Kas yra laisvas žmogus?
Ko gero, atsakymo reikėtų ieškoti senųjų lietuvių gyvenime, Lietuvos Statute. Laisvas žmogus yra toks, kurio jokia valdžia negali priversti nieko daryti, pirmiau neatsiklaususi, nepasitarusi. Taip, laisvas žmogus paklūsta įstatymams, nes tai yra daugumos valia. Jeigu tas įstatymas blogas, laisvas žmogus turi išnaudoti visas savo laisves, kad jis būtų pataisytas. Beje, šią teisę mums garantuoja Konstitucija. Laisvas žmogus nėra lengvo gyvenimo žmogus. Anokia čia laisvė, kai nieko iš tavęs nereikalauja.
Tai tik keletas minčių iš VDU profesoriaus dr. Egidijaus Aleksandravičiaus susitikimo su Biržų „Saulės“ ir Vabalninko Balio Sruogos gimnazijų gimnazistais. Manau, klausyti nebuvo lengva, bet kaip to reikia! Ir, kaip atvirai sakė vienas gimnazistas, gal ir ne viskas „dašuto“, bet tikrai įskėlė ugnelę. Labai svarbus įvertinimas. Galbūt mokiniai ir mokytojai išgirdo kvietimą domėtis savo giminės, šeimos istorija, ją fiksuoti, vertinti, dalintis. Galbūt kartu netikėtai atsiras ir Sąjūdžio istorijos faktų? Vienas iš esminių klausimų – kodėl Radvilų, senąją istoriją išmanome daug labiau negu prieš 35 metus įvykusį Laisvės stebuklą?
Iš ko laisvinomės 1988?
Vakaro diskusija prie Sąjūdžio stendų irgi nebuvo lengva. Sąlygiškai galima įvardinti dvi dalis: apie Sąjūdį, istorinę atmintį ir apie gyvenimo prasmės paieškas. Anot profesoriaus, dabar per daug kontrolės, pvz., greičio matuokliai, avarijų, žuvusiųjų skaičiaus reklama. Ar ne iš to vadavomės 1988? Per daug institucinės kontrolės, per mažai dėmesio socialinės atskirties klausimams. Kodėl bet kokioje eksponuojamoje istorijoje Sąjūdis nepristatomas, nors tai buvo esminis procesas kelyje į laisvę? Be abejo, kadangi kalbėta atvirai, būtinas ir stereotipinis klausimas: ar už tokią Lietuvą kovojome? „Už tokią. Dar niekada nebuvau toks laisvas, darau ką noriu, niekada neturėjau tiek galimybių“, – tai buvusio Biržų sąjūdiečio mokytojo Algimanto Bukio pozicija. Beje, jam ir greičio matuokliai netrukdo, reikia laikytis taisyklių. Pasak E. Aleksandravičiaus, tai ir yra žaviausia, kai kalbasi skirtingų nuomonių diskutantai, kai nuo rimtų dalykų, įtampų gebama pereiti prie intelektualaus humoro, lengvumo. Lengvumas ir pakantumas labai svarbu. Kalbėta ir apie galimybę įkurti muziejuje diskusijų klubą, rimtai – lengvai kalbėti apie esmes. To visada labai reikia (gal ir nedaugeliui?), nes, anot profesoriaus dažnai cituoto J. Greimo, po Kamiu ir Sartro absurdo sunku ką bepasakyti. Telieka prisiminti Albero Kamiu mintis ne tik apie beprasmybę: „Pasaulis ir žmogaus gyvenimas savaime neturi jokios prasmės“, ne tik apie absurdą: „…absurdas tyko ties kiekvienu kampu“, bet ir apie prasmę: „Įsisąmoninti absurdą reiškia būti laisvam“. Didžioji prasmė gali būti ir grįžtančių paukščių klegesys danguje, ir štai toks nekasdienis susitikimas, ir gera linkintis žodis, ir tokia tikra profesoriaus padėka už dieną. Betgi mes visi tą žinome. Tik kartais reikia pasikartoti.
Sąjūdžio Lietuva: žalios žolės galia
Muziejaus sukaupta istorinė medžiaga apie Sąjūdį Biržuose buvo eksponuota arsenalo salėje, kaip ir Emilijos Raibužytės-Kalninienės parengtos skaidrės. Toks ir buvo Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos – muziejaus seminarų, parodos sumanymas: kad prie bendrojo pasakojimo apie Sąjūdį būtų aktualizuota ir vietinė istorinė medžiaga. Žalios žolės metafora būtent tai ir reiškia – laisvės kilimą iš apačios, kantrybę. Parodos stendai atkartoja istorinius gatvės stendus, stovėjusius Kaune, yra ir biržiečio Vlado Butkaus nuotraukų. Muziejaus direktorė Edita Lansbergienė pristatė muziejaus planus susisteminti medžiagą, parengti ir išleisti leidinį apie Sąjūdį Biržuose.
Muziejus labai kviečia visus biržiečius, išsaugojusius nors menkiausią Sąjūdžio ženklą, dalintis, susisiekti su muziejumi. Jeigu nenorite perduoti saugojimui, būtų padaryta kopija. Tai labai svarbu ir brangu. Iš tiesų lieka neatsakytas paradoksalus klausimas, kodėl pasakoti kelių šimtų metų istoriją yra daug paprasčiau ir lengviau negu tą, kuri neseniai išgyventa? Ar ne tas pats posovietinis mažavertiškumo kompleksas vis dar neiškraustytas?
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
