„Nori pagyventi įdomiai ir dar turi energijos, tad pirmyn!“ – taip, gavęs galimybę gyventi tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos esančioje egzotiškoje šalyje, save motyvavo Aurelijus Ušeckas – jau trečius metus Madagaskare apsistojęs, bet vis dar užtikrintai save biržiečiu laikantis verslininkas, keliautojas, fotografas.
– Jūs – biržietis, vilnietis, pasaulio žmogus. Kaip save apibūdintumėte?
– Aš biržietis, kadangi Biržuose esu gimęs ir užaugęs, netgi dabar, praėjus tiek metų, pagalvojus apie gimtąjį miestą, užplūsta vaikystės prisiminimai.
Be to, jei tik pasitaiko proga, visada stengiuosi aplankyti gimtinę, be to, ten juk likusi mama, keletas artimų vaikystės draugų. Kita vertus, galiu teigti, jog esu iš dalies ir vilnietis, nes šiame mieste praleidau net 25 metus. Vilniuje dabar gyvena mano sūnus Donatas su šeima, pas jį visada atvykęs į Lietuvą ir apsistoju. O pasaulio žmogumi savęs tikrai negalėčiau pavadinti, nes kad ir kur bebūčiau, kur bekeliaučiau, visada širdyje išliksiu, kas esu, – lietuvis.
– Kada supratote, kad norite keliauti, ir kas paskatino domėtis užsienio valstybėmis?
– Tikslaus momento, kada šovė į galvą, jog mano pašaukimas – keliauti, tikrai nebuvo, viskas įvyko savaime ir vienintelis dalykas, paskatinęs domėjimąsi svečiomis šalimis, yra, kad ir kaip banaliai skambėtų, pats gyvenimas.
Tiksliau, dažniausiai išvykimą iš tėvynės lėmė susiklosčiusios gyvenimo sąlygos, dėl kurių, kaip ir daugeliui lietuvių, teko išskleisti sparnus ir ieškoti tuo metu geriausio varianto gyvenimui pagerinti. Kalbėdamas apie gyvenimą svetur, dažnai mėgstu pajuokauti, jog gyvenu trijuose visiškai skirtinguose pasauliuose: tai Lietuva ir kitos Europos šalys, povandeninis pasaulis, kuris yra absoliučiai išskirtinis, ir tik pats pabandęs nardyti gali tai suprasti, o trečiasis – Madagaskaras, jis visai kitoks nei mums, europiečiams, įprastas pasaulis.
– Kaip minėjote, dabar gyvenate Madagaskare. Kokie keliai atvedė į šią salą, kas lėmė, kad čia nusprendėte netgi pradėti verslą?
– Atvykimą į Madagaskarą lėmė visai kitos priežastys nei keliaujant į ankstesnes valstybes, pavyzdžiui, į JAV, Rusiją ar Jungtinę Karalystę išvažiavau vien dėl ekonominių problemų, bet į Madagaskarą atvedė visai kitas kelias. Viskas prasidėjo nuo to, jog būdamas penkiasdešimt trejų metų gavau pasiūlymą dalyvauti vanilės plantacijų projekte.
Pagalvojęs, kad jaunystėje paklaustas, kaip norėčiau nugyventi šį gyvenimą, vienareikšmiškai atsakiau, kad „įdomiai“, todėl, pasitaręs su sūnumi Donatu, kuris, beje, dabar yra ir mano vanilės verslo partneris, sutikau ir štai – aš jau dvejus metus praleidau Madagaskare, kuris yra, ko gero, egzotiškiausia ir įdomiausia daugeliu aspektų šalis, kurioje man teko būti.
– Kokių lūkesčių turėjote prieš atvykdamas į Madagaskarą? Ar jie pasiteisino?
– Prieš atskrisdamas į salą, ėmiau domėtis ja: žiūrėjau įvairius vaizdo įrašus, skaičiau straipsnius, ir, tiesą sakant, buvau susidaręs ne per geriausią nuomonę, kurią tikrai pakeičiau atvykęs ir apsigyvenęs čia, todėl galiu padaryti išvadą, jog pažinti šalį objektyviai galima tik pačiam esant joje ir patiriant tikrąją valstybės dvasią.
Visų pirma, kai atskridau į Madagaskaro sostinę Antananaryvą, išsigandau – pamaniau, kad tuojau sėsiu į lėktuvą ir nešiu kudašių iš viso šito chaoso, netvarkos, nesibaigiančio turgaus gatvėse skurdo, bet vėliau kitas miestas, didžiausias Madagaskaro uostas Toamasina (aš jį lyginu su mūsų Klaipėda) paliko žymiai geresnį įspūdį. Jis jau mažesnis ir jaukesnis už sostinę. O štai pirmąjį žemės sklypą buvo lemta rasti ir nusipirkti vos už 50 km nuo Toamasinos, tad čia ir įsikūrėme – Foulpointe (vietinis pavadinimas – Mahavelona – gyvybės šaltinis). Tai itin saugi vieta dėl didžiulio rifo, kuris miestelį saugo nuo vandenyno, be to, maitina salos gyventojus.
– Kazimieras Pakštas, garsus Lietuvos mokslininkas geografas, geopolitikos pradininkas, buvo numatęs įkurti „atsarginę Lietuvą“ svetur, bet taip ir negalėjo tiksliai apsispręsti, kuri šalis tam būtų tinkamiausia. Ar Madagaskaras, šis lietuviams toks tolimas kraštas, galėtų tapti Dausuva?
– Nežinau, kaip manytų kiti žmonės, bet man Madagaskaras jau ima tapti antrąja tėvyne. Tad sukūriau internetinį puslapį „Madagaskaras – atsarginė Lietuva?“ ir ieškosiu pats sau atsakymo į tai. Neabejoju, kad tik laiko klausimas, kada ateis atsakymas, tada ir klaustuką bus galima nuimti. Tad jeigu atsiras daugiau lietuvių, norinčių įgyvendinti Pakšto idėją, kodėl nepabandžius? Ir informacijos, ir įdomios patirties, įspūdžių jau esu sukaupęs ganėtinai daug, galėčiau padėti.
Nors ir gyvenu saloje dar per mažai laiko, jog spręsčiau apie Lietuvos perkėlimą į čia, bet tikrai galiu teigti, kad, atvykęs į šią valstybę, pasijutau visai kitaip nei keliaudamas ar gyvendamas kitur: supratau, kad Madagaskaras skirtas man, ir nepasakyčiau, kad per tuos dvejus metus labai pasiilgau Lietuvos. Žinoma, grįžti, nors trumpam, norisi dėl mamos, sūnaus, anūkų Majaus ir Tito, kitų artimų žmonių, nors jie ir patys atvyksta į svečius, tiesa, dabar karantinas truputį pakoregavo planus. Tad galbūt šis egzotiškas kraštas sužavėtų ir kitus lietuvius ir netgi galėtų tapti jų antrąja tėvyne.
– Kaip suprantu, Madagaskaras jus pakerėjo, bet kokiais ypatumais jis sužavėtų pirmą kartą čia atvykusius keliautojus?
– Visų pirma, prieš atvykstant patarčiau apsvarstyti, kokių atostogų norite, nes, jei vienintelis prioritetas yra prabanga ir poilsis su „viskas įskaičiuota“, šioje saloje to nerasite ir reikėtų ieškoti kitos šalies. Vis dėlto keliautojams, atvykusiems į Madagaskarą pirmą kartą, milžinišką įspūdį, mano manymu, turėtų palikti nuostabi egzotiška gamta, puikūs orai ištisus metus, gyvūnai, kurių daugumos negalima išvysti niekur kitur, ir, be abejo, neapsakomai skanūs vaisiai, kurių daugybė auga visoje saloje, tereikia nepatingėti ir nusiskinti ar įsigyti už labai žemą kainą, bei jūros gėrybės, kurių apstu, jei apsistojama prie vandenyno.
– Kokias vietoves, galima sakyti, privalu aplankyti į Madagaskarą atvykusiems turistams?
– Kadangi mano gyvenimas dažniausiai verda Foulpointe, Toamasinoje ir kartais Antananaryve, mūsų miestelis man yra mieliausias ir priimtiniausias dėl fantastiškos gamtos, kuri ir yra asmeniškai man svarbiausias aspektas, juk aš esu gimęs ir augęs Biržuose netoli Širvėnos ežero, kur prabėgo visos mano vaikystės vasaros, todėl negaliu būti be vandens: ir žvejyba, ir nardymas, ir maudynės mane lydi visą gyvenimą. Taip pat vos už trijų valandų kelio laivu nuo Foulpointo yra nuostabi ir labai autentiška iš tikrųjų gyvavusi piratų sala, pavadinta Šv. Mergelės vardu. Ši sala sužavi visus atvykusius, nes joje susilieja kerinti gamta su istorinėmis vietomis, tokiomis kaip piratų kapavietės ar pirmoji katalikų bažnyčia. Na ir koks Madagaskaras be baobabų, lemūrų ir cingi.
– O su kokiais sunkumais ir kultūros bei klimato skirtumais lietuviams, atvykusiems čia, tenka susidurti?
– Pirmiausia, vasaros (kai Lietuvoje žiema) Madagaskare lietuviams dažnai būna per karštos: apie 3-4 mėnesius temperatūra dieną būna nuo 30 iki 33 laipsnių karščio, tad tirpstame, slepiamės nuo tokios kaitros, tai labai vargina, nes trūksta energijos bent menkiausia veikla užsiimti. Be abejo, vienas didžiausių skirtumų yra egzotika: visai kitokia gamta, tiesa, ji labiau žavi nei kelia rūpesčių. Aišku, susiduriame ir su kultūrų skirtumu, malagasių mentalitetas visai kitoks ir dažniausiai jis mums nelabai patinka. Įžvelgiu jų mąstyme ir pagrindinę skurdo šalyje priežastį – pavyzdžiui, nuo mažens vaikai yra mokomi prašyti išmaldos, sukelti gailestį turistams, kad tik šie duotų pinigų. Taip lengvai gaudami pinigų, vaikai nebėra motyvuoti siekti ko nors daugiau gyvenime, mokytis, juk tereikia gailiai pažvelgti į nevietinius gyventojus ir galėsi pragyventi, būtent todėl turistams patariama neduoti išmaldos tokiems vaikams, nors, tiesą sakant, pats kartais neatsispiriu toms žėrinčioms akims.
– Kaip žinome, nuo seno lietuviai įprastai augina grūdines kultūras, linus, o jūs nusprendėte įkurti vanilės, vieno brangiausių prieskonių pasaulyje, plantacijas. Šiek tiek papasakokite apie ją, koks yra jos auginimo procesas, ar jis reikalauja daug jėgų ir kiek laiko prireikia pupelėms užaugti ir sunokti?
– Pirmiausia norėčiau pasakyti, jog, pradėjęs dirbti su vanile, žmogus tampa jos vergas, nes vanilė tai toks prieskonis, kuris reikalauja daugiausia žmogaus rankų prisilietimų ir jokios mašinos to nepakeis, todėl šis verslas įmanomas tik skurdžiose šalyse, kuriose yra pigi darbo jėga, nes kitaip niekas jos nebeįpirktų. Taigi, visas auginimo procesas prasideda nuo vanilės pasodinimo, tada, dar prieš pradedant formuotis vanilės ankštims, atsiradus gražiam lianos orchidėjiniam žiedui, tenka rankiniu būdu polinizuoti, nes bitės čia, deja, nepadeda. Yra įdomi istorija, kad iš Meksikos atvežtą vanilę rankiniu būdu apdulkinti sugalvojo vienas jaunas vergas. Nuo vanilės pasodinimo iki pirmojo derliaus prabėga 2 – 3 metai, paskui derlius nuimamas kasmet liepos mėnesį. Anksčiau nuskinti negalima, nes per ankstus derliaus nuėmimas lemia prastesnę kokybę. Vėliau vyksta vanilės virinimas, po to ji yra dar 2-3 mėnesius džiovinama. Be to, vienas įdomus faktas – tik džiovinant vyksta fermentacija, kurios metu iš žalios vanilė virsta tamsiai ruda ir susiformuoja kvapusis vanilinas.
– Kaip jau minėjau, vanilė yra prabangos prekė, o ar malagasiai ją vertina, ar tai jiems jau įprastas prieskonis?
– Vanilė malagasiams tikrai nėra įprasta ir jie taip pat ją laiko prabanga, todėl kasmet bando iš jos pasipelnyti. Dažnai vanilės augintojai ir nori kuo greičiau nuimti derlių, nes bijo vagysčių, tad skuba pirmi nusiskinti pupeles ir jokiu būdu nepalikti jų vagims. Nors valstybė dabar jau ir bando kontroliuoti visą šį procesą, bet vanilės vagystės vis dar dažnas atvejis.
– Jūsų anūkas Majus lanko mokyklą Vilniuje, todėl tikriausiai esate puikiai susipažinęs su vaikų ugdymu Lietuvoje, o kaip veikia švietimo sistema Madagaskare? Ar vaikai, kaip įprasta, lanko mokymo įstaigas? Kaip atrodo jų mokyklos?
– Iš pradžių noriu pasakyti, kad didesniuose miestuose, pavyzdžiui, sostinėje, švietimo sistema yra aukštesnio lygio, jaučiama, jog vaikai šiek tiek labiau išsilavinę, nors kažkada, užėjęs į mūsų miestelio mokyklą ir pamatęs užrašus ant lentos, suabejojau, ar aš ką nors gebėčiau išspręsti. Malagasių išsilavinimo lygis nėra labai žemas, dauguma vaikų netgi kalba prancūziškai, kadangi Madagaskaras kadaise buvo prancūzų kolonija. Kaimo mokyklose tikrai labai prastos sąlygos, o miesteliuose jau matomas skirtumas ir tikrai nebereikėtų skųstis, nes viskas atrodo geriau. Taip pat, kaip bebūtų keista, net ir tokioje skurdžioje šalyje vaikai dėvi uniformas: kiekviena mokykla turi skirtingų spalvų liemenes, iš kurių galima atskirti, kokioje mokykloje vaikas mokosi.
– Ar jaučiamas skurdas saloje, ar daug gyventojų yra nepasiturintys? Kokiose gyvenimo srityse labiausiai įžvelgiamos skurdo pasekmės?
– Apie 80 proc. gyventojų gyvena labai skurdžiai, o likę 20 proc.turtingi arba viduriniosios klasės atstovai, bet atskirtis didelė, todėl vidurinioji klasė baigia išnykti ir likę tik arba gyvenantys skurdžiai, arba turtingai. Skurdo pasekmių galima pastebėti įvairiose srityse. Visų pirma, Madagaskare yra 18, galima sakyti, genčių, grupių, kurios labiau susiskirsčiusios pagal rases, todėl yra rasizmo apraiškų: šviesesnės odos spalvos žmonės laiko save vertingesniais už tuos, kurių oda tamsesnė, yra arogantiški, nors, pripažinkime, iš tikrųjų čia jie dažnai ir yra labiau išsilavinę, gyvenime daugiau pasiekę, turtingesni, ypač azijietiško, arabiško, indoneziško kraujo turintys žmonės, todėl daugiausia jų yra apsistoję sostinėje. O pas mus miestelyje yra daugiau juodaodžių, bet kadangi Foulpointas yra labiau kurortinis miestas, kaip Lietuvoje Palanga, sulaukiame turistų, todėl čia įsikūrę, nors ir tamsesnės odos spalvos, bet dažnai verslesni, turtingesni žmonės. Taip pat skurdas atsispindi kasdieniame gyvenime, sveikatos apsaugos sistemoje: žmonės dažnai net neturi, kaip atvežti savo vaikus į ligoninę, kai jie suserga maliarija, kad būtų galima ją išgydyti, todėl nuo šios ligos labai didelis mirštamumas. Be to, nelabai ir rastume gerų gydytojų, nes visi susitelkę didžiuosiuose miestuose, todėl kartais ir patiems neramu, kas būtų, jei susirgtumėme.
Dar viena didžiulė problema, kuriai įtakos daro skurdas, tai korupcija, pavyzdžiui, mes norime padėti pastatyti normalią mokyklą, bet tiesiogiai nelabai galime padėti, nes pinigai pirmiausia pereina per vietines organizacijas, todėl mokyklos gauna tik mažą dalį jų, o visi kiti yra pasisavinami tų įstaigų, todėl mokytojai prašo geriau aukoti, dovanoti daiktų, kanceliarinių priemonių, o ne pinigų. Taip pat problema yra ir jų mentalitetas, kaip jau minėjau, vaikai įpratę viską gauti ir nesuvokia, jog pinigus reikia užsidirbti patiems ir ateitis priklauso tik nuo jų pačių, todėl galvojame pradėti programą, kur mokysime vaikus verslumo pagrindų.
Be to, Antananaryvo jaunimas yra praradęs tautiškumą, neretai jaunuolius išgirsime kalbant prancūziškai, nes čia yra labai garbinga kalbėti buvusių kolonistų kalba, kadangi tuo laiku valstybės ekonominis lygis buvo aukštesnis. Taigi, dar viena problema – smunkantis Madagaskaro ekonominis lygis, nes, atgavus nepriklausomybę ir į valdžią atėjus vietiniams, šalies ekonominė padėtis labai suprastėjo.
– Dažnai skurdžios šalys pasižymi nesaugumu. Ar kalbėdami apie Madagaskarą galėtumėme taip teigti?
– Madagaskaras saugi valstybė, net nežinau, kur saugiau – Lietuvoje ar čia. Žmonės saloje labai taikūs, bendruomeniški. Aišku, kaip ir visur visko pasitaiko, pavyzdžiui, dabar klesti tokia vietinė mafija, kuri atima iš žmonių žemes, nes susitvarkyti dokumentus dėl žemės nuosavybės daug kainuoja, o dėl skurdo dauguma to padaryti negali. Iš pradžių jie yra engiami, netgi sodinami į kalėjimus, o po to pasisavinama jų žemė. Išskyrus tokius atvejus, įprastų vagysčių beveik nėra, aš jau net atsipalaidavęs, naktį miegu atsidaręs langus, duris, nors, jeigu kas nors nutiktų, turiu penkis šunis, kurie tikrai neleistų niekam įsibrauti. Vagysčių beveik nepasitaiko dėl vietinių gyventojų politikos, nes vien valdžia pasikliauti neverta.
Vyksta linčo teismas ir pagautam vagiui netgi gali būti nukirsta ranka. Bet nepaisant padarytų nusikaltimų nusikaltėlis niekada nepraras šeimos palaikymo, giminės atiduos paskutinius pinigus, kad tik šis greičiau būtų laisvas. Visai kitokia situacija sostinėje, čia labai atsargiai reikia filmuoti ir fotografuoti, nes prabėgdami sportiški jaunuoliai tiesiog ištraukia telefonus iš rankų ir žaibišku greičiu pasprunka, tad reikia būti atsargiems ir geriau nesilankyti pavojinguose rajonuose.
– Minėjote, kad labiausiai žavi laukinė Madagaskaro gamta. Kokie yra išskirtiniai salos gyvūnai, kurių niekur kitur nesutiktumėme?
– 80 proc. šalyje gyvenančių gyvūnų yra endemikai ir animacinis filmas „Madagaskaras“ yra labai klaidinantis. Visų pirma, labai neįprasta čia esančių gyvūnų ypatybė – dauguma jų nėra nuodingi. Taip pat saloje beveik nėra didelių gyvūnų: begemotų, žirafų, liūtų. Vieni iš būdingų salos gyventojų yra fosos – tai laukinės katės, panašios į lūšis, bet mažesnės, jų yra nedaug, nes vietiniai labai daug fosų sumedžioja; taip pat niliniai krokodilai, kuriuos galime pamatyti tik krokodilų fermose, nes laukinėje gamtoje jų beveik nėra arba jie kažkur pasislėpę nuo žmonių, čia rasime skorpionų, įvairių gyvačių, daug varlių, driežų, chameleonų, kurių vietiniai labai bijo, bet mes juos ir į rankas paimame, aišku, gali įkąsti, bet tikrai nemirtinai. Be to, negali nesižavėti sifakomis, lemūrais, jie panašesni į katinus, o ne į beždžiones, nes patys prieina, kad juos paglostytumėme. Nors, pasak malagasių legendų, lemūruose įsikūnija protėvių dvasios, visgi šiandien daugeliui jų rūšių gresia išnykimas.
– Ko gero, noras išvysti egzotiškus gyvūnus, neįprastą augmeniją, patirti neišdildomų įspūdžių į Madagaskarą atvilioja nemažai lietuvių turistų, bet ar daug mūsų tautiečių šiandien gyvena saloje?
– Tikrai nedaug, galėčiau visus lietuvius suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Iš viso žinau keturis, gyvenančius saloje, galbūt dar ir yra tokių, kurių nepažįstu, bet labai abejoju. Vis dėlto net nedvejoju, jog lietuvių tikrai daugės: netgi dabar planuoja atvykti nuolat gyventi ne vienas mano bičiulis, todėl, manau, lietuvių bendruomenė plėsis ir galbūt dar Pakšto svajonės išsipildys.
Gintarė Tamonytė, Biržų „Saulės“ gimnazijos III klasės mokinė, Jaunųjų filologų konkurso rajono etapo II vietos laimėtoja
