Mokytoją Astrą Korsakienę labiausiai sukrėtė Černobylio zonoje matytos buvusios mokyklos. Anot jos, atrodo, jog sugrįžai į praeitį – stendai, užrašai apie spaliukus – Lenino anūkus, vadovėliai su sovietų simboliais. Likę vaikų sąsiuviniai su ištaisytais darbais, pažymiais.
„Juk evakuojamiems žmonėms buvo pasakyta nieko neimti su savimi, kad jie greit sugrįš. Tik evakuatoriai žinojo, kad žmonės nebesugrįš, kad bet kas – jų rūbai, knygos, nuotraukos – yra radioaktyvūs“, – kalbėjo pašnekovė.
Ekskursantai buvo sukrėsti
Kaip bendrakeleiviai reagavo į apsilankymą tragiškos avarijos vietoje?
„Mes važiuodami į priekį labai juokavome, matavomės kaukes. Atgal važiuodami iki nakvynės vietos visi tylėjo. Ir tas vakaras buvo toks ramus – visiems apsilankymas paliko didžiulį įspūdį. Tie vaizdai sukrečia. Pradedi galvoti apie žmogaus būties trapumą, laikinumą, apie kaupiamo materialinio turto beprasmybę. Emocinis įspūdis labai stiprus. Kai kurie kolegos sakė, kad pabuvę tokioje vietoje kitaip su mokiniais kalbės apie atsakomybę“,- pasakojo biržietė politikė.
Lietuviai gyveno viešbutyje, esančiame už 300 kilometrų nuo Černobylio. Vietos gyventojai labai nustebo, kai jiems papasakojo apie veikusią anteną ir kad elektrinė dar 14 metų po avarijos veikė ir padidėjusios radiacijos sąlygomis dirbo žmonės.
Reikėtų turėti jodo tablečių
Biržietė politikė sako, kad šiuo metu šalia Lietuvos sienos veikianti Astravo atominės elektrinės saugumas nekelia pasitikėjimo. Įtarimą didina jau vien tai, kad neįleidžiami tarptautiniai ekspertai ir stebėtojai.
Šio fakto akivaizdoje labai svarbus švietėjiškas darbas. Gerai, kad Vilniaus krašto gyventojai aprūpinti medikamentais, jodo tabletėmis, kurias turėtų gerti pirmomis valandomis po avarijos. Pedagogės nuomone, būtina atnaujinti civilinės saugos mokymus, kad žmonės žinotų, ką daryti, kai įvyksta avarija.
Pasak A. Korsakienės, Astravas nuo Biržų nėra labai toli. Pirminio pavojaus lygį kelia vėjo kryptis. Po avarijos pavojaus mastai priklausytų nuo radiacijos debesies krypties. Jis gali siekti ir Biržus.
„Nors nereikėtų kelti panikos, tačiau vaistinėlėje visuomet praverstų turėti jodo preparatų. Jei būna gama spindulių tarša, tam apsaugos nėra. Nemanau, kad Biržuose yra slėptuvė, kuri apsaugotų nuo tokios spinduliuotės. Tačiau jei į aplinką pasklido alfa ar beta radioaktyvioji spinduliuotė, užtenka slėptuvės rūsyje ar paprasto namo sienų“,- kalbėjo pedagogė.
Kaip pavyzdį ji pateikė Japoniją, išgyvenusią ne vieną branduolinį sukrėtimą. Ši šalis aktyviai vykdo švietėjišką veiklą. Yra disciplina, ir žmonėms viskas aišku, ką daryti nelaimės atveju.
Nusikaltimas žmonijai
„Černobylyje buvo aukščiausios taršos avarija pasaulyje. Tokia avarija negali ir neturi pasikartoti. Jos priežastys yra išnagrinėtos ir maža tikimybė, kad tai gali įvykti“, – sakė A. Korsakienė.
Anot jos, per 30 metų situacija žymiai pasikeitė. Mūsų sąlygomis būtų sunku įsivaizduoti, kad galėtų kas nors panašaus įvykti. Be branduolinės energetikos sunku įsivaizduoti pasaulį. Taip pat sunku pasakyti, kas aplinkai daro didesnę žalą – ar šiluminės elektrinės, ar atominės.
A. Korsakienė įsitikinusi, kad Sovietų sąjungos deklaruojama pagarba žmogui ir jo gyvybei nieko bendro neturėjo su realybe. Tai, kad žmonėms nebuvo pranešta apie avariją, yra nusikaltimas žmonijai.
