Raudonos braškės simbolizuoja vasaros pradžią, taip išsiilgtą, šilumą ir atostogų džiugesį. Tokią nuotaiką gali skleisti tik savame krašte išaugintos ir ypatingu aromatu bei skoniu alsuojančios lietuviškos uogos.
Jas į Biržus pirmieji šiais metais atvežė jauni Suosto kaimo ūkininkai – Erika ir Tadas Bėliakai. Gegužei persiritus į antrąją pusę pačiame miesto centre, prie pagrindinio prekybos centro „Iki“, suraudonavo gražuolės braškės, išdėstytos ant ryškiai geltonos firminės ūkio „Suosto uoga“ staltiesės.
Taigi, sezonas jau rimtai pradėtas. Šitos uogos – tikra vitaminų ir mineralų saugykla, antioksidantų užtaisas, puikus vaistas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, netgi antidepresantas. Tad ateina metas braškes valgyti, valgyti ir dar kartą valgyti, nes jos, Lietuvoje išaugintos ir gerokai daugiau natūralių savybių už įvežtinę produkciją išsaugojusios, mus džiugina taip trumpai…
Šeimos uogynas Suoste – lyg iš atviruko
Praėjusią savaitę „Šiaurės rytai“ lankėsi Suosto kaime esančioje braškių augintojų šeimos sodyboje ir braškių ūkyje. Dar nė keturiasdešimtmečio nesulaukę Erika ir Tadas Bėliakai pasitiko vilkintys braškių raudonio marškinėliais, kvietė apžiūrėti įspūdingą šiltnamį. Šįmet pirmą sykį prekystalius pasiekė jame išaugintos braškės.
Nuo pakeltų lysvių svyrančios uogos ir dar žiedais apsipylę ūgliai – įspūdingas vaizdas. Kiekviena lysvė pažymėta gražiais braškių veislių vardais – Clery, Flair, Rumba, Asia, Ines, Magnum… Visos jos desertinės, pasižyminčios ypatingu skoniu, aromatu ir, be abejo, grožiu.
Bėliakų šeimos uogynai, puoselėjami ne viename lauke, užima daugiau nei 3 hektarus. Juose auga 18 veislių braškių. Jų nokimas paankstinamas agrodangomis. O šįmet sodyboje iškilo ir apie 8 arų dydžio šiltnamis. Jame braškės auginamos panašiai kaip Olandijoje ar Danijoje.
Šiltnamyje – ideali švara ir tvarka (beje, kaip ir visoje sodyboje ir matytuose lauko braškynuose prie Juodelių kaimo). Darbo rezultatais džiaugiasi ir patys šeimininkai.
Jaunieji Bėliakai ūkininkauti pradėjo 2011-aisiais, braškių auginimu intensyviau ėmėsi prieš šešerius metus.
„Vaizdas atrodo gražiai, tačiau darbo labai daug. Jokiose televizijos laidose nematyti tos tikrosios, sakyčiau, juodosios triūso pusės – ji lieka mums“, – sako Tadas. Braškininkystės ūkis vystomas jo gimtajame Suoste, į kurį kadaise atvyko ir Kupiškio krašte gyvenusi Erika. Pora susipažino besimokydami Kupiškyje. Tadas mokėsi statybininko, Erika – prekybos žinovo specialybės. Abiem šitie mokslai praverčia ir planuojant naujus objektus sodyboje, ir bendraujant su klientais. O plečiantis prekybos apimtims jų daugėja, ryšio ir bendravimo svarba įgyja itin svarbų vaidmenį.
Šiltnamis – kol kas vienintelis toks rajone
Braškių auginimo versle būtinos ne tik žinios, bet tikslios bei greitos „apsukos“ – nuo grunto paruošimo, daigų sodinimo iki derliaus realizavimo. Tadas ir Erika braškių auginimo mokėsi iš specialios literatūros, dalyvavimo daugybėje seminarų. Šiais metais seminaras vyko ir jų šeimos ūkyje.
Bėliakai bendrauja, dalijasi patirtimi su rajone braškių auginimu užsiimančiais ūkininkais.
Jau ūkininkaudami Bėliakai važinėjo padirbėti ir užsienyje. „Reikėjo užsidirbti pinigų“, – sako Tadas.
Praėjusiais metais gautos Europos Sąjungos paramos lėšomis įsigyta atvėsinimo patalpa, įrenginiai. Nemažai investicijų reikėjo ir statant šiltnamį, perkant specialius daigus bei durpių terpę, rengiant stelažus, ant kurių keliami uogų krūmai. Didesniame aukštyje esančios uogos gauna daugiau saulės šviesos, greičiau noksta.
Uogų skynimas – ypatingas. Tenka apžiūrinėti kone kiekvieną uogą, kad būtų sunokusios abi jos pusės.
Vyksta šiltnamyje auginamų veislių testavimas. Kiekvienos veislės uogos skinamos atskirai, sveriamos – taip vertinamas veislių naudingumas.
Pasak Tado, po tokio „testavimo“ teks atsisakyti dviejų ne pačius geriausius rezultatus parodžiusių braškių veislių.
Šiltnamyje darbas prasideda kovo mėnesį, kai daigai sodinami, o baigiasi rudenį, kai jie išnešami į lauką, pradedamas šiltnamio valymas.
Tokių šiltnamių kaip Bėliakų ūkyje rajone kol kas nėra. Tačiau būtent tokio paankstinto nokimo dėka lietuviškos uogos gali greičiau pradėti konkuruoti su įvežtinėmis. Tiesa, pirmųjų braškių kaina nekonkurencinga (10 eurų už kilogramą), tačiau sezonui įsibėgėjus lietuviškos braškės ima karaliauti rinkoje. Šią savaitę „Suosto uogos“ prekystalius prie „Iki“, „Norfa“ ir miesto centre esančios „Maxima“ pasieks jau laukuose, po agrodanga nokusios uogos. Jei netrūks saulės šilumos, klientai galės mėgautis tiesioginių spindulių nokintomis vėlyvesnių veislių braškėmis. Sezoną „Suosto uoga“ paprastai baigia rugpjūtį – jį uždaro jau daugelio pamėgtos vėlyvosios braškės „Malvina“.
Bėliakų ūkio planuose – du braškių derliai per metus. Tą įgyvendinti rengiasi išnaudodami šiltnamio galimybes.
Gamtos akibrokštai ir kasdienybės pokštai
Apie atostogas ar kitus vasaros malonumus kalbėti nėra prasmės. Iki šiol šeima dar niekada nesilepino šiltų kraštų kurortuose – užteko Latvijos pajūrio. „Keliones į šiltesnius kraštus atidedame ateičiai“, – šypsosi Erika.
Dabar ji ir Tadas kasryt keliasi 4 – 5 valandą, kad pirkėjams galėtų pasiūlyti šviežiai skintų ankstyvųjų braškių.
Vėliau prasidės derlius laukuose, didės ir skynimo, ir pardavimo apimtys. Kol kas prekyboje galėjo suktis savo ir giminaičių jėgomis, bet dabar teks ieškoti samdomų pardavėjų ir, be abejo, uogų skynėjų.
Atvažiuos į namus ir uogų supirkėjai, su šypsena Tado vadinami „didelių uogienių virėjais“.
„Šįmet pritrūkome braškių uogienės“,- juokiasi Tadas, paprašius pasakyti linksmą nutikimą. Pasak Erikos, vienu metu atsibodusios uogienės pasigedo ir dukrelės – penkiametė Austėja ir septynerių Liepa.
„Mes net pomidorų patys neužsiauginame“, – linksmai sako Erika.
„Kai vėjas nugriovė nedidelį mūsų šiltnamėlį, sakėme, kad reikės statyti naują, didesnį. Tai ir pasistatėme tikrai didelį – visą braškyną“, – pokštauja Tadas. Pasak ūkininkų, sezono metu jie net valgio ruošimui dėmesio ir laiko skiria nedaug. Užtat žiemą atsigriebia – prasideda ne tik mergaičių mėgstama mielinė pica, pyragai, kiti skanumynai. „Ne vieną kepinių knygą su mergaitėmis praverčiame“, – sako Erika.
Ūkio darbais užsiimti bando vyresnioji dukra. Liepa šįmet skins uogas ir, pasak tėvų, bandys patirti, kad pinigus reikia užsidirbti.
O kol kas Liepa džiaugiasi savo sodintomis keliomis pupomis ir gražiai sudygusiais kaštonais. Austėja rodo ekstremalei būdingus triukus, bei „vilnos“ muilą, pasigamintą viešint Milišiūnų avių ūkyje.
Liūdniausia ūkininkavimo patirtimi Bėliakai vadina prieš dvejus metus šalnų nukąstus uogynus.
„Tada tikrai skaudėjo. Bet ką darysi? Susitaikai, dirbi toliau“, – kalba Erika apie patirtis, kurias ūkininkaujantiems žmonėms gamta dažnai pateikia kaip liūdnus siurprizus.
„Kol kas esminių klaidų nesame padarę“, – žmogiškąją ūkininkavimo patirtį apibendrina Tadas. Išgirdęs klausimą, ar tą patį galėtų pasakyti ir apie gyvenimą, vyras reaguoja su šypsena: „O jis dar nesibaigė“.
Kalbant apie gyvenimą Biržų krašte Tadas ir Erika sako, kad labiausiai juntamas jaunų žmonių trūkumas. Tačiau to esą nebūtų galima pasakyti apie Suostą. Biržams labiausiai reikėtų geriau išvystytos turizmo infrastruktūros.
