Yra kaimas, išgyvenęs ypatingą meilės pandemiją. Nors skiepų nuo meilės nėra, pandemija sparčiai traukiasi – kaime likusi vienintelė meilės „užkrato“ nešiotoja – kumelė, vardu Bulkutė. Jos ir visos Šukionyse gyvenusios arklių giminės garbei gimė parodos „Paskutinis arklys“ idėja.
„Mes buvome užsikrėtę arkliais“, – sako Šukionyse gyvenanti veterinarijos gydytoja, ūkininkė Regina Mušauskienė. Ji yra Bulkutės – paskutiniojo Šukionyse gyvenančio arklio – šeimininkė. Bulkutei bei jos vieninteliam kumeliukui Fėjai skirtas ir vienas iš kūrybingos moters eilėraščių.
Lyg sapnas yra ir Šukionyse tarsi žirgais šuoliavęs šios 67 metų moters, jos šeimos ir kitų kaimo žmonių gyvenimas, ištikimai bei kantriai lydėtas arklių.
Jiems skirta Šukionyse gyvenančio Stanislovo Vadapolo fotografijų paroda, gimusi iš kultūros darbuotojos Ritos Bieliakienės sumanymo surengti fotosesiją su paskutiniuoju Šukionių kaimo arkliu ir jo šeimininke. Parodoje – ir fotografo St. Vadapolo archyviniai kadrai su arkliais.
Paroda Šukionių kultūros namuose atidaryta paskutinę gegužės dieną, per visą mėnesį vykusios jau keturių kaimo kartų puoselėjamos Mojavos (gegužinių pamaldų) uždarymą.
„Be arklio negyvenome“
Su Šukionių kaimo bendruomenei vadovaujančia kultūros darbuotoja, ekologinio pieno ūkio šeimininke Rita Bieliakiene ir ilgamete vyriausiąja vetenarijos gydytoja Regina Mušauskiene kalbėjomės dar nenuvytus kultūros namuose įrengto altorėlio alyvoms ir kaimo darželio gėlėms.
Vaskališkiuose (Nemunėlio Radviliškio seniūnija) gimusios Reginos Mušauskienės prisiminimus pildė save „pusiau vietine“ vadinanti Šukionyse gimusi, o nuo penkerių kurį laiką Šiauliuose gyvenusi Rita Bieliakienė. Pokalbyje dalyvavo ir fotografas Stanislovas. Jis dabar gyvena Šukionyse – šviesaus atminimo jo žmonos Veronikos tėviškėje.
Paskutiniojo Šukionių arklio šeimininkės Reginos tėviškė – prie Nemunėlio. Jono ir Arites Jasiukėnų šeimoje Regina augo su sesėmis Zita, Skaidrute ir broliu Romualdu.
„Mano gimtojoje sodyboje kadaise gyveno ir tėveliai, ir seneliai, ir proseneliai. O su arkliu aš nuo mažų dienų. Be arklio mes niekada negyvenome, – sako Regina ir pasakoja, kaip nepasidalydamos, kuriai sėsti ant arklio, su sesėmis pykdavosi. – Stengėmės viena kitą nustumti, arkliui sušerti, kad jis truktelėtų ir sesė negalėtų išsilaikyti. Tėvelis dirbo miškų ūkyje, todėl jam davė arklį. Mamytė dirbo pašte, nešiojo laikraščius, tai ant arklio jodavo arba jį pasikinkiusi važiuodavo“.
Našlaitėlis, balta skarelė ir trauma
Baigusi Medeikių vidurinę mokyklą Regina įstojo į Veterinarijos akademiją. Po studijų – kolūkis „Auksinė varpa“, su kurio stipendija mokėsi akademijoje.
„Tas kolūkis prie Pučiakalnės, Petriukas (a.a. Petras Kalkys) buvo pirmininku. Ten su tais arkliais buvo mano ir pirštai sulaužyti, ir koja. Mes su tokiu žmogeliu paruošdavom arklį darbui, mokydavom. Gražių arklių buvo“, – pasakoja Regina apie kolūkį, kuriame įgyta visokių patirčių.
Buvęs toks smarkus arklys,vardu Našlaitėlis. Jojusi veterinarijos gydytoja tuo arkliu, o šis išvydęs prie kelio sėdinčią močiutę ir pasibaidęs jos baltos skarelės.
„Griuvom abu, aš papuoliau po arkliu, lūžo koja“, – vieną iš nutikimų mena veterinarijos gydytoja.
Kolūkyje Regina dirbo su šviesaus atminimo savo vyru – vyriausiuoju zootechniku Stanislovu Mušauskiu. Jiedu abu mokėsi veterinarijos akademijoje.
„Savo gyvenimo tai neturėjome – naktimis mus keldavo, nes tai karvė veršiuojasi, tai gyvulį paralyžius ištiko… Veždavo mane vyras, nes aš pati vairavimo teisių neturėjau. Arba kinkydavau arklį“, – pasakoja Šukionyse gyvenanti Regina.
Pirmas įspūdis – siaubingas
Stanislovas ir Regina Mušauskai Šukionyse apsigyveno 1980 – aisiais.
„Su vaikais – Rasyte, Aida ir Antanėliu – į „Gintaro“ kolūkį atvažiavom. Kolūkio pirmininkas Astrauskas mus „nupirko“, nes katastrofiškai trūko specialistų. Kas prasigėrė, kas paseno. Tačiau ką mes čia radome – siaubas! Teliukai užsikrėtę kerpančiąja dedervine. Baisus vaizdas – gyvulių oda nusilupusi, plaukai nuplikę, veršeliai šašuoti…“ – darbo pradžią mena Regina. O darbo „Gintaro“ kolūkyje buvę tikrai daug – 3 fermos karvių, iš jų 300 melžiamų. Buvo kiaulių ir arklių fermos. Arklių banda buvusi didelė – gal apie 30 arklių.
„Šukionys turėjo labai daug arklių. Turėjom ir savo eržilą, ir kumeliukų. Su arklininku Jonu Burkevičium dirbom, senoms ir jaunoms kumelėms leidom vaistus – tai kad pradėjo rujot, kad privedė kumeliukų!“ – kalba vyriausiąja veterinarijos gydytoja dirbusi Regina.
Gyveno ir pas žmones
„Mes Šukionyse buvom užsikrėtę arkliais“, – šypsosi Regina. Dalis arklių buvo kolūkio fermoje, dalis – laikoma pas žmones.
„Pas stalių Antaną Valuntą buvo Širmis, pas Aloyzą Rudį – Uosis. Mano pirmasis arklys buvo Juodė. Bronė Brinkienė turėjo Kaštonę, o pas augalų apsaugos agronomę Genutę Tribaitę buvo Jurginė“, – žmonių ir arklių vardus mini Regina, jai padeda Rita.
Kolūkyje dirbusi agronomė Alvina Kairytė turėjo baltą kumelę Litą. Tokį pat vardą Regina vėliau davusi ir savo kumelaitei.
Fermos vedėjas Bronius Kairys laikęs stambų, gal trakėnų veislės arklį Bėrį.
„Su arkliais – pėsti ir raiti – varydavome karvių bandas. Prieš šventes arkliais jodavome kaip švenčių kviesliai. Aš, Bronius Kairys ir Aldona Miežonienė arklius papuošdavome balionais, patys – skrybėlėmis“, – pasakoja Regina apie raitelius – švenčių kvieslius.
Draugystė su čigonais
„Turėjau draugą čigoną Aleksiuką. Vabalninke gyveno, iš jo gaudavom arkliams lankų, pakinktų… Tekdavo ir arklių išsimainyti. Buvom iš jų išsimainę ir Lakštutę. Tie čigonai man buvo labai draugiški. Mes sutarėm, kad jeigu bėda su arkliais – keičiam. Ir niekada nėra apgavę – tik Lakštutė biškį šlubavo“, – draugiškus mainus su romų tautybės kraštiečiais mena moteris.
Dar pasakoja ir apie šviesaus atminimo šukioniškei Nijolei Šatienei įvykusį nutikimą.
„Važiavo Nijolytė traktoriumi su priekaba, o čigonas – su arkliu. Priekaba kliudė arklį, nuplėšė nuo strėnos dalį odos. Abu šitie žmonės atvažiavo pas mane pagalbos. Siuvau aš tą odą, šiaip ne taip prisiuvau… Didelis gabalas nuplėštas, reikėjo gyvulį gydyti, o niekas tuo užsiimti nesutiko, gydymas brangiai būtų kainavęs. Tai čigonas ir sako Nijolei: kad tu sužeidei, tai tu ir pirk tą arklį. Su Nijole abi išgydėm gyvulį ir tada pardavėm – didelis, gražus arklys buvo“, – dar vieną žmonių ir arklio istoriją papasakojo Regina.
Bulkutės gyvenimas
„Kai kumelė Lita susirgo, reikėjo su ja atsisveikint.
Tada iš Sinkevičiaus nuo Inkūnų nusipirkau Bulkutę. Labai gera ji man – gali su ja nors gulėti… Niekada nėra net kojos pakėlusi…Atsivedė ji kumeliuką Fėją. Tai jį Bulkutė mano eilėraštyje sapnavo…“ – pasakoja Regina. Kumeliuką ji atidavusi dukrai Rasytei.
O Bulkutei dabar 24 – eri.
„Metų jau daug – ir jėgos silpsta, ir koją arkliukui paskauda. Šiaip mes abi važiuojam „lineika“. Praėjusiais metais važiuodavom ir karvių melžt, o dabar Bulkutei – atostogos“, – apie paskutinį Šukionių kaimo arklį kalba jo šeimininkė.
Rita priduria, kad Vaida Miežonienė ponį arkliuką nusipirkusi, tačiau abi su Regina sutinka, kad toks arkliukas – jau ne iš legendinių Šukionių kaimo arklių serijos.
Paroda – iš „Paskutiniojo arklio“ fotosesijos idėjos
Šukionių kultūros namuose – 21 Stanislovo Vadapolo fotografija apie arklius. Juos fotografas fiksavo šventėse ir darbuose. Nuotraukose su arkliais – ne tik Šukionių žmonės, bet ir jų giminaičiai, svečiai. Paroda gimė iš paskutiniojo Šukionių arklio fotosesijos idėjos. Jos „krikštamotė“ – bendruomenei vadovaujanti kultūros darbuotoja Rita Bieliakienė.
„Vežime – Zita Švėgždienė ir Aldona Trasykienė. Regina su savo Bulkute. Pieno surinkėjas Juozas Volungevičius ir Sakalo su Bėriu kinkinys, traukiantis vežimą su pieno bidonais. Jie vežami į Padvariškių pieninę. Stasys Petrėnas veža šieną, o šalia ir ant vežimo – Stanislovo Vadapolo sūnus Mindaugas su anūkais. Šventiniame vežime – seniūnas Stepas Gudas, politikai Viktoras Rinkevičius, Palmyra Prašmantienė, Aurimas Frankas. Sekminės Daujėnuose 1981 – aisiais. Stanislovo vaikai ant arklio, tik vieno iš jų čia nėra“, – vardija žmones, per metų virtinę arkliais šuoliavusiais, riedėjusiais vežimuose, sunkiai triūsusiais ar ašarą braukusiais apsikabinus ištikimo pagalbininko ir draugo kaklą.
